Prieš 272 metus, 1746 m. vasario 4 d., gimė Lenkijos ir Lietuvos karvedys, politikas, kovotojas už Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) laisvę Tadas Kosciuška. Žmogaus, laikiusio save lietuviu ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu, vardu pavadinta ne tik viena iš Vilniaus gatvių, bet ir kelios gyvenvietės JAV, sala Ramiajame vandenyne ir netgi aukščiausias Australijos kalnas.

Manvydas VITKŪNAS

Būsimasis karvedys gimė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Polesėje, Meračouščynos dvarelyje (dab. Baltarusijoje, Bresto srityje). Jo tėvas buvo Lietuvos kariuomenės pulkininkas Liudvikas Tadas Kosciuška, mama – Teklė Ratomskytė. Senos bajorų giminės ainis mokėsi vienuolių pijorų mokykloje, taip pat privačiai, 1765 m. buvo priimtas į Varšuvos kadetų korpusą.

Nesėkmingos piršlybos

Varšuvos kadetų korpusas buvo bendra Lenkijos ir Lietuvos mokykla, išlaikoma abiejų šalių lėšomis. Gabus jaunuolis T. Kosciuška buvo puikiai vertinamas vadų. Progai pasitaikius, jis buvo išsiųstas mokytis į Prancūziją. Šioje šalyje, kur buvo ypač gyvos švietimo, laisvės ir lygybės idėjos, T. Kosciuška ne tik įgijo karybos, inžinerijos žinių, bet ir labai praplėtė savo akiratį, galutinai įsitikino, kad jo tėvynėje gyvavusi baudžiava ir kiti ydingi socialiniai ir politiniai reiškiniai veda šalį į aklavietę.

Baigęs mokslus užsienyje, T. Kosciuška grįžo į Lietuvą, tačiau nerado tinkamos tarnybos vietos kariuomenėje. Ji Rusijos ir kitų kaimyninių valstybių spaudimu buvo labai sumažinta (neseniai buvo įvykdytas pirmasis Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimas). Be to, kariuomenėje tarnybos vietos dažniausiai buvo gaunamos per protekciją ar už pinigus.

Nusiminęs T. Kosciuška grįžo į gimtąjį dvarelį, bet jame šeimininkavo brolis. T. Kosciuška nesėkmingai piršosi savo mylimajai Liudvikai Sosnovskai – Lietuvos kariuomenės lauko etmono Juozapo Sosnovskio dukrai. Potencialus uošvis jaunąjį karininką išvijo pareiškęs, kad „karveliai – ne žvirbliams, o didikų dukros – ne smulkiems bajorams“.

Kovėsi Amerikoje

Neradęs savo vietos tėvynėje, T. Kosciuška išvyko į Ameriką ir 1775–1783 m. dalyvavo JAV nepriklausomybės kare. Pasireiškė kaip puikus vadas, karo inžinierius, drąsus ir sumanus karys. Pasibaigus karui, T. Kosciuškai buvo suteiktas JAV kariuomenės brigados generolo laipsnis. Jis galėjo likti Amerikoje, kur buvo pelnęs šlovę ir apdovanotas turtais, tačiau T. Kosciuškai labiau rūpėjo gimtosios šalies likimas. 1785 m. jis leidosi į kelionę per Atlantą – namo.

Lietuva, bendros valstybės saitais susieta su Lenkija, XVIII a. patyrė gilią krizę. Draskoma vidinių prieštaravimų, ekonomiškai silpna, valdoma menką valdžią turėjusių karalių ir dažnai paperkamų senatorių bei seimo narių, paskendusi bajorų anarchijos liūne, jungtinė ATR išgyveno savo saulėlydį.

1772 ir 1793 m. kaimynės – Rusija, Prūsija ir Austrija – įvykdė du valstybės padalijimus ir atsiplėšė didžiulius kąsnius Lenkijos ir Lietuvos žemių. Tai kėlė didžiulį visuomenės nepasitenkinimą, o gresiantis trečiasis, galutinis, valstybės padalijimas skatino šviesiąją visuomenės dalį išgelbėti bent tai, kas liko iš jungtinės valstybės, paskui galbūt vėl grąžinti jai pirmines sienas.

Sukilimo vadas

Ketverių metų seimas 1788–1792 m. ėmėsi didelių valstybės ir kariuomenės reformų. 1791 m. gegužės 3 d. buvo priimta viena iš pirmųjų Europoje konstitucijų. Deja, joje kalbama ne apie dviejų tautų valstybę, o tik apie Lenkiją. Lietuvos savarankiškos pozicijos jungtinėje valstybėje vis labiau menko.

Į valstybės vidaus gyvenimą vis labiau kišosi kaimynai, ypač rusai. Jie papirkinėjo seimo narius, pareigūnus, kad šie priimtų svetimšaliams naudingus sprendimus. Taip pat buvo naudojamasi nemenkos dalies visuomenės, ypač bajorų, nepasitenkinimu reformomis, priimta konstitucija ir noru „gyventi po senovei“. 1792 m. Ukrainos Torhovycios miestelyje reformų priešininkai paskelbė vadinamąjį konfederacijos aktą. Jo šalininkų paremti į Lietuvą įsiveržė rusų kariuomenė.

1794 m. kovo 12 d. Lenkijoje prasidėjo T. Kosciuškos vadovaujamas sukilimas (dažnai ir vadinamas Kosciuškos sukilimu) prieš ATR padalijimus. Lenkijoje prasidėjęs sukilimas netrukus apėmė ir Lietuvą. T. Kosciuška tapo vyriausiuoju sukilimo vadu, skelbė atsišaukimus lenkų ir lietuvių kalbomis, paskelbė Polaneco universalą.

Šiuo aktu valstiečiams suteikta laisvė. Balandžio 16 d. sukilo okupantų reikalavimu pradėtos mažinti Lietuvos kariuomenės daliniai Šiauliuose ir kituose Lietuvos miestuose. Sostinėje susibūrė Vilniaus nacionalinė gvardija, vadovaujama architekto Lauryno Gucevičiaus.

Visos Lietuvos sukilėlių vadu T. Kosciuška paskyrė Jokūbą Jasinskį. Išdavyste apkaltintas, rusams parsidavęs Lietuvos didysis etmonas (kariuomenės vadas) Simonas Kosakovskis sukilėlių buvo pakartas Rotušės aikštėje Vilniuje. Į sukilėlių gretas buvo įtraukti ne tik bajorai, bet ir valstiečiai. Iš pradžių sukilėliams sekėsi (sumušė rusus mūšyje ties Saločiais, užėmė Liepoją, Daugpilį), tačiau rugpjūtį po sunkių kovų Rusijos kariuomenės puolimo neatlaikė Vilniaus gynėjai.

Po truputį rusų kariai užėmė visą Lietuvos teritoriją, išskyrus Užnemunę (čia sukilėlius išsklaidė Prūsijos kariniai daliniai). Dalis sukilėlių pasitraukė į Lenkiją ir gynė Varšuvą. Tačiau ir Varšuva lapkričio 5 d. kapituliavo. Lenkijos ir Lietuvos valstybė žlugo.

Pateko į nelaisvę

T. Kosciuška sukilimo metu, kautynėse prie Macejovicių, buvo sužeistas ir pateko į rusų nelaisvę. Buvo išvežtas į Petropavlovsko tvirtovę Sankt Peterburge. Čia T. Kosciuška, kurį laiką apimtas depresijos, pradėjo badauti, norėjo mirti. To, dėl ko jis kovojo, – ATR – jau nebeliko.

Kalėdamas Petropavlovsko tvirtovėje, T. Kosciuška turėjo progos pabendrauti su Rusijos imperatoriumi Pavelu I, pakeitusiu mirusią imperatorę Jekateriną II. Galiausiai T. Kosciuška prisiekė ištikimybę Pavelui I, o šis mainais ne tik paleido jį į laisvę bei suteikė jam materialinę paramą, bet ir išlaisvino apie 12 tūkst. suimtų sukilimo dalyvių.

Atgavęs laisvę, T. Kosciuška per Švediją išvyko į JAV, kur buvo pasitiktas kaip didvyris ir galėjo ramiai sulaukti senatvės. Tačiau jis nė neketino nutraukti kovos už pavergtos tėvynės laisvę.

Turtą, gautą iš JAV vadovybės už nuopelnus šiai šaliai, T. Kosciuška nusprendė panaudoti kilniam tikslui. Jis parašė testamentą: „Aš įgalioju savo draugą Tomą Džefersoną visą mano turtą naudoti savo ir kitų vergams išpirkti ir mano vardu suteikti jiems laisvę, išmokyti amatų ar kitų įgūdžių ir ugdyti savo naujai įgytų moralinių pareigų – būti gerais kaimynais, gerais tėvais ar motinomis, vyrais ar žmonomis – suvokimą ir pilietinių pareigų: išmokyti juos ginti savo laisvę ir šalį bei visuomenės gerovę, ir visų kitų dalykų, kurie suteiktų jiems laimę ir padarytų naudingus bei reikalingus. Skiriu Tomą Džefersoną būti šio testamento vykdytoju.“

T. Džefersonas, pagrindinis JAV nepriklausomybės deklaracijos autorius, 1801–1809 m. buvo trečiasis JAV prezidentas.

T. Kosciuška paliko svetingą Ameriką ir grįžo į Europą. Prancūzijoje jis parašė laišką Rusijos imperatoriui Pavelui I ir oficialiai atsisakė Rusijos valdovui duotos priesaikos ir suteiktos finansinės paramos.

Sudužusios viltys

Prancūzijoje T. Kosciuška bandė ieškoti paramos savo šalies nepriklausomybei atkurti, tačiau nesėkmingai. Šalyje valdžią uzurpavus Napoleonui Bonapartui, T. Kosciuška pavadino jį diktatoriumi ir „respublikonizmo duobkasiu“.

T. Kosciuškai buvo siūloma užimti aukštas pareigas Prancūzijos kariuomenėje, jis prisidėjo formuojant lenkų legionus, tačiau Napoleonas nebuvo linkęs išties palaikyti nepriklausomos Lenkijos ir Lietuvos valstybės atkūrimo siekių. T. Kosciuška skeptiškai vertino bandymus atkurti dalinę Lenkijos nepriklausomybę ar kurti autonomiją ir siekė tik visavertės, nepriklausomos Lenkijos ir Lietuvos valstybės atkūrimo. Deja, šios viltys žlugo.

1815 m. T. Kosciuška persikėlė į Šveicariją ir apsigyveno Zoloturno mieste, kur praleido paskutinius savo gyvenimo metus, susirašinėjo su bičiuliais ir bendražygiais, tarp jų – T. Džefersonu. Daugelyje savo raštų ir laiškų T. Kosciuška, prisistatydavęs kaip lietuvis, pabrėžė demokratiškos valstybės sanklodos, piliečių visuomenės formavimo svarbą, nepritarė bet kokiai socialinei prievartai, ragino išlaisvinti baudžiauninkus Europoje ir juodaodžius vergus Amerikoje.

T. Kosciuškos vardas pasaulyje

1817 m. spalio 15 d. miręs T. Kosciuška buvo palaidotas Šveicarijoje, tačiau jau 1819-aisiais jo palaikai pargabenti į Krokuvą ir iškilmingai perlaidoti Vavelio katedroje. Netrukus, 1820–1823 m., šalia Krokuvos buvo supiltas didžiojo karvedžio garbei skirtas 34,1 m aukščio atminimo kalnas. Jį pylė įvairių visuomenės sluoksnių atstovai – studentai, moksleiviai, paprasti miestiečiai, aplinkinių kaimų valstiečiai, Kosciuškos sukilimo veteranai. Šalia Kosciuškos kalno buvo numatyta įkurti kaimą, kuriame gyventų sukilimo dalyviai ir jų ainiai, supirkti nemenki žemės plotai. Vienas sukilėlio sūnus su šeima šiame Kosciuškos kaime spėjo įsikurti, bet vėliau šią idėją užgniaužė Austrijos, kuriai atiteko Krokuva ir visa pietinė Lenkijos dalis, valdžia. 1860 m. ant kalno buvo pastatytas paminklinis akmuo.

Nepalyginamai didesnis Kosciuškos kalnas (tiesa, ne dirbtinis, o sukurtas pačios gamtos) yra Australijoje. Šio kalno, angliškai vadinamo mount Kosciuszko, aukštis siekia 2 228 m. Tai aukščiausia Australijos žemyno vieta. Pavadinimas kalnui buvo suteiktas 1840 m. Taip kalną garsiojo savo tautiečio garbei pavadino Australijos tyrinėtojas, lenkų keliautojas, geologas ir geografas Pavelas Edmundas Stšeleckis, įkopęs į kalno viršūnę 1840 m. kovo 12 d. Kalnas ir jo apylinkės patenka į Kosciuškos nacionalinio parko teritoriją.

JAV yra net kelios vietovės (Indianos, Misisipės, Misūrio, Teksaso valstijose), pavadintos Kosciuškos vardu, o Aliaskos valstijai priklauso Ramiajame vandenyne esanti Kosciuškos sala.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ