Kas buvo tikrasis radijo išradėjas?

Kas buvo tikrasis radijo išradėjas?

XX a. pirmojoje pusėje radijas tapo kasdiene daugybės milijonų žmonių pramoga.


1896 m. birželio 2 d., italų fizikas Guljelmas Markonis Didžiojoje Britanijoje patentavo „elektrinių impulsų ir signalų perdavimo bei tam skirtų aparatų patobulinimus“. Taip buvo patentuotas radijas. Tiesa, neretai radijo ryšio išradėjais laikomi ir kiti žmonės, bet būtent G. Markoniui tenka didžiausia šlovė ir pripažinimas.


Manvydas VITKŪNAS


Prie radijo išradimo prisidėjo labai daug žmonių, kai kurie atradimai ir inovacijos buvo padaryti kone vienu metu skirtingose vietose, todėl radijo ryšio istorija – gana paini ir sudėtinga. Kartais tvirtinama, esą tikrasis radijo išradėjas buvo ne G. Markonis, o serbų kilmės amerikiečių išradėjas Nikola Tesla.


Kiti mano, kad prie radijo ryšio išradimo daugiau prisidėjo ne N. Tesla, o Deividas Edvardas Hjuzas. Vokiečiai reikšmingiausiu laiko Heinricho Rudolfo Herco indėlį. Daugelis rusų įsitikinę, kad radiją išrado jų tautietis Aleksandras Popovas.

Kritikavo kolegos


Technologija, leidžianti perduoti signalus elektromagnetinėmis bangomis, buvo kuriama ilgai. Atmosferinius elektros išlydžius, elektromagnetinius ir kitus fizikinius reiškinius mokslininkai tyrinėjo jau nuo XVIII a. vidurio. Daugelis jų pastebėjimų ir atradimų vienaip ar kitaip prisidėjo prie radijo ryšio išradimo.


1872 m. amerikietis Malonas Lumisas gavo pirmąjį belaidžio ryšio patentą. Visgi jo išradimas nesulaukė tolimesnės plėtros. Žymus škotų fizikas Džeimsas Klarkas Maksvelas teoriškai pagrindė teiginį, kad egzistuoja elektromagnetinės bangos, judančios tuštuma. Didelę įtaką fizikos mokslo raidai turėjo 1873 m. pasirodžiusi jo studija „Traktatas apie elektrą ir magnetizmą“.

REKLAMA


Iš Velso kilęs amerikiečių konstruktorius D. E. Hjuzas dar 1879-aisiais buvo pastebėjęs, kad kibirkštis per ausines galima išgirsti kaip traškesius. Pagaminęs kibirkštinį siųstuvą, jis sugebėjo beveik pusės kilometro spinduliu perduoti Morzės signalus. Deja, sukritikuotas kolegų (jie pavadino tyrimus neperspektyviais), jis nuleido rankas ir savo eksperimentų nebetęsė.


Kas buvo tikrasis radijo išradėjas?

Prieš šimtą metų radijas dar tik pradėjo skintis kelią į žmonių namus.


Šventikų sūnūs


Vokiečių fizikas H. R. Hercas, patobulinęs kibirkštinį siųstuvą, praktiškai įrodė ir Dž. K. Maksvelo teorinių teiginių teisingumą, ir D. E. Hjuzo pradėtų praktinių eksperimentų perspektyvumą. Elektromagnetinės bangos pradėtos vadinti dar ir Herco bangomis.


Teoriniai skaičiavimai ir praktiniai eksperimentai buvo vykdomi mokslininkų ne tik Europoje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet ir Indijoje, Brazilijoje. 1894 m. britų fizikas seras Oliveris Džozefas Lodžas, remdamasis viso būrio kolegų pasiekimais ir savo paties atradimais, viešai pademonstravo belaidžio ryšio transliaciją 150 jardų (apie 137 m) atstumu. Kai jam buvo pasiūlyta sukurti praktiškai pritaikomą įrenginį informaciniams pranešimams perduoti, seras O. Dž. Lodžas išdidžiai atsakė, jog „mokslininkas – tai ne koks nors paštininkas“. Visgi jau labai greitai radijas pradėtas plačiai taikyti kasdienėms, praktinėms milijonų žmonių reikmėms. Kad radijas taptų viso pasaulio žmonių kasdienybės dalimi, daugiausia prisidėjo trys žmonės – italas G. Markonis, serbų kilmės amerikietis N. Tesla ir rusas A. Popovas. Įdomu, kad net du iš jų buvo stačiatikių šventikų sūnūs.


Kas buvo tikrasis radijo išradėjas?

1909 m. radijo tėvas Guljelmas Markonis tapo Nobelio premijos laureatu už laimėjimus fizikos srityje.


Markizo aparatas


G. Markonis bene labiausiai žinomas kaip radijo tėvas. Jis gimė 1874 m. Bolonijoje kilmingoje šeimoje. Būsimasis išradėjas turėjo markizo titulą. G. Markonio tėvas buvo italas, mama – airių ir škotų kilmės. Guljelmas mokėsi Livorno aukštojoje technikos mokykloje, Bolonijos universitete, domėjosi N. Teslos, H. R. Herco ir kitų mokslininkų išradimais, tapo elektromagnetinių bangų tyrinėtojo Augusto Rigio mokiniu. G. Markonį labai domino ne tik teoriniai tyrimai, bet ir praktinis jų rezultatų pritaikymas.


Jis konstravo radijo siųstuvus ir imtuvus, atliko daugybę bandymų savo tėvų viloje šalia Bolonijos. Galiausiai jam pavyko sukurti sėkmingai veikiančią radijo ryšio perdavimo sistemą. Tačiau G. Markonis savo išradimu nesudomino Italijos vyriausybės, todėl nusprendė patentą gauti Anglijoje. Vis dėlto ir čia daug kas iš pradžių šaipėsi iš keistuolio italo. Visgi G. Markonis sugebėjo pakviesti apžiūrėti sukurtus aparatus ir įvertinti jų veikimą britų karališkojo karinio laivyno atstovus. Juos sudomino galimybė palaikyti radijo ryšį tarp švyturių, pakrančių stebėjimo, laivų gelbėjimo postų, galiausiai ir tarp atviroje jūroje esančių laivų.

REKLAMA


1909 m. G. Markonis pelnė Nobelio fizikos premiją. Išradėjas tapo verslininku, sukūrė didžiulę tarptautinę korporaciją, taip pat paliko pėdsaką tarptautinėje politikoje – 1919-aisiais vadovavo Italijos delegacijai Paryžiaus taikos konferencijoje. Inžinierius palaikė Benitą Musolinį, buvo Didžiosios fašizmo tarybos narys. Mirė 1937 m.


Kas buvo tikrasis radijo išradėjas?

„Žmogus, sukūręs XX amžių“ – Nikola Tesla.

Lošėjas N. Tesla


Iš pradžių G. Markonio aparatas veikė komplikuotai – vienoje zonoje iškart negalėjo dirbti keli siųstuvai, nes kildavo labai rimtų trukdžių. Šį didžiulį G. Markonio radijo ryšio sistemos trūkumą sugebėjo pašalinti N. Tesla. 1897 m. jis patentavo bangų ilgio nustatymo mechanizmą.


N. Tesla gimė 1856 m. dabartinės Kroatijos teritorijoje, Smiliano kaime, serbų tautybės stačiatikių šventiko šeimoje. Šeimoje iš viso augo trys dukros ir du sūnūs. Tiesa, vyresnis Nikolos brolis žuvo nukritęs nuo žirgo. Nikola mokėsi pradžios mokykloje, Karlovaco mieste baigė realinę gimnaziją. Grįžęs į tėviškę, užsikrėtė cholera, tačiau per stebuklą išgyveno. Dvejus metus slapstėsi kalnuose, vengdamas privalomosios karo tarnybos Austrijos-Vengrijos kariuomenėje. Įstojo į Graco (Austrijoje) aukštąją technikos mokyklą, susižavėjo elektrotechnika. Būdamas studentas kėlė kai kurias technines idėjas, kurios net profesoriams atrodė utopinės. Studijų metais N. Tesla buvo aistringas lošėjas, įklimpo į dideles skolas. Traukdami sūnų iš bėdos, smarkiai prasiskolino ir jo tėvai. Supratęs, į kokią bėdą įklampino šeimą, N. Tesla liovėsi lošęs.


Grįžęs į tėviškę, dirbo mokytoju. Metęs darbą, išvyko į Prahą studijuoti filosofijos, tačiau labai greitai liko tuščiomis kišenėmis. Įsidarbino inžinieriumi-elektriku Budapešto telegrafo stotyje. Patirties įgijusio jaunuolio galvoje brendo vis drąsesnių techninių inovacijų idėjos. Galiausiai pasitaikė puiki proga bent dalį jų įgyvendinti – N. Tesla išvyko į Prancūziją ir įsidarbino amerikiečių išradėjui Tomui Edisonui priklausiusioje Kontinentinėje Edisono kompanijoje Paryžiuje. Dirbo įvairių objektų statybose, 1884 m. išvyko į Niujorką ir įsidarbino pagrindinėje T. Edisono įmonėje elektros įrenginių inžinieriumi. Amerikoje N. Tesla praleido likusį gyvenimą, padarė daugybę reikšmingų išradimų elektros ir magnetizmo srityse. Kartais jis netgi vadinamas žmogumi, sukūrusiu XX amžių. Didysis išradėjas mirė Niujorke 1943 m.



Kas buvo tikrasis radijo išradėjas?

Britų pašto tarnybos pareigūnai tikrina Guljelmo Markonio radiotelegrafo įrangą (1897 m.).


Išradėjas iš Uralo


Daugelis rusų nesutiktų atiduoti radijo išradėjo laurų G. Markoniui ar kuriam kitam inžinieriui – jų įsitikinimu, šio istorinio išradimo autorius yra tautietis A. Popovas. Jis gimė Urale, atokiame Turjinskije Rudnikų kaime. Stačiatikių šventiko sūnus turėjo sekti tėvo pėdomis ir buvo išsiųstas mokytis į Jekaterinburgo dvasinę seminariją, vėliau mokėsi Permės dvasinėje seminarijoje. Visgi 1877 m. jis nusprendė stoti į Peterburgo universitetą studijuoti fizikos. Labai domėjosi elektrotechnika, dėstė Rusijos karinio jūrų laivyno mokyklose. 1901 m. tapo Imperatoriškojo elektrotechnikos instituto profesoriumi, netrukus ir rektoriumi.


1895-aisiais A. Popovas mokslo bendruomenei pristatė prietaisą, kuriuo buvo galima fiksuoti net už kelių dešimčių kilometrų vykstančius žaibo išlydžius, o jau kitąmet, tęsdamas eksperimentinius bandymus, sukūrė įrangą, leidžiančią siųsti radiogramas. Pirmosios iš jų tekstas buvo „Genrich Gerc“ – didžiojo vokiečių mokslininko H. R. Herco garbei. A. Popovas mirė 1905 m., sulaukęs vos 46-erių.


Kas buvo tikrasis radijo išradėjas?

Rusijoje radijo išradėju laikomas Aleksandras Popovas.


Skaitė Evangeliją


Ginčas, kas pirmasis išrado radijo ryšį, nesiliauja ir mūsų dienomis. Visų teorijų šalininkai randa savų argumentų. Tačiau niekas nesiginčija, kad žmogus, pirmasis atnešęs radijo teikiamą malonumą į klausytojų namus, buvo amerikiečių ir kanadiečių išradėjas Redžinaldas Obris Fesendenas (1866–1932).


1906 m. gruodžio 24 d., Kalėdų išvakarėse, jis iš savo radijo stoties surengė radijo transliaciją – pats smuiku pagrojo garsiąją giesmę „Kalėdų naktis“, paskui perskaitė Evangelijos pagal Luką ištrauką. Labai greitai į žmonių namus radijo bangomis ėmė keliauti ne tik Dievo žodis, muzika, bet ir žinios. Radijas padarė pasaulį daug mažesnį.


Lietuvoje reguliarios radijo transliacijos pradėtos 1926 m. birželį. Pernai Lietuvos radijas šventė 90 metų sukaktį.