Vilniaus centre stūksantis Pilies kalnas, labiau žinomas kaip Gedimino kalnas, jau ne pirmus metus yra prikaustęs visuomenės dėmesį. Kalno šlaitų erozija liūdina daugelį žmonių ir verčia nerimauti dėl šio išskirtinio mūsų paveldo objekto likimo. Gedimino kalnas, bene svarbiausias Lietuvos piliakalnis, dabar išgyvenantis ne pačius geriausius laikus, gali papasakoti labai įdomią savo istoriją.

Manvydas VITKŪNAS

Vienas pagrindinių Lietuvos simbolių – Vilniaus aukštutinė pilis – yra glaudžiai susijęs su Vilniaus, kaip šalies sostinės, istorija. Daugelis prisimename legendą apie Vilniaus įkūrimą. Esą kartą Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas išvyko medžioti už dešimties mylių nuo tuometės savo sostinės Trakų. Medžioklė buvo sėkminga – kunigaikštis užtiko didžiulį žvėrį, taurą, ir jį užmušė. Čia ir apsinakvojo.

Jis susapnavo, kad ant kalno stovi didžiulis geležinis vilkas, o jame staugia tarytum šimtas vilkų. Pabudęs kunigaikštis paprašė, kad žynys Lizdeika išaiškintų sapną. Lizdeika atsakė: „Didysis kunigaikšti, geležinis vilkas reiškia, kad sostinė čia stovės, o staugimas jo viduje – tai, kad jos garsas sklis po visą pasaulį.“ Ir didysis kunigaikštis Gediminas įkūrė vieną pilį Šventaragyje – Žemutinę, o kitą – ant didelio kalno ir toms pilims davė Vilniaus vardą.

Mūrinę pilį statė ne Gediminas

Tačiau ši legenda tik iš dalies atspindi tiesą. Taip, Vilnius pirmą kartą į rašytinius šaltinius pateko, ėmė augti XIV a., didžiojo kunigaikščio Gedimino valdymo laikais. Tačiau Gedimino kalne žmonės ėmė kurtis toli gražu ne viduramžiais, o gerokai anksčiau. Archeologinių tyrimų metu paaiškėjo, kad čia gyventa dar I tūkstantmetyje prieš Kristų, o kitas piliakalnio naudojimo etapas prasidėjo daugmaž prieš pusantro tūkstančio metų, viduriniame geležies amžiuje.

Viduramžiais ant Gedimino kalno iš pradžių stovėjo medinė pilis. Joje palaipsniui atsirado mūro elementų. Kovų su Vokiečių ordinu metu kartu su Žemutine pilimi ir Kreivąja pilimi, kitais įtvirtinimais ji sudarė Vilniaus gynybinį kompleksą. Flamandų riteris ir keliautojas Žilberas de Lanua, aprašydamas 1413–1414 m. vykusią kelionę į Lietuvą, minėjo: „Paskui atvykau į Lietuvos sostinę Vilnių, kur yra pilis, pastatyta ant labai aukšto smiltingo kalno, sutvirtinta akmenimis, žeme ir mūru. Viduje ji visa padaryta iš medžio. Tos pilies atšlaimas leidžiasi nuo aukšto kalno dviem šonais ligi apačios. Tame atšlaime, apjuostame mūrine siena, yra daug namų. Pilyje ir jos kieme paprastai esti minėtas kunigaikštis Vytautas, Lietuvos valdovas. Jis ten turi savo dvarą ir savo būstinę.“

Taigi XV a. antrojo dešimtmečio pradžioje ant Gedimino kalno dar stovėjo medinė pilis su tam tikrais akmenų ir mūro elementais, o mūro sieną juosė Žemutinė pilis. Iki mūsų dienų iš dalies išlikusi mūrinė Aukštutinė pilis iškilo XV a., po 1419 m. įvykusio didelio gaisro. Pilį sudarė gynybinė siena, trys bokštai ir rūmai. Čia veikė Šv. Martyno koplyčia. Kryžiuočiai daug kartų puolė Vilnių. Kovų metu buvo gerokai apgriauta Žemutinė pilis, 1390 m. sudeginta Kreivoji pilis, tačiau Gedimino kalne esančios Aukštutinės pilies kryžiuočiams niekada taip ir nepavyko užimti.

Ant kalno – okupantai

Gedimino kalno šlaitai slinko ne vieną šimtą metų. Seniausios užuominos apie nuošliaužas aptinkamos dar XIV a. pabaigos rašytiniuose šaltiniuose. Minimi netgi tokių nuošliaužų metu žuvę žmonės.

Jau XV–XVI a. buvo galvojama, kaip apsaugoti kalno pašlaitėje esančius statinius nuo nuošliaužų. Taip šiaurinėje pašlaitėje buvo sumūryta atraminė sienelė, o vadinamasis pilininko namas pastatytas taip, kad paremtų piliakalnio šlaitą. XVII a. pradžioje Aukštutinėje pilyje buvo įrengtas bajorų kalėjimas.
Dramatiški įvykiai dėjosi Gedimino kalne XVII a. viduryje. 1655 m. Lietuvos sostinę pirmą kartą istorijoje okupavo svetima kariuomenė. Rusų pajėgos nusiaubė miestą, o kai po kelerių metų Lietuvos pajėgos išvadavo sostinę, rusų įgulos likučiai įsitvirtino Aukštutinėje pilyje. Iš čia maskvėnai netgi šaudė į miestą.

Minimas atvejis, kai rusų paleistas sviedinys pro langą įskrido į Šv. Jonų bažnyčią. Rusams buvo siūloma pasiduoti geruoju, bet vaivada Danila Mišeckis sutiko tai padaryti tik tuo atveju, jei lietuviai įgyvendins jo itin akiplėšišką reikalavimą – leis jam parduoti pilyje sukauptas priplėštas grūdų atsargas ir išvykti iš Vilniaus į Rusiją, vežantis 300 vežimų prigrobto turto. Lietuviai nesutiko, mūsų kariuomenė penkis kartus nesėkmingai puolė Aukštutinę pilį, kur buvo įsitvirtinę rusai. Galiausiai puolimai buvo sustabdyti, nes tapo aišku, jog okupantai anksčiau ar vėliau turės pasiduoti, nes baigsis maisto atsargos ir jie pradės badauti.

Pačioje rusų įguloje nuotaikos buvo slogios. Pasakojama, kad kai vienas rusų šventikas pasiūlė vaivadai visgi pasiduoti lietuviams, šis įsakė popą įkišti į mortyrą ir iššovė, palydėdamas žodžiais „Tai ir skrisk pas juos“. Galų gale rusų kariai, kai D. Mišeckis norėjo susisprogdinti pilyje su visa įgula, surengė sąmokslą, surišo savo vadą ir pasidavė. Teismas rusų vaivadą nuteisė mirti. D. Mišeckį Vilniaus Rotušės aikštėje savanoriškai nukirsdino jo asmeninis virėjas.

Šiaurės karas XVIII a. pradžioje taip pat neaplenkė Vilniaus. Aukštutinėje pilyje buvo įrengti maisto ir ginklų sandėliai.

Žlugus Lenkijos ir Lietuvos valstybei, Vilnius tapo vienos iš Rusijos gubernijų centru. Taip pat mieste pradėta kurti to meto karybos poreikius atitinkanti tvirtovė, apėmusi ne tik Gedimino kalną, jo prieigas, bet ir dabartinio Kalnų parko teritoriją, kai kurie įtvirtinimai buvo įrengti ir dešiniajame Neries krante. Pagal architekto Žozefo Pusjė projektą buvo tvarkomi Gedimino kalno šlaitai, o pačioje aikštelėje vyko esminiai pokyčiai: vakarinio bokšto trečiojo aukšto sienos buvo nugriautos, pirmojo ir antrojo aukštų – sutvirtintos. Nugriauti ir kitų dviejų bokštų likučiai (kiek daugiau teliko pietinio bokšto fragmentų).

Įrengiant Sankt Peterburgo–Varšuvos optinį telegrafą, ant vakarinio bokšto iškilo dviejų aukštų medinis antstatas, jame buvo įkurta telegrafo stotis. Vėliau, jau XX a. pradžioje, čia buvo įrengta kavinė.

Ilgą laiką Gedimino kalnas ir jo prieigos buvo rusų kariuomenės žinioje. Tai buvo uždara teritorija, į kurią negalėjo patekti civiliai. Būtent todėl čia buvo užkasti dalies mirties bausme nuteistų 1863–1864 m. sukilimo vadų, tarp jų – Zigmanto Sierakausko, palaikai, kuriuos visiškai neseniai aptiko archeologai.

XX a. pradžioje Vilniaus miesto valdyba intensyviai svarstė galimybę ant kalno įrengti vandentiekio rezervuarą, iš kurio vanduo būtų tiekiamas į miesto kvartalus. 1912 m. jau buvo parengtas ir patvirtintas statybos projektas. Tokios statybos būtų baisiai suniokojusios kalną ir Aukštutinės pilies likučius. Laimė, tada visuomenininkai, tarp kurių buvo ir žymūs lietuvių veikėjai Jonas Vileišis, Donatas Malinauskas, sugebėjo sustabdyti šio projekto įgyvendinimą.

Tarpukario Lenkijos valdžia ėmėsi tvarkyti Gedimino kalną, kartu buvo pradėti ir archeologiniai tyrimai. Deja, 1938 m. vykdytų tyrimų, kuriems vadovavo Alina Ketlinska, medžiaga, išvežta į Varšuvą, pražuvo Antrojo pasaulinio karo metais. Tyrimai buvo tęsiami sovietmečiu ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.

Trispalvė virš Vilniaus

Su Gedimino kalnu glaudžiai susijusi Lietuvos valstybės vėliavos istorija. 1918 m. balandžio 25 d. Lietuvos Taryba patvirtino trispalvę tautinę vėliavą: raudona juosta – apačioje, žalia – viduryje, geltona – viršuje. Viršutiniame vėliavos kampe prie koto arba jos viduryje turėjo būti valstybės herbas. Tokią Lietuvos trispalvę 1919 m. sausio 1 d. Gedimino pilies bokšte iškėlė to meto Vilniaus komendanto Kazio Škirpos vadovaujama Lietuvos karių grupė. Iškelta trispalvė buvo pagerbta salvėmis.

Kariai sugiedojo Lietuvos himną. Trispalvė pilies bokšte plevėsavo tik iki sausio 6 d., kai Vilnių užėmė bolševikai. Su lietuviška trispalve jie pasielgė barbariškai – nuplėšė geltoną ir žalią juostas ir paliko tik raudoną. 1920-ųjų rugpjūtį į Vilnių vėl įžengė Lietuvos kariuomenė ir virš Gedimino kalno vėl ėmė plazdėti trispalvė. Tačiau spalį Vilnių užgrobė lenkai, ir lietuviška trispalvė vėl buvo nuplėšta.

Lietuvos Respublikos vėliava dar kartą iškilo 1939 m. spalio 29 d., šaliai atgavus Vilnių. Garbė iškelti mūsų valstybės vėliavą po dviejų okupacijos dešimtmečių atgautame Vilniuje buvo suteikta Pirmajam Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pėstininkų pulkui. Deja, labai greitai lietuvišką trispalvę Gedimino pilies bokšte vėl pakeitė svetima vėliava. Prasidėjo pirmoji sovietų okupacija, vėliau laukė nacių okupacija. 1944 m. vasario 16 d. trispalvę Gedimino pilyje iškėlė Lietuvos vietinės rinktinės kariai. Lietuviška vėliava kelis mėnesius plevėsavo virš Vilniaus.

Tautinio atgimimo metais trispalvė vėl iškilo Vilniaus Gedimino pilies bokšte 1988 m. spalio 7 d. Ir plazda ji virš Lietuvos sostinės ir visos mūsų šalies iki šiol. Prisimenant istorinius 1919 m. sausio 1 d. įvykius, dabar sausio 1-oji yra minima kaip Lietuvos vėliavos diena. Kasmet šią dieną Gedimino pilies bokšte rengiama iškilminga vėliavos pakeitimo ceremonija. Karių nuleista vėliava pakeičiama nauja, o senoji perduodama saugoti vienai iš šalies mokyklų, pasižymėjusių ugdant pilietiškumą ir puoselėjant istorinę atmintį.

Vokiečių požemiai

Nacių ir sovietų okupacijų metais Gedimino kalnas matė ne tik vėliavų kaitą. Karo metais vokiečiai kalne įsirengė priešlėktuvinės paskirties slėptuvę, kurioje galėjo būti ir vadavietė. Po žeme buvo iškasti du 6 m pločio ir 2 m aukščio tuneliai, vienas iš jų buvo 88 m, kitas – 79 m ilgio. Jais buvo galima pasiekti kitas požemines patalpas – keliasdešimties kvadratinių metrų pločio kambarius, sanitarinį mazgą, vandens saugyklą. Buvo įrengtos apšvietimo, šildymo, ventiliacijos sistemos. Šiuos požemius pokario metais kaip priešlėktuvinę slėptuvę naudojo ir sovietų valdžia. 1948 m. slėptuvėje kilo gaisras (kaip manoma, dėl tyčinio padegimo), medinės konstrukcijos smarkiai nukentėjo. Vėliau slėptuvė buvo užpilta smėliu.

Karo metais Vilniaus aukštutinė pilis buvo apgriauta, įgriuvo perdangos. 1948–1950 m. vakarinis pilies bokštas buvo restauruotas, po dešimtmečio jame buvo įrengta muziejinė ekspozicija. Vėliau buvo konservuotos pietinio bokšto liekanos ir rytinėje kalno dalyje esančių rūmų griuvėsiai. Bėgant metams, jie palaipsniui buvo restauruojami. Darbai tęsti ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.

Archeologų atradimai

Pilies kalnas pradėtas želdinti medžiais dar XIX a. pabaigoje, kai kalne ir jo aplinkoje buvo įrengiamas parkas. 1955 m. Gedimino kalno šlaituose pasodinta keli šimtai klevų. Tai, be abejo, pakeitė kalno vaizdą, nes iki tol piliakalnių šlaitai nebuvo apaugę medžiais. Siekiant atkurti autentiškesnį kalno vaizdą, prieš kelerius metus Gedimino kalno šlaituose augantys medžiai buvo iškirsti. Iki šiol visuomenėje verda aistros ir ginčai, kiek šie veiksmai galėjo lemti sparčią kalno šlaitų griūtį.

Visgi akivaizdu, kad vien medžių iškirtimas nebuvo lemtinga dabar Gedimino kalną niokojančių bėdų priežastis: susikaupė daugybė problemų, tarp jų buvo ir anksčiau vykdytas šlaitų atkūrimas naudojant nestabilų atvežtinį gruntą, ir ne visada vykę sprendimai, priimti restauruojant pilį, ypač atstatant dalį Aukštutinės pilies gynybinių sienų, ir daugybė kitų veiksnių.

Šiuo metu kalną stengiamasi gelbėti nuo tolesnio griuvimo. Kartu vykdomi ir archeologiniai tyrimai. Tikra sensacija tapo sukilėlių palaikų atradimas. Taip pat įdomūs yra kitų archeologinių tyrimų duomenys. Aptikta gausybė įvairių laikotarpių archeologinių radinių: buities keramikos šukių, strėlių antgalių, kulkų, papuošalų ir jų fragmentų, monetų, prekių plombų. Taigi, viena vertus, šlaitų slinkimas yra nelaimė, bet veikiausiai pavyks šį procesą stabilizuoti ir žymiausią Lietuvos piliakalnį apsaugoti nuo tolesnės griūties. Antra vertus, kartu su kalno tvarkymo darbais prasidėję nauji archeologiniai tyrimai padeda atversti labai įdomius Gedimino kalno praeities puslapius.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų rasite žurnale "Savaitė"