Ar mūsų gyvenimą sunkinančių ekstremalių orų daugėja, ar, atvirkščiai, mažėja, o gal tik prognozės vis pagąsdina stichijų siautėjimu, bet gyvename panašiai? Apie tai, kaip keičiasi stichinių ir pavojingų meteorologinių reiškinių pobūdis ir ko galime tikėtis ateityje, pasakoja Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros doktorantas lektorius Laurynas KLIMAVIČIUS.

– Kai kalbame apie orus, turime mintyje tai, kas vyko vakar ar bus rytoj, o galbūt po savaitės, daugių daugiausia aptariame, kokia buvo praėjusi žiema... Mokslininkai į meteorologinius reiškinius žvelgia kitaip: jie vertina daugiamečius orų pokyčius ir įžvelgia tendencijas. Kokios jos, kalbant apie ekstremalius orus?

– Lietuvoje daugėja labai karštų dienų. Pavyzdžiui, pernai buvo 63 vasariškos dienos (kai maksimali paros oro temperatūra pasiekia ar viršija 25 °C) – tai dvigubai daugiau, lyginant su 1991–2010 metų standartine klimato norma – 31 vasariška diena per metus. Jei lygintume su dar ankstesniu laikotarpiu, tuomet vasariškų dienų buvo dar mažiau. Daugėja ne tik karštų dienų, bet ir kaitros epizodų, kai 30 °C temperatūra laikosi tris dienas ir ilgiau. Augimo tendencijos, ypač vertinant ilgesnį laikotarpį, yra akivaizdžios: karščio bangų skaičius labai sparčiai didėja. Matyt, tai vienas didesnių iššūkių, su kuriuo teks susidurti. Kitas svarbus dalykas yra tai, kad auga ne tik karštų dienų skaičius, bet ir karščio bangų trukmė, o tai dar blogiau. Juk jei vieną dieną būtų 35 °C, o kitą – 24 °C, tą alinančią dieną būtų galima ištverti. Bet jei taip kepame visą savaitę? Įkaista namai, patalpos, vis sunkiau išeiti į lauką, karštis darosi slegiantis, gali sukelti sveikatos problemų pažeidžiamesniems žmonėms. Su karščiais susijęs ir tropinių naktų skaičius. Naktis laikoma tropine, kai minimali jos temperatūra nenukrenta žemiau 20 °C. Įsivaizduojate, kaip jausimės, kai po labai karštos dienos net naktį negalėsime atsivėsinti? O tokių naktų vis daugės...

– Neišvengiamai teks gelbėtis kondicionieriais?

– Mums jų reikės vis dažniau, nes norime gyventi patogiai. Bus didesnės finansinės išlaidos, o ir elektros energijos kondicionieriams reikia. Tai tarsi užburtas ratas – dar daugiau energijos suvartojame, dar daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų į orą išlekia, dar labiau klimatas šyla... Taigi karščio bangų taip pat daugės.

Dar yra toks reiškinys kaip sausros, kurios pasauliniu mastu intensyvėja. Bet jos labiau vargina piečiau esančias šalis. Lietuvoje nematyti tendencijos, kad sausrų daugėtų, netgi atvirkščiai, nuo praeito amžiaus vidurio jų šiek tiek mažėja, tačiau jos linkusios tęstis šiek tiek ilgiau ir būna intensyvesnės. O kai dar prisideda karšti orai… Gamtai padaroma didesnė žala, gali padidėti oro tarša.

– O lietūs? Jų pobūdis taip pat keičiasi?

– Taip, kitas su ekstremaliais orais susijęs pastebėjimas, lyginant 1961–1990 m., 1991–2020 m. laikotarpius, yra kritulių režimo ir kritulių kiekio pokytis. Pats kritulių kiekis akivaizdžiai nesikeičia, bet daugėja atvejų, kai per labai trumpą laiką jų iškrinta labai daug. Tai pavojinga – kyla poplūdžiai, skęsta gatvės. Šis ekstremalus meteorologinis reiškinys, su kuriuo ateityje susidursime dažniau, yra klimato kaitos pasekmė: kylant temperatūrai atmosferoje daugėja vandens garų, daugiau jų kondensuojasi, daugiau susidaro ir iškrinta kritulių. Kuo šiltesnė atmosfera, tuo daugiau ji turi energijos ir tuo intensyvesni procesai vyksta.

Man yra tekę analizuoti tokius reiškinius, kai per parą iškrinta labai daug kritulių ir yra labai didelis vėjo greitis. Stipriausi ir intensyviausi jie būna vasarą, nes iš pietų, pietryčių nuo Juodosios, Viduržemio jūrų atkeliauja labai daug drėgmės sukaupę ciklonai. Jei atsižvelgtume į ekstremalių kritulių ir vėjo derinį, kuris įprastai ir yra pavojingas, žiemą dažniausiai vyrauja didesnis vėjo greitis, o kritulių nebūna daug. Vasarą ir kritulių iškrinta ekstremaliai daug, ir vėjo greitis labai didelis. Taigi, nors vasaros bus šiltesnės, malonesnės, ekstremalių reiškinių su audromis ir škvalais gali pasitaikyti dažniau.

– Ar mūsų šalyje yra tokių vietovių, kurias gamtos stichijos aplenkia, ir tokių, kurias dažniau talžo?

– Karščio bangoms teritorija turi mažai įtakos. Lietuva – maža šalis, netgi besiskiriantis drėgmės kiekis šiuo atveju nėra esminis faktorius. O kalbant apie kritulius ir vėją, įtakos turi reljefas ir atstumas iki Baltijos jūros. Žiemą mūsų šalyje vyrauja oro srautai iš vakarų. Atkeliavęs ciklonas pasiekia Žemaičių aukštumą (tai gana aukštai iškilusi Lietuvos vietovė), drėgnas oras kyla į viršų, vėsta, susidaro krituliai ir iškrinta priešvėjiniuose šlaituose. Tad žiemą Vakarų Lietuvoje kyla didesnis audrų pavojus, ten ir vėjai smarkesni, ir kritulių daugiau. Bet vasarą neretai būna priešingai. Tuomet stipresnės audros kyla dėl terminės konvekcijos, kai nevienodai įšyla paviršiai ir susidaro slėgio skirtumai. O konvekcija atmosferoje intensyviau vyksta nuo jūros nutolusiose teritorijose. Taigi kai kurie procesai vienu metų laiku intensyvesni Vakarų, kitu – Rytų, Pietryčių Lietuvoje. Kalbant apie sausras, mažiausiai kritulių iškrinta Vidurio Lietuvoje – tai taip pat susiję su Žemaičių aukštuma. Beje, pasauliniu mastu vyrauja tokia tendencija: kur buvo sausa, bus dar sausiau, kur buvo drėgna, bus dar drėgniau.

– Jei bandytume save lyginti su tolimesnėmis šalimis, vis dar galime teigti, kad gyvename ramiai, lyg Dievo užantyje?

– Iš esmės taip, mums nėra blogai. Jei labai toli nekeliaudami pasižiūrėtume į Pietų Europą, ten dėl karščio bangų, sausrų, jų sukeliamų gaisrų žmonės miršta. Tikėtina, kad ateityje pietiečiai vasarą keliaus į Skandinaviją arba į Baltijos šalis tikėdamiesi atsigaivinti ir nekentėti 45 °C karščio. Žvelgiant dar plačiau, Lietuvos geografinė padėtis gera: mūsų nepasiekia uraganai, kaip rytinės ir pietrytinės JAV pakrantės, ar taifūnai, užklumpantys Japoniją ir Australiją. Jie jau dabar smarkūs ir tikėtina, kad ateityje bus dar smarkesni kaip tik dėl to, kad vandenyno paviršius vis šiltėja ir vis daugiau energijos sukuriama jiems susidaryti.

– Uraganų galime labai nesibaiminti. O audrų?

– Ekstremalių reiškinių, tokių kaip vasaros audros su kruša, škvalu, dideliu kritulių kiekiu per labai trumpą laiką, daugėja ir daugės. Jau ir viesulų pasitaiko vienas kitas – kaip pernai Šiaulių rajone. Turint mintyje, kad Vidurio Europoje viesulai vis dažnesni, tikėtina, kad ir pas mus jų bus fiksuojama vis daugiau.

– Šis pavasaris – taip pat permainingas: čia plūsteli šiluma, čia sninga...

– Tai ne toks ekstremalus reiškinys, bet irgi nieko gera nežadantis: jau pasitaiko, kad dėl ankstyvos šilumos sužaliuoja ar net pražysta augalai, vaismedžiai. Prasideda jų vegetacija, o tada užeina šalčiai arba juos užkloja sniegas. Galima sakyti, kad balandžio pirmoje pusėje 17 °C – tai karščio banga, jei lygintume, kokio dydžio buvo ši pavasarinė anomalija. Tai susiję su klimato kaita. Be abejo, pajūryje tokių problemų beveik nekyla, nes ten mažesni temperatūrų svyravimai, vyrauja jūrinis klimatas. Blogiau yra Rytų Lietuvai, kur temperatūrų skirtumai didesni.

Dar vienas mūsų šaliai aktualus stichinis meteorologinis reiškinys – pavasario potvyniai, varginantys Vakarų Lietuvą. Kadangi žiemos yra ir, tikėtina, bus vis šiltesnės, trumpės ilgi atšalimai, pavasarį kildavęs potvynių pikas pasislinks į žiemą. Pamenate, jau prieš metus Žemaitijoje buvo daug stichinių reiškinių sausio mėnesį, kai jo pabaigoje labai pakilo vandens lygis? O ir kritulių kiekis žiemą dažniau iškris skysto, o ne kieto pavidalo. Emociškai nelabai malonu, kai sniego nesulaukiame, vyrauja pilkuma ir cepelininis dangus.

– Būtų smagiau, jei ateityje mūsų lauktų ne tik siautėjančios stichijos, bet ir šis tas malonesnio…

– Reikėtų paminėti ir teigiamus dalykus, ne vien apie blogus kalbėti. Žiemą speigų, be abejo, dar pasitaikys, bet tikrai mažiau. Pavyzdžiui, šią žiemą žemiausia oficialiai užfiksuota temperatūra buvo –17,5 °C, tai tikrai labai nedaug. Neturėsime problemų dėl šalčio, mažiau už šildymą reikės mokėti, bet, kaip minėjau, daugiau už kondicionierių sunaudojamą elektros energiją.

– Kai kuriuos ekstremalius dalykus savo kailiu jau pajutome. O kokiais tempais keisis orai žvelgiant į tolimesnę ateitį? Klimato kaitos scenarijai – labai skirtingi…

– Ateities prognozės bet kokiu atveju yra prognozės. Modeliuojant, skaičiuojant, kas bus ateityje, ir žiūrint į skirtingus klimato kaitos modelius jos skiriasi, nes tai kompleksiškas dalykas, priklausantis nuo daugelio veiksnių. Drąsiai teigti, kokiu tempu vienas ar kitas ekstremalumas didės, šiuo metu tikrai neįmanoma, galima nusakyti tik bendras tendencijas – taip, karščio bangų turėtų daugėti, jos bus dažnesnės. Bet kiek, kaip intensyviai, priklauso ir nuo to, kokių bus imtasi priemonių klimato kaitai švelninti, į kurią pusę žmonija judės, kokios galbūt naujos technologijos atsiras.

– Kokias technologijas turite mintyje?

Jų yra daug įvairių, pavyzdžiui, geoinžinerinės priemonės. Galima dirbtinai kurti lietaus debesis, tarkim, sugalvojus, kad Sacharai reikia lietaus... Bet įsikišdamas žmogus gali sulaukti tokių katastrofiškų pasekmių, kad, pavyzdžiui, kils labai labai ilga sausra Europoje ir bus žiaurių ekologinių bei ekonominių nuostolių. Tai labai pavojinga, galima greitai prisižaisti, sutrikdyti visą natūralią atmosferos sistemą, nes joje viskas susiję.

Daug kur galima pasitelkti dirbtinį intelektą – tiek prognozėms, tiek problemoms spręsti ir joms modeliuoti, pritaikyti vienokias ar kitokias technologijas, kad jos būtų efektyvios. Bet vėlgi visur yra ir teigiamų, ir neigiamų dalykų. Atrodytų, dirbtinis intelektas procesus paspartintų, bet, kita vertus, jo mokymui, tobulinimui, veikimui reikia daug elektros energijos, reikia aušinimo – taigi, vandens. Taip ir toliau mes naudojame resursus, prisidėdami prie klimato šiltėjimo. Labai daug yra sudėtingų aspektų, bet aš neabejoju, kad ateityje bus bandoma įdiegti naujas technologijas, kurios dar nėra sukurtos arba kuriamos, bet viešai apie jas nežinoma.

Kitas dalykas – daug kas priklauso nuo geopolitinių veiksnių. Pavyzdžiui, kol Ukrainoje neprasidėjo aktyvūs karo veiksmai, Europos Sąjungoje viena aktualiausių temų buvo žaliasis kursas, kova su klimato kaita. Dabar, kai geopolitinė situacija vis aštresnė ir sudėtingesnė, kai vyksta pokyčiai kitoje Atlanto pusėje, akivaizdžiai matome, kad visas dėmesys skiriamas šiai situacijai suvaldyti, laviruoti, gynybos sektoriui, o žaliasis kursas pasitraukė į šalį. Tai visiškai suprantama – kas ta klimato kaita, kai kažkada kažkas bus, o gal nebus, palyginti su grėsme, kuri yra šalia, kurią jaučiame ir matome. Ta pati geopolitinė situacija gali paveikti klimato kaitos intensyvumą, jei karo pramonei palaikyti reikės daugybės išteklių. Daug dalykų lems, kaip viskas pakryps.

– Ar kas nors priklauso nuo mūsų, dabar gyvenančių čia, mažoje Lietuvoje? Ką mes galime nuveikti? Miškus sodinti?

– Taip, miškai yra gerai. Ir tyrimų daug atlikta, ir kiekvienam iš mūsų akivaizdu, kad esant karščio bangai miške gerokai vėsiau nei Vilniaus centre, trinkelėmis išklotoje Lukiškių aikštėje, – trinkelės sugeria šilumą ir ją atiduoda, taigi kaistame ir iš viršaus, ir iš apačios. Bet visos Lietuvos miškais neapsodinsime... Reikia suprasti, kad nebus taip, jog ką nors padarysime ir klimato kaitos procesas sustos. Geras pavyzdys galėtų būti pandemija: per ją pamatėme teigiamų pokyčių, bet ji pasibaigė ir jau 2024-ieji buvo pirmi metai, kai turime aukštesnį nei 1,5 °C šiltėjimą, palyginti su priešindustriniais laikais. Reikėtų ilgalaikių pokyčių, bet ir tuomet rezultato iš karto nepamatytume: net jei į atmosferą nebeišmestume anglies dioksido ir kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų, šiltėjimas iš karto nesustotų, iš inercijos kurį laiką dar vyktų, kol pradėtų mažėti.

Galvojant apie ateitį, mano nuomone, svarbūs du dalykai. Visų pirma, švietimas ir edukacija (kaip ir sprendžiant bet kokią kitą socialinę problemą), kad žmonės tikėtų, jog klimato kaita vyksta iš tiesų ir pradėtų nuo savęs: rinktųsi važiuoti visuomeniniu transportu, o ne automobiliais, keliautų traukiniais, o ne lėktuvais, nepirktų per savaitę dvidešimties naujų drabužių...

Kitas dalykas – turbūt nesustabdysime mes tos klimato kaitos ir nelabai sumažinsime, nes didžiajai daliai žmonių nelabai tai rūpi. Todėl nori nenori reikės prie jos prisitaikyti. Pavyzdžiui, ieškoti inžinerinių sprendimų projektuojant statinius ir atsižvelgti į tai, kad gali būti daugiau karščio bangų, didelis kritulių kiekis vasarą, poplūdžiai. Žmogus – toks padaras: kol nėra labai labai blogai, jis linkęs nieko nedaryti, ir tik kai pamatys, kad visai prastai, imsis veiksmų. Kita vertus, žmogus moka visai neblogai prisitaikyti.

Įsimintini metai

Kaip teigia Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba, 2024 m. mūsų šalyje buvo užfiksuota 18 stichinių ir 2 katastrofiniai meteorologiniai reiškiniai bei 12 stichinių hidrologinių reiškinių. Šie metai buvo šilčiausi per visą šiuolaikinių meteorologinių stebėjimų istoriją. Labai smarkios audros su lietumi, škvalais, perkūnija ir net viesulais užklupo Lietuvą liepos mėn. Kelmės ir Šiaulių rajonus siaubė viesulai, kuriems kilus vėjo greitis siekė 60–70 m/s. Didžiulių nuostolių padaryta miškams, išversta apie 80 tūkst. medžių. Draudimo kompanijų duomenimis, gauta prašymų atlyginti nuostolius už 10 mln. eurų.

5 vasariškų orų rekordai

Aukščiausia oro temperatūra nustatyta Zarasuose 1994 m. liepos 30 d. – ji siekė 37,5 °C.

2010 m. rugpjūčio 8-osios naktį Pietų ir Vidurio Lietuvoje praūžė pragaištingi škvalai, kuriuos lydėjo liūtys ir perkūnija, pražudę 4 žmonės, išversta apie 150 tūkst. kub. m medienos.

Didžiausias paros kritulių kiekis fiksuotas Dusetose 1980 m. rugpjūčio 18 d.: iškrito 20 cm kritulių ir Sartų ežero lygis pakilo net 30 cm.

Itin daug perkūnijų buvo 2010 m. rugpjūčio mėn.: tai vienur, tai kitur jos griaudėjo 25 dienas.

1981 m. gegužės 29 d. Širvintose siautėjusio viesulo greitis sūkuryje galėjo siekti 60–70 m/s. Jis pakėlė į orą arklį, traktorių ir autobusą – jo vairuotojas žuvo, o dvi keleivės per stebuklą liko gyvos.

(Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenys)

5 žiemiškų orų rekordai

Didžiausias krušos ledėkų skersmuo – 12 cm – užfiksuotas 1995 m. liepos 10 d. Vištytyje.

Ilgiausia stichinė pūga siautė Panevėžyje 1969 m. vasario 11 d. Ji truko 78 su puse valandos.

Žemiausia temperatūra užfiksuota Utenoje 1956 m. vasario 1 d. – ji siekė –42,9 °C.

1977 m. balandžio 12–14 d. net 51 valandą tęsėsi lijundra: Panevėžyje apšalo skersmuo ant elektros perdavimo linijų siekė 17,5 cm.

Vakarų Lietuvoje 2010 m. kovo mėn. vyko „tūkstantmečio potvynis“ su ledų sangrūdomis ir ledonešiu, keliai kai kur buvo apsemti daugiau nei 1 m storio vandens sluoksniu ir neišvažiuojami.

(Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenys)

Kaip numatomi orai?

Imti skėtį ar ne? Kaip sudaromos mūsų sprendimus lemiančios prognozės?

Orai nenuspėjami. Tai kaip įmanoma rinkti informaciją apie juos ir prognozuoti, ko galima tikėtis artimiausiu metu? Daugumą orų lemia šiltųjų ir vėsiųjų oro masių judėjimas. Šių oro masyvų ribos vadinamos frontais, ir būtent čia susidaro įdomiausi meteorologiniai reiškiniai, kaip krituliai ir vėjas.

Oro masei judant per įvairias vietoves, pavyzdžiui, vandenynus, žemumas ar net kalnus, temperatūra ir drėgmės kiekis gerokai pasikeičia. Susidūrus dviem skirtingos temperatūros oro masėms, retesnė ir šiltesnė ima kilti virš vėsesnės. Kylantis šiltas oras sukuria žemo slėgio sritį, vadinamą depresija ir siejamą su neramiais orais, pavyzdžiui, vėju ir lietumi.

Mes jau žinome, kaip elgiasi tokios frontinės sistemos ir kokius orus jos sukuria. XX a. pradžioje norvegas meteorologas Vilhelmas Bjerknesas pirmasis iškėlė frontinių orų sistemų idėją. Nuolat stebėdamas orus ties frontu, jis suprato, kad juos galima numatyti pasitelkiant skaičiavimus. Šis modelis naudojamas ir šiandien.

Nuo tada, kai pradėjome prognozuoti orus, skaičiavimų technologija gerokai patobulėjo, todėl galima atlikti daug išsamesnę analizę. Kad galėtų kuo tiksliau nuspėti, kas laukia, meteorologams reikia daugybės duomenų apie temperatūrą, kritulius, debesuotumą, vėjo greitį ir kryptį. Juos renka visame pasaulyje įrengtos meteorologijos stotys. Rodmenys nuolat fiksuojami ir kompiuteriu perduodami į jų apdorojimo centrą.

Renkant ir apdorojant duomenis apie orus žemės paviršiuje ir viršutiniuose atmosferos sluoksniuose, svarbų vaidmenį atlieka technologijos. Superkompiuteriai gali numatyti uragano kelią bei savybes ir skelbti gyvybiškai svarbius įspėjimus. Pasitelkę stočių ir jutiklių surinktus duomenis, jie gali atlikti milijardus skaičiavimų per sekundę ir parodyti, kaip vystysis uraganas.

Pavojų keliantys meteorologiniai reiškiniai

Kruša. Kai ledėkų skersmuo viršija 6 mm, ji pridaro nuostolių sodams ir daržams, apgadina automobilius, stoglangius ir šiltnamius, o didesni nei 13 mm ledėkai gali apgadinti į krušą patekusius lėktuvus.

Perkūnija. Jei elektros iškrova pasiekia žemę, jis gali ne tik sugadinti elektros techniką, bet ir atimti žmogui gyvybę. Laimė, 80–90 proc. žaibų žemės nepasiekia. Nors būdinga šiltajam metų laikui, perkūnija gali pasitaikyti ir žiemą.

Rūkas. Jį ne tik sudėtinga prognozuoti, bet dėl jo ir oro uostams tenka stabdyti savo darbą, nes lėktuvams kylant ar tupiant būtinas maksimalus matomumas. Rūkas pavojingas ir dėl įtakos greičio suvokimui: kai vaizdas neryškus, vairuojant automobilį atrodo, kad važiuojame lėčiau.

Viesulas. Galingas ir labai greitai besisukantis piltuvo formos oro sūkurys dažnai sukasi kamuolinio lietaus debesies priekyje, o pasiekęs žemę ar vandenį siurbia viską aplinkui. Vidutinė jo gyvavimo trukmė siekia 5-10 min.

Speigas. Kai ilgiau nei 3 paras žemiausia oro temperatūra siekia –30 °C, jis laikomas katastrofiniu reiškiniu. Tačiau nuo 2012 m. tokio šalčio Lietuvoje nebepasitaikė – akivaizdu, kad dėl klimato kaitos labai stiprių speigų tikimybė sumenko.

Projektą „Nuo mikroskopo iki teleskopo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 4000 Eur.