Nuolatinis siekis viską atlikti nepriekaištingai dažnai pristatomas kaip stiprybė verslo pasaulyje. Tačiau psichologai vis garsiau kalba apie šio bruožo tamsiąją pusę. Sisteminės šeimos terapijos psichoterapeutė, psichologė Laura Tamulevičė atskleidžia, kaip atpažinti perfekcionizmo spąstus ir kokiais būdais iš jų išsivaduoti, kad judėtumėte pirmyn lengviau.

Specialistė atkreipia dėmesį į vis dažniau verslo ir psichologinėje praktikoje aptariamą temą – perfekcionizmą. Šis bruožas, dažnai vertinamas kaip teigiamas profesionalumo požymis, iš tiesų gali turėti dvi puses – funkcionalią ir disfunkcinę, o pastaroji neretai priveda prie perdegimo, nuolatinės vidinės įtampos ir žemos savivertės.

„Darbdaviai mielai girdi žodį perfekcionistas, nes jis dažnai siejamas su atsakomybe, tvarkingumu ir puikiai atliekamu darbu. Tačiau psichologija aiškiai išskiria – yra funkcionalus perfekcionizmas, kai žmogus siekia geriausių rezultatų pasitikėdamas savimi, ir disfunkcinis, kai perfekcionizmas virsta kančia ir žmogus tampa savo paties įkaitu“, – tinklalaidės „Emocinis atsparumas versle“ laidoje sakė L. Tamulevičė.

Anot specialistės, disfunkcinis perfekcionizmas dažnai slypi giliai žmogaus psichikoje – tai ne tik stresas ar įtampa, bet ir giluminės savivertės problemos.

Žmogus, kuris nuolat bijo būti netobulas, jaučia pareigą įtikti kitiems ir save vertina tik pagal išorinius įvertinimus. Tokia būsena gali kilti tiek iš emocinio apleistumo vaikystėje, tiek iš pernelyg didelės meilės, kai vaikui nesudaroma galimybė mokytis natūralios atsakomybės ribose.

„Perfekcionizmas dažnai siejasi su meilės poreikiu. Vaikui trūkstant emocinio ryšio arba patiriant per didelį spaudimą atitikti tėvų lūkesčius, formuojasi įsitikinimas, kad jis bus mylimas tik tada, kai bus nepriekaištingas. Šis mechanizmas vėliau persikelia į darbą ir kasdienybę – žmonės tampa nuolatinėje baimėje suklysti“, – teigia L. Tamulevičė.

Verslo aplinkoje perfekcionizmas dažnai ignoruojamas tol, kol pasireiškia kaip perdegimas.

Sunkumai, susiję su darbu, įvardinami tarp labiausiai paveikusių respondentus per pastaruosius metus. Labiau paveikė tik rūpesčiai dėl pinigų ir sveikatos. Iš tyrimo matome, kad būtent žemesnį emocinį atsparumą turintys žmonės jautėsi labiau paveikti sunkumų darbe, nei tie, kurių emocinis atsparumas aukštesnis. Tai dar kartą įrodo, kad savo emocine sveikata rūpintis yra ne mažiau svarbu, nei fizine.

„Nuvarytus arklius nušauna – ši frazė šiandien tampa realybe, kai žmonės, dirbantys aukštais tempais, perdega per 3–5 metus. Jie tiesiog iškrenta iš gyvenimo tam, kad persvarstytų savo vertybes ir elgesio modelius“, – sako psichologė.

L. Tamulevičė pažymi, kad pirmas žingsnis į sveikimą – sąmoningas pripažinimas, kad problema egzistuoja. Tai kelias į aukštesnį sąmoningumą, kai žmogus pradeda stebėti save iš šono ir mokosi būti sau draugu, o ne griežtu teisėju.

„Norint gyti, reikia pripažinti: esu pavargęs, tai nėra normalu, kad nevalgau, nemiegu, nes siekiu tobulumo. Kartais žmogui reikia padėti suprasti, kad ne viskas, kas atrodo gerai iš išorės, yra sveika viduje“, – apibendrina psichoterapeutė.

Pranešimas spaudai.