Lietuvos miestai ir miesteliai kaip įmanydami ieško savo veido ir to išskirtinumo, kuriuo būtų įdomūs ir vietos gyventojams, ir miestų svečiams. Pastaruoju metu ne vienas miestas yra atradęs ar net sukūręs savo simbolius, miestų erdves puošia juos vaizduojantys meno darbai.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Telšiuose karaliauja meškos

Meškų skulptūros Telšiuose neatsirado atsitiktinai ar dirbtinai. Žemaitijos simbolis – meška reiškia tvirtą, nepalaužiamą žemaičių dvasią, tad natūralu, kad šis gyvūnas buvo ir vienas svarbiausių veikėjų krašto legendose. Taigi dabar šio gyvūno atvaizdu puošiasi ne tik regiono herbas, bet ir miestai bei miesteliai, o ypač Žemaitijos sostinė Telšiai. „Nors žiniasklaidoje dažnai rašoma, kad meškų Žemaitijos sostinėje yra 51, mes, telšiškiai, jau pametėme tikrąjį Telšiuose esančių meškučių skaičių! Jų yra visur, o rytoj ar poryt kas nors galbūt pamatys dar vieną naują mešką, kurią paslapčia pastatys telšiškis, įsitraukęs į šį smagų žaidimą. Meškų skulptūros Telšiuose atsirado sąmoningai, siekiant pabrėžti meškos, kaip Žemaitijos stiprybės ir išskirtinumo simbolio, svarbą. Pasak legendos, žemaičius išaugino meškos, todėl šis gyvūnas tapo jų globėju, o Telšiai, būdami Žemaitijos sostine, natūraliai pasirinko mešką miesto simboliu“, – sako Žemaitijos turizmo informacijos centro direktorius Egidijus Vaškelevičius.

Pirmoji reikšminga meškos skulptūra Telšiuose „Žemaitijos legendos“ atidengta 2008 m. netoli Katedros aikštės. Ant meškos nugaros sėdintys trys vaikai ir du meškiukai simbolizuoja žemaičių tautos kilmę. Skulptūros autoriai – skulptorius Romualdas Kvintas ir architektas prof. Algirdas Žebrauskas. „Vėlesnės meškų skulptūros atsirado pačiais įvairiausiais būdais. Esame dėkingi Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete studijavusiems studentams ir jiems vadovavusiems dėstytojams, kurie įkvėpė studentus palikti Telšiuose savo pėdsaką – baigiamuosius darbus su paslėptomis meškutėmis. Dalį skulptūrų kūrė Telšiuose gyvenantys ar žemaitiškų šaknų turintys skulptoriai, kitą dalį – Telšių gyventojai, organizacijos ar verslininkai pačiomis įvairiausiomis progomis: minint jubiliejus, svarbiems Žemaitijai istoriniams įvykiams atminti, tiesiog pramogai. Žinoma, iniciatyvas skatina ir Telšių rajono savivaldybė. Visi išvardinti objektai, kiti meno ženklai susijungia į darnią mažosios architektūros visumą, darančią Žemaitijos sostinę išskirtinę ir traukiančią turistus tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio“, – pasakoja Turizmo informacijos centro direktorius.

Paprašytas pristatyti įdomesnius darbus, pašnekovas pamini Artūro Valiūno kūrinį „Žemaitijos gaublys“, vaizduojantį keturias meškas, laikančias žemaitiškąjį pasaulį, o jame – Žemaitijos miestai ir vietos, kur be žemaičių neapsieinama. Gaublyje pažymėtos Žemaitijos vietovės atitinka realų žemėlapį, o Telšiai, kaip ir Roma, stovi ant septynių kalvų. O štai kūrinio „Meškos pėda“ autorius skulptorius Osvaldas Neniškis sukūrė akmenyje įspaustą meškos leteną. Įdėjęs ranką į ją gali pajusti srovenančią meškos stiprybę. Tačiau tai vos pora istorijų, o jų yra kur kas daugiau ir labai įdomių, todėl Telšiuose ir buvo sukurtas Meškučių takas – maršrutas, vedantis per miestą ir kviečiantis ieškoti įvairių meškų skulptūrų. „Turistai gali tikėtis ir interaktyvios patirties, kai kiekviena skulptūra pasakoja dalį Žemaitijos istorijos. Jei turistai pageidauja būti palydėti gido, Žemaitijos turizmo informacijos centras siūlo ir edukaciją „Atrask Telšių meškutes“, – pasakoja E. Vaškelevičius. Jo klausantis akivaizdu, kad meškos Telšiuose apsigyveno visiems laikams, o jų skulptūrų mieste neišvengiamai daugės.

Marijampolės miesto istorijas pasakoja katės

O štai Marijampolėje apsigyvena vis daugiau katinų. Ši idėja taip pat turi gražią istoriją ir šaknis. „Kad katės taps miesto simboliu, nebuvo kryptingai planuota – tai tiesiog nutiko savaime. Viskas prasidėjo nuo Marijampolėje sklandančių istorijų, esą miesto įkūrėja grafienė Pranciška Butlerienė labai mylėjo ir globojo kates. Pertvarkant senamiestį viename jaukiame kiemelyje buvo pastatytos trys skulptūros – žaismingos, vandeniu besitaškančios grafienės P. Butlerienės katės, menančios miesto istorijos pradžią. Šių skulptūrų autorius – skulptorius Kęstutis Balčiūnas. Katės iš karto tapo išskirtiniu miesto akcentu – pasakojama, kad sugalvojus norą ir paglosčius visas tris kates noras išsipildo. Tiesa, reikia nepamiršti, kad suvalkietiškos katės finansinių norų nepildo! Pamažu miesto svečiams šis simbolis tapo labai patrauklus, o P. Butlerienės kiemelis neoficialiai imtas vadinti Kačių kiemeliu. Smagi ir gyva istorija tęsiasi iki šiol“, – pasakoja Marijampolės turizmo informacijos centro vadybininkė Jurgita Jasevičienė.

Ir tikrai tuo kačių trejetu istorija nesibaigia. „2021 m. minint Pasaulinę turizmo dieną, Marijampolėje buvo „apgyvendinti“ net septyni stebuklingi katinai. Kiekvienas jų kvietė keliautojus atrasti tam tikras miesto vietas ir simboliškai pasisemti drąsos, žinių, gerumo, įkvėpimo... Ši idėja sulaukė daug palaikymo – marijampoliečiai ir miesto svečiai nuoširdžiai apsidžiaugė naujaisiais miesto gyventojais. Laikui bėgant atsirado ir daugiau kačių – verslai bei įstaigos ėmė teirautis, kaip kokį nors katino atvaizdą priglausti savo teritorijoje. Taip „Lions“ klubo iniciatyva prie Marijampolės dramos teatro atsirado „Gerumo katinas“, verslo ir pramogų erdvėje „Gedimino pasažas“ įsikūrė „Pilnatvės katė“ ir „Laimingasis katinų septynetas“, o Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos terasą papuošė „Žinių katinas“, – pasakoja Jurgita.

O į pasimatymus su mielais katinais norint pakviesti ir miesto svečius Marijampolėje buvo sukurtas Stebuklingų katinų maršrutas, kviečiantis keliauti po miestą ir ieškoti skulptūrėlių. Negana to, pasirodo, kiekvienas jų skleidžia savo žinią, kviečia stabtelėti, susimąstyti ar tiesiog nusišypsoti. Prie kiekvienos skulptūrėlės galima rasti QR kodą – jį nuskenavę apie visus stebuklingus miesto katinus sužinosite daugiau.

„Viskas prasidėjo nuo trijų skulptūrinių kačių P. Butlerienės kiemelyje, o šiandien jų skaičius išaugo iki dvidešimties! Dar septyniolika skulptūrėlių išsibarstė po visą miestą – jos ne tik puošia erdves, bet ir kviečia savo pavadinimais pasisemti simbolinių savybių: „Skalsos“, „Romantikos“, „Įkvėpimo“, „Gerumo“, „Žinių“, „Teisingumo“, „Pilnatvės“, „Nuotykių“, „Pasirinkimų“, „Verslumo“. Dalis skulptūrų – profesionalių skulptorių darbai, kitos atsirado bendruomenių, organizacijų ar verslų iniciatyva, dažnai bendradarbiaujant su menininkais“, – katinų skulptūrų gausa džiaugiasi Turizmo centro darbuotoja.

Marijampolės katės – puikus pavyzdys nuolatinės miestų simbolikos kaitos ir gebėjimo prisitaikyti prie šiuolaikinių tendencijų, rasti naujų būdų istorijai pasakoti, papildyti tradicinius simbolius ir taip formuoti modernią, bet istorijos nepamirštančią miesto tapatybę. Be to, tokie sumanymai – puiki proga reikštis miesto patriotams, mecenatams ir šiuolaikiniams menininkams, miesto erdves naudojant kaip savo kūrybos platformą ir propaguojant meną.

Dainingieji Ukmergės balandžiai

O štai Ukmergėje gyvena dainuojantys balandžiai. Kitaip negali būti, nes jų istorija prasidėjo nuo Algirdo Kaušpėdo ir grupės „Antis“ dainos eilutės „Balandžių daug Ukmergėj...“ „Ne, tai neturi jokių šaknų ar istorijos. Idėja miestą papuošti balandžių skulptūromis buvo greičiau linksma ir žaisminga, ja siekta pritraukti daugiau turistų, ir tai pasiteisino: balandžių mieste vis daugėja ir juos tikrai galima vadinti šių laikų miesto simboliu“, – sako Ukmergės turizmo centro vadybininkė Kamilė Maskoliūnienė.

Penkiolika pirmųjų balandžių skulptūrų miestui sukūrė ir padovanojo 2016 m. vykusio tarptautinio metalo meno plenero dalyviai, o 2018 m., minint atkurtos Lietuvos šimtmetį ir siekiant įveiklinti šiuos smulkiosios architektūros pavyzdžius, buvo sudarytas interaktyvus maršrutas „Dainuojantys Ukmergės balandžiai“, kviečiantis švęsti laisvę su daina, – juk „Anties“ lyderio iniciatyva 1987 m. pirmą kartą įvyko festivalis „Roko maršas“, buvęs kovos už mūsų laisvę dalis. Todėl šiandien šalia dvidešimties balandžių skulptūrų rasite pritvirtintą metalo plokštelę su išgraviruotu QR kodu, kurį nuskenavus pasigirsta lietuviška daina. Dainą parenka miesto Kultūros ir Turizmo centrų darbuotojai, susieja su skulptūros ypatumais, vietos kontekstu ir nuotaika. O kad miesto svečiams nereikėtų balandžių ieškoti pernelyg ilgai, ukmergiškiai sukūrė maršruto tematiką atitinkantį stilizuotą žemėlapį, kuris nuolat atnaujinamas, nes vis daugiau balandžių uždainuoja. Šiandien Ukmergė pasipuošusi iš viso trisdešimt trimis balandžių skulptūromis, ir tai toli gražu ne pabaiga.

„Idėja visiems patiko, taigi ir balandžių nuolat daugėja. Tuo pasirūpina menininkai, pavieniai žmonės, įstaigos, turistams tai irgi patinka. Todėl akivaizdu, kad žmonėms reikia ne tik istorinių simbolių, bet ir naujų idėjų, patrauklių žaidimų vaikams ir suaugusiesiems. Beje, būtent per juos pamatomas visas miestas ir sužinoma daug svarbių istorinių faktų. Tai puošia miestą, teikia jam gyvybės“, – džiaugiasi Turizmo centro darbuotoja.

Neringos vėtrungės – žvejų istorijos kryptimi

Ir pagaliau – pajūris, Neringa, kur namų stogai puošiasi vėtrungėmis, o ištisas jų paradas rikiuojasi prie Kuršių marių Nidos pakrantėje. Ar Neringos vėtrunges irgi galima laikyti šio krašto simboliu? Neringos muziejų istorikė Vitalija Jonušienė tai patvirtina – jos turi savo istoriją ir yra svarbios pamario kraštui, nors nuo XIX a. pradžios, kai vėtrungės atsirado, įvyko daug pokyčių. Vėtrungės šiandien nebeturi jokios praktinės funkcijos, labai pasikeitė ir jų vaizdas – jos tapo tiesiog šio krašto dekoratyviniu elementu, bylojančiu žvejų istoriją. Žvejyba Baltijos jūroje buvo laisva ir niekaip nereglamentuojama beveik iki pat XX a., tačiau taisyklių būta ir jų dažnai būdavo nepaisoma. 1844 m. birželio 26 d. buvo paskelbtas valdžios įsakymas „Dėl prideramos tvarkos žvejybos versle“. Šią datą galima laikyti Kuršių marių burvalčių vėtrungių gimimo diena. Kiekvienam kaimui buvo sugalvotas atskiras laivų ženklinimas, kad žvejybos prižiūrėtojas galėtų ir iš tolo lengvai atpažinti, kuriai vietovei valtis priklauso. Kiekvienam Kuršių marių baseino kaimui nurodytas žvejybos plotas. Kiekvienas žvejys ant savo laivo stiebo privalėjo iškelti 2 pėdų ilgio ir 1 pėdos pločio minimalaus dydžio ženklą. Ženklų spalvos ir jų deriniai buvo nustatyti konkrečiai kiekvienai gyvenvietei, o ženklo gale turėjo būti pritvirtinta raudonos ir baltos spalvos audeklinė uodegėlė, kurios ilgis ir plotis turėjo būti toks pat, kaip ir skardinio ženklo. Žvejams labai nepatiko ši naujovė, nes liko vis mažiau galimybių nesąžiningam verslui, ir jie ėmė „herbus“ tobulinti. Taip atsirado puošnios ažūrinės kompozicijos – unikalios Kuršių marių vėtrungės, būdingos tik šiam regionui. Ilgainiui keitėsi valdžios, tvarka, žymėjimai, kol galiausiai vėtrungės prarado savo reikšmę.

„XX a. pradžioje vėtrungės tapo turistų atributu, jų suvenyrais. Vėtrungių kūryba susidomėjo Nidos dailininkų kolonija, pavieniai menininkai, vėtrungės tapo labai meniškos, su daug simbolikos. Dabartiniais laikais vėtrungė prisiminta kaip žvejų istorijos ženklas, todėl ir nuspręsta jomis puošti miestą. Vėtrunges Kuršių marių pakrantei vieno projekto metu kūrė dailininkai, o Neringos muziejuje vienas iš edukacinių užsiėmimų yra vėtrungių spalvinimas ir supažindinimas su vėtrungių istorija“, – pasakoja V. Jonušienė. Pašnekovė taip pat atkreipia dėmesį, kad vėtrungių Nidoje jau yra pakankamai – juk rudenį jos nukabinamos, remontuojamos, dažomos, taigi yra ir darbo. Tačiau vėtrungės patrauklios ir privatiems žmonėms – jie dažnai jomis puošia savo aplinką, o menininkai vėtrunges pardavinėja turistams. Jos iš tiesų yra tapusios neatsiejamu šių kraštų ir žmonių meilės savo istorijai simboliu.

Projektą „Nuo meno iki funkcionalumo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 10000 Eur.