Šiuolaikiniam šiaurės amerikiečiui esi „švarus“, jei maudaisi po dušu ir purškiesi dezodorantu kiekvieną mielą dieną be išimties. XVII a. prancūzų aristokratas manė, kad tam tereikia kasdien keisti drobinius baltinius ir pamirkyti pirštus vandenyje, bet viso kūno vandeniu ar muilu niekada neprausė. Kiekvienas amžius ir kiekviena kultūra švarą vertino ir tebevertina savaip.

Ką tik lietuviškai pasirodžiusioje Katherine Ashenburg knygoje „Nešvari švaros istorija“ – šiurpti, juoktis ir susimąstyti priversiančios istorijos apie tai, kaip per amžius keitėsi higienos samprata ir kas atvedė žmoniją į sterilumo siekiantį šiandienos pasaulį.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

XVIII a. pabaigoje Elizabeth Drinker pasielgė drąsiai. Drinkeriai buvo klestintys Filadelfijos kvakeriai, o Henry Drinkeris 1798 m. savo galiniame kieme sumeistravo paprastą dušą. Pirmą vasarą jo žmona dvejojo stebėdama savo dukras ir tarnaites, kurios įžengusios į aukštą dėžę trūkteli grandinę ir apsipila vandeniu iš viršuje įtaisyto bako. Moterys maudydavosi su marškiniais ir vaškytinėmis kepuraitėmis. Elizabeth pasikliovė naujuoju prietaisu tik 1799 m. liepos 1 d. „Ištvėriau geriau, nei tikėjausi, – parašė ji dienoraštyje, – o juk per pastaruosius 28 metus visai šlaputėlei būti neteko.“

Prieš Jungtinių Amerikos Valstijų pilietinį karą amerikiečiai buvo tokie pat murzini kaip ir europiečiai. Kaip ir Europoje pavieniai turtuoliai laisvamaniai tenkindavo švaros potraukį, bet daugelis amerikiečių, kaip ir jų pusbroliai britai, XIX a. pradžioje manė, kad kūno nešvara neišvengiama, nekelia rūpesčių ir gal net sveikatai naudinga. Vis dėlto XIX a. devintajame dešimtmetyje nutiko šis tas, ko niekas negalėjo net nuspėti. Jungtinės Valstijos – augančios, stiprėjančios, bet vis dar daugeliu atžvilgių netašytos – tapo vakarietiška šalimi, iš esmės jau priėmusia higienos evangeliją. O amžiaus pabaigoje bent jau miestuose gyvenę amerikiečiai visiškai įprato skirti nevalas europiečius ir saviškius pagal „švaros“ įpročius.

Kodėl amerikiečiai ėmė pirmauti? Vienas iš atsakymų – nes galėjo. Naujuose miestuose tiesti vandentiekį ir kanalizaciją buvo lengviau nei senuosiuose. Kadangi žemės buvo daug ir pigios, todėl namuose, – priešingai nei senuose perpildytuose būstuose Europoje, – turinčiuose daug erdvės vonios kambariams įsirengti, jie tapo norma. Demokratiškoje Amerikoje visada trūko tarnų, todėl labai vertinta darbą taupanti įranga. Sąrašo viršuje buvo vandentiekis, ir XIX a. aštuntajame dešimtmetyje amerikiečių vandentiekio tinklai ėmė lenkti visų kitų šalių tinklus.

Bet sakydami „nes galėjo“ klausimą tik atidedame. Amerikos fiziniai ir technologiniai pranašumai buvo svarbūs, tačiau lėmė ne jie. Nors ir nelengvai, Europoje švara būtų paplitusi greičiau, jei žmonės būtų labiau norėję būti švarūs, nes vandentiekio technologija buvo žinoma gerokai anksčiau, nei atsirado visuotinė paklausa. Tai kodėl amerikiečiai akivaizdžiai labiau nei vokiečiai, ispanai, prancūzai ir anglai norėjo būti švarūs? Jie ne labiau nei europiečiai bijojo ligų, ir kartotiniai vidurių šiltinės ir choleros protrūkiai juos vargino ne dažniau. Ir įtaką jiems darė tos pačios mokslinės teorijos – nuo klaidingo įsitikinimo miazmos grėsme iki Pasteuro mikroorganizmų teorijos, kuri visuotinai priimta buvo tik XX a. pradžioje.

Nesama vienos vyraujančios priežasties, kodėl Amerika tapo asmeninės higienos vėliavneše, tai lėmė veikiau kelių priežasčių derinys. Amerikiečiai didžiavosi savo polinkiu į naujoves, pradedant nuostabiu atradimu – Naujojo Pasaulio demokratija – ir baigiant jankių sumanumu, padėjusiu sukurti geresnę obuolių pjaustyklę. Pedantiška asmens švara ir priemonės jai užsitikrinti – karštas vanduo, tualetinis muilas, net reklama, įtikinanti žmones, kokia naudinga yra higiena, – buvo naujovės. Amerikiečiai neturėjo paveldėję kastų sistemos, todėl ieškojo, kaip lygiavertiškiau pabrėžti kultūringumą bei išryškinti statusą, o švara daugeliui jų darėsi vis labiau prieinama, todėl pasirodė besanti tinkama tam padaryti. Pilietinio karo metu higiena sėkmingai padėjo jiems suvaldyti ligas ir paskatino manyti, kad tai pažangus ir pilietiškas dalykas. O jiems patiko religingumas ir patriotiškumas, tad paskutiniais amžiaus dešimtmečiais švarą jie tvirtai susiejo ne tik su Dievo palaima, bet ir su amerikietiškumu.

Negana to, amerikiečiai didžiavosi esantys atviri naujovėms, nors kitiems gal ir pasirodydavo veikiau linkę į užgaidas ir keistas teorijas. Vienas iš pirmųjų pamišimų, skatinusių palankiai vertinti vandenį ir švarą, kilo dėl hidroterapijos, kuri užvaldė šalį amžiaus viduryje. Hidroterapija, arba gydymas vandeniu, į Ameriką atkeliavo iš Silezijos, kalnuoto Vidurio Europos krašto, kurį tuo metu dalijosi Vokietija, Lenkija ir Čekija. Vienas to krašto ūkininkas Vincenzas Priessnitzas pareiškė šaltu vandeniu ir kompresais išgydęs ne tik sukarščiavusią karvę, bet ir savo išsuktą riešą bei sulaužytus šonkaulius. 1826 m. vadinamajame Grafenburge jis atidarė gydyklą ir sulaukė keturiasdešimt devynių pagalbos ieškančių žmonių. Po penkiolikos metų pacientų skaičius jau siekė nuo 1500 iki 1700 per metus, o Priessnitzas, skaičiuojant doleriais, uždirbo 150 000 dolerių sumą. Jo klientai buvo princai ir princesės, grafai ir grafienės, generolai ir dvasininkai. Grafenburge niekas nebesistebėdavo pamatęs tituluotą damą iš Austrijos, nuogą stovinčią pušyne po mediniu vamzdžiu, iš kurio srūva šaltinio vanduo.

Gandai, kad Priessnitzas sėkmingai gydo pačias įvairiausias ligas, akstino gydytojus pjaustyti gydyklos kempines ir ieškoti jose paslėptų vaistų, bet jų nebuvo. Priessnitzas tikėjo, kad liga iš organizmo pašalinama per odą, todėl visą dė mesį skyrė tik tam, kaip paprastu šaltu vandeniu valyti bei atverti poras ir gerinti kraujotaką. Jei problema buvo žinoma, nesveikuojančioms kūno dalims būdavo skiriamos vonelės. Bendresnius negalavimus gydyti Priessnitzas kaip priemonę sugalvojo drėgną paklodę, į kurią pacientą buvo galima suvynioti kelioms valandoms.

Nors dauguma pacientų atvykdavo iš Vidurio Europos, būta ir kelių amerikiečių, o tarp jų – Elizabeth Blackwell – pirmoji medicinos mokslus Amerikoje baigusi moteris. Grįžę namo amerikiečiai platino gydymo vandeniu doktriną entuziastingai ją priimančiai auditorijai. Gal todėl, kad neturėjo europietiškų gydyklų ir kad hidroterapija atitiko priimtinus pragmatizmo, taupumo ir savikliovos principus, amerikiečiai ėmėsi jos su ypatingu įkarščiu. Nors viena patraukliausių hidroterapijos ypatybių buvo ta, kad jos imtis buvo galima ir namuose, nuo Meino iki San Fransisko vis tiek pridygo daugiau kaip du šimtai vandens gydyklų. XIX a. šeštajame dešimtmetyje Water-Cure Journal, kuris išeidavo du kartus per mėnesį, turėjo 100 000 prenumeratorių. Hidroterapija išliko populiari nuo XIX a. penktojo dešimtmečio iki 1900 m., tačiau geriausi jos laikai baigėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose prasidėjus pilietiniam karui.

Nors hidroterapijos procedūros gali atrodyti kaip vasaros stovyklos išdaigos, gydymo vandeniu entuziastai dažniausiai būdavo intelektualai ir reformuotojai, kurių įtaka siekė daugiau nei vien sveikatinimąsi. Tarp šių žmonių buvo ir Harriet Beecher Stowe, „Dėdės Tomo trobelės“ autorė. 1846 m. ji pasijuto nualinta skurdo, persidirbusi ir išsekusi, nes per dešimtį santuokos metų pagimdė penketą vaikų. Jos vyras buvo dvasininkas, tad jo bendruomenė išsiuntė moterį į Bratleboro gydyklą (Vermonte), kur ji išbuvo dešimt mėnesių. „Prieš pusryčius turėdavau sėstis į supamąją vonią, – rašė ji apie savo tvarkaraštį, – ir leistis teliūškuojama ir sūpuojama vandenyje, kol visas galūnes imdavo gelti nuo šalčio, o rankos sugrubdavo taip, kad vos galėdavau apsirengti... Vienuoliktą stodavau po dušu... o po jo eidavau pasivaikščioti... Po pietų žaisdavau kėgliais arba vaikštinėdavau iki ketvirtos, tada sėdimoji vonia ir vėl pasivaikščiojimas iki šeštos.“

Stowe pasveiko, bet vandens gydyklos mankštos pamokų, paprasto maisto ir, svarbiausia, – vandens reikšmės neužmiršo. Vanduo – pernelyg vertingas elementas, nutarė ji, kad juo naudotųsi tik ligoniai. Visi privalo turėti priemonę atverti poras, šalinti nuodingas medžiagas ir būti sveiki. Praėjus beveik dvidešimčiai metų po viešnagės Bratlebore, Stowe žurnalui Water-Cure Journal parašė straipsnį „Mūsų namai – ko reikia, kad jie būtų sveiki“. „Didis gyvybiškai svarbus elementas kiekvienuose namuose, – tvirtino ji, – vanduo, vanduo visur: jo turi būti sočiai, jis turi būti lengvai prieinamas, jis turi būti švarus... Namuose turėtų būti vonios kambarys kiekvieniems dviem ar trims namų gyventojams, o karštas ir šaltas vanduo turi tekėti į kiekvieną kambarį.“ XIX a. septintajame dešimtmetyje vonios kambarys su karštu vandeniu kiekvieniems dviem ar trims gyventojams buvo utopija, tačiau po šimtmečio Stowe vizija tapo tikrove daugelyje amerikiečių namų.

Pranešimas spaudai.