Nostalgija dvelkiančios užeigos

Nostalgija dvelkiančios užeigos

Šiandien kavinės, barai, užkandinės dygsta lyg grybai po šilto lietaus. Bet, regis, neilgai teveikia. Atrodo, dar visai neseniai čia ar ten buvo picerija, o jau koks kavos tinklas ar sušių baras įsikūręs. Viešojo maitinimo įstaigas, kurios gyvuotų ištisus dešimtmečius, suskaičiuotume ant pirštų! Bet vis dėl to jų, dvelkiančių nostalgija, vis dar turime.


Birutė Jančienė
Berta Janušauskienė

Barzdžiaus ir Tomo Griškevičiaus nuotr.


Kauno legenda


Viena iš tokių – Kauno šašlykinė „Žaliukė“. Nedidukė šašlykinė įsikūrusi netoli Laikinosios sostinės „Akropolio“ prekybos ir pramogų centro. Tačiau netgi ši kaimynystė „Žaliukės“ nesunaikino. Šašlykinė stovi ant penkiasdešimtojo savo gyvavimo slenksčio. O jos savininkai Snieguolė ir Jonas Poderiai kalba ne tik apie šašlykinės interjero ar valgiaraščio pokyčius ir savus lankytojus, bet ir mena daug įdomių istorijų. „Mūsų šašlykinė nėra ta vieta, į kurią galima užsukti netikėtai, važiuojant pro šalį, – tikina ponia Snieguolė. – „Žaliukė“ stypso Kauno centro... užkampyje. Ir ją surasti nėra paprasta. Reklama? Kadangi šašlykinė gyvuoja jau beveik penkis dešimtmečius, vadinasi, apie ją sužinoma iš lūpų į lūpas.“


Kauno „Žaliukė“ – tikra miesto legenda. Šašlykinės savininkė džiaugiasi, esą šiandien papietauti, pavakarieniauti ar šiaip jaukiai praleisi laiką, būna, susirenka kelios kartos – seneliai, vaikai ir anūkai. Pastariesiems čia galbūt nauja, jų tėvams – pažįstama ir miela, o seneliams – nostalgiška.


Vadina dinozaurais


Pasak ponios Snieguolės Poderienės, įmonė vadinama ilgai veikiančia, jei išsilaiko dvylika metų. Tačiau retai kuri tiek ilgai tveria. „Penkiasdešimt metų veikianti šašlykinė, juolab per tą laiką nė karto nepakeitusi paskirties, priskiriama prie dinozaurų. Mus ir vadina dinozaurais, – juokiasi „Žaliukės“ šeimininkė. Sovietmečio laikų šašlykinė (turėjusi visuomeninio maitinimo įstaigos statusą) atidaryta 1966 metais. Ji įsikūrė vieno kelių butų namo pirmajame aukšte. Tai buvo nedidukė užeiga pavadinimu „Šašlykinė Nr. 1“. Žinia, pastatas kadaise priklausė žydams, todėl nėmaž neprimena sovietinių daugiabučių. Patogus ir tvirtas, storomis (60 cm) sienomis, bent kelios tokios ir nūdienos „Žaliukėje“ išliko nekeistos – tik atnaujintos, nušveistos, nulakuotos.

REKLAMA


Metalinės lėkštės ir akmenų siena


„Sovietmečio šašlykinėje Nr. 1 porcija kiaulienos šašlykų kainavo vieną rublį ir keturiasdešimt penkias kapeikas“, – prisimena ponia Snieguolė, studijų laikais ne sykį čia pietavusi. Prasidėjus privatizacijos erai, Poderiai šašlykinę nusipirko ir jau kone trisdešimt metų „Žaliukė“ – jų antrieji namai. Snieguolė džiaugiasi, kad lankytojai lieka patenkinti ne tik maistu, bet ir jaukia aplinka.


Nostalgija dvelkiančios užeigos

Senoji Kauno šašlykinė įsiamžino savo atsiradimo metus


Kas kūrė naują šašlykinės dizainą? Šios užeigos šeimininkė neslepia, ji pati ir šašlykinės erdves „didino“, ir užuolaidas nėrė, ir stalus stumdė. Pagrindinės salės akmeninės sienos – iki šiol nepakeistos. Be abejo, ne kartą šveistos ir perdažytos, tačiau išsaugota autentiška akmens faktūra, o tarsi nereikalingos sienos nišos ne užmūrytos, o jose įmontuoti įdomūs šviestuvai.


Snieguolė sako, kad į šašlykinę užsukantys žmonės dažnai prašo, girdi, tik nenumuškite tų akmenų, aš prie jų užaugau. Lankytojams skirtame tualete galima paspoksoti į ant sienų kabančias senas nuotraukas, menančias anų laikų pastatą. „Žaliukėje“ ir šiandien gali rasti sovietmečio šašlykinės rakandų. Štai stalo įrankiai pateikiami metalinėje lėkštutėje – tokioje anuomet būdavo patiekiami šašlykai su žiupsniu ryžių ir stambiai raikytomis svogūnų riekėmis. „Tik gaila, kad tas mūsų paveldas pamažėle nepastebimai kažkur iškeliauja, – kalba ponia Snieguolė. – Neseniai turėjome svečių – lietuvių, gyvenančių JAV. Jie kone maldavo parduoti tų metalinių lėkščių – už bet kokią kainą, esą jos jiems primena jaunystę. Svarstėme, galbūt įrengti knygų kampelį – ant palangės ar specialioje lentynoje. Surikiuotume senovinių receptų knygas ir kitokius skaitinius... Tačiau veikiausiai sulauktume ir tokių lankytojų, kurie po vieną „netyčia“ išsineštų. Taigi, bibliotekėlės idėjos atsisakėme.“

„Žaliukės“ savininkė sako, kad po mėnesio dešimtos dienos šašlykinėje padaugėja lankytojų. Kodėl? Įprastai tuo metu mokamos algos. „Lankytojų kontingentas įvairus, – šypsosi pašnekovė. – Užsuka ne viena anų laikų „Žalgirio“ komandos legenda, žinomų estrados dainininkų. Legendinėje užeigoje renkasi legendiniai žmonės.“

REKLAMA


Buvo metas, kai šioje šašlykinėje kone turgelis virdavo – kas vogtus siūlus pardavinėjo, kažkas kojinių „už pusę kainos“ siūlė. Ir Kauno nusikalstamo pasaulio vyrukų čia burdavosi. Pasakoja, kartą šašlykinės rūsyje kažkokius sprogmenis pamiršo. „Atėjo papietauti ir ant rūsio laiptų „daiktus“ paliko, kad nereikėtų į vidų neštis, paskui kažkas tą rūsį užrakino. Sunerimę vyrai atskubėjo prašyti, kad leistume atsiimti tai, ką paliko. Kaip kokioje daiktų saugykloje!“ – juokiasi šašlykinės šeimininkas Jonas.


Nostalgija dvelkiančios užeigos


Ir dar vienas keistas dalykas – „Žaliukėje“ esą vaidenasi. Šašlykinės darbuotojos, vos atėjusios į darbą, dažnai netikėtai išgirsta aukštakulnių kaukšėjimą ar, priešingai, tylų šlepsėjimą. Snieguolė ir Jonas „Žaliukės“ valdas praplėtė – tame pačiame pastate įsigijo butą. Jame, regis, savo valia iš gyvenimo pasitraukė dvi moterys... Tačiau šios istorijos lankytojų netrikdo, nes jauki aplinka užburia gera nuotaika, o visad šviežias ir tikras maistas pamalonina skrandį.


Kukli oazė Vilniaus centre


Viena iš vietų Vilniuje, kurių dar nepalietė posovietinės sterilizacijos procesas – Jogailos gatvės pradžioje įsikūrusi „Sultininė“, kuri jau 46 metus veikia toje pačioje vietoje ir yra išlaikiusi ne tik tų laikų asortimentą, bet ir interjerą. Du staliukai prie vienos sienos, trys – prie kitos, aukšti staliukai, prie kurių galima valgyti stovint (tokių šiais laikais su žiburiu nerasi), išrikiuoti padėklai su bandelėmis, virdulys su sultiniu, jomis prekiaujanti paprasta moteris – visa tai atrodo tarsi užkonservuota laike. Londone yra parduotuvėlių, kuriose šimtmečius prekiaujama tomis pačiomis prekėmis, sakykim, arbata, bet mūsų permainų vėjų blaškomoje Tėvynėje ir toks reiškinys yra išskirtinis. Nepradėta prekiauti drabužiais, kebabais ar nenormaliai brangia kava... Tiesa, kuklūs lankytojai ir kuklios kainos neleido ir gražinti interjero, švaistytis reklama, tačiau lankytojų niekuomet netrūko.


Nostalgija dvelkiančios užeigos

Senoji sultininė kukliai prisiglaudusi prie naujoviško verslo centro


Šios vietos šeimininkė Akvilija Meškauskienė vadovauja „Sultininei“ beveik nuo pat įsikūrimo 1969 metais, jau 41 metus. Įgijusi, kaip tuomet buvo vadinama, visuomeninio maitinimo specialybę, pradėjo dirbti „Sultininėje“. Pasakoja, kad buvo reikli, tad galiausiai jai pačiai pasiūlė vadovauti „Sultininei“. Tiesa, vadovavimas buvo ne toks kaip dabar – viskas buvo nuspręsta iš aukščiau – asortimentas, receptūra, atlyginimai, kainos ir t. t. Pasak A.Meškauskienės, ir tiekėjų negalėjai pasirinkti, turėjai gaminti iš to, kas atvežta, dažnai – ne geriausios kokybės. Kaip ir šiais, anais laikais pyragėliai prie sultinio buvo su mėsa, bet jos kiekis ir kokybė galėjo būti smarkiai geresni.


Nepaisant to, eilės, ypač per pietų pertraukas, nutįsdavo net gatvėje. Aišku, tais laikais viešojo maitinimo įstaigų nebuvo tiek, kiek dabar, ir eilės susidarydavo beveik prie visų; didesnis fenomenas yra tas, kad ne tiek ir mažai žmonių „Sultininėje“ lankosi ir šiais laikais. Kai kurie – nebrangaus, paprasto ir kokybiško maisto, kiti – ir nostalgijos vedami.



„Sultininės“ šeimininkė neslepia, kad būna ir tokių, kurie pastebi ir interjero trūkumus bei kuklumą, tačiau dėl to nenusimena – jai svarbu, kad žmonės turėtų galimybę skaniai ir nebrangiai pavalgyti, nes dabar tokių vietų – reta, ypač centre. Kita vertus, „Sultininė“, nieko nekeisdama, gyvuoja jau 46 metus, o kokių tik kavinių ir parduotuvių buvo įsikūrę kaimynystėje – nė viena ilgai neišsilaikė... Šią nostalgišką vietą gelbsti tai, kad Jogailos gatvėje nėra kur pasistatyti automobilio, o dauguma lankytojų kaip tik iš tų, kurie vaikšto pėsčiomis.


Permainos neišjudino


Kad ir kaip ten būtų, Nepriklausomybės vėjai ir privatizacija „Sultininės“ neišjudino. Anksčiau patalpos priklausė valstybei, o vėliau, buvusiems savininkams grąžinus pastatą, patalpas sutiko nuomoti naujieji savininkai, gyvenantys čia pat. Tiesa, iš pradžių buvo nepasitikėjimo dėl apgavystės, bet dabar, pasak A. Meškauskienės jie yra susigyvenę kaip šeima. Tai, kad „Sultininė“ gyvuoja iki šiol, nusipelnė ir jie – galėjo susigundyti išnuomoti patalpas brangiau kokiai šiuolaikiškai, įmantriai kavinei.


Tiesa, „Sultininės“ savininkė sakė, kad už nuomą vis dėlto moka nemažai, šiaip ar taip, centras, bet išsilaikyti įmanoma. Tiesa, tik išsilaikyti, nes prekiaujant tokiu asortimentu ir tokiomis kainomis turtų tikrai nesusikrausi. „Niekuomet to ir nesiekiau“, – tikina A. Meškauskienė, ir galbūt ši nuostata leido išlikti taip ilgai. Kas žino, kaip viskas būtų baigęsi, jei būtų parūpę dideli uždarbiai ir platūs užmojai.


Nostalgija dvelkiančios užeigos


„Maitinti žmones yra garbingas užsiėmimas, čia daug kas priklauso nuo žmogaus sąžinės. Juk niekada nežinai, iš ko ir kaip padarytas patiekalas“, – pabrėžia pašnekovė. Ir sovietinio visuomeninio maitinimo patirties turinti moteris sakė žinanti visokių „paslapčių“, sakykim, patarė labai atsargiai viešojo maitinimo įstaigose rinktis troškinius, nes šie labai dažnai būna pagaminti iš to, kas liko nuo vakar, užmaskuojant padažu. Kas iš to, kad gražiame interjere patiekalas patiektas gražiai, gražioje lėkštėje, jei jis pagamintas nelabai sąžiningai. Sakykim, tos naujoviškos kepyklėlės, kurios prekiauja brangiomis bandelėmis, rodos, tirpstančiomis burnoje. O koks jų pagrindas – išpūsti miltai su vandeniu.


Ji pasakojo, kad jų bandelės visuomet šviežios, nes per tiek metų puikiai žino lankytojų srautus ir kasdien kepa tiek, kiek reikia. Nekaitina jos bandelių ir jokiose mikrobanginėse, nesiima kitokių triukų, kad pratęstų patiekalų galiojimą. Be to, kasdien už prieinamą kainą „Sultininėje“ galima suvalgyti po karštą lietuvių mėgstamą patiekalą – cepelinų, balandėlių, čanachų, kotletų ir t. t. A. Meškauskienė sako, kad jau daugybę metų bendrauja ir su tais pačiai tiekėjais, kuriais pasitiki, su kuriais gali pasiderėti ir dėl kainos.

REKLAMA


Nostalgija dvelkiančios užeigos


Kas perims šį bandelių su sultiniais verslą, A.Meškauskienė nežino, nelabai mato, kas jį galėtų ir norėtų perimti. „Man pačiai jau laikas pailsėti, tačiau sveikata nesiskundžiu, tad vis dar dirbu. Galvoju ir apie kolektyvą, su kuriuo per tiek metų taip pat jaučiamės kaip šeima. Jos – kuklios, sąžiningos moterys, visuomet supranta ir klauso, ką noriu pasakyti. Beje, visos – lenkės iš Vilniaus rajono. Sąžiningų, darbščių virėjų šiais laikais rasti itin sunku, man tikrai pasisekė“, – pasakojo A. Meškauskienė. Nuo jos ir priklausys, kiek Vilniuje dar veiks ši nostalgiška vieta.


Pieno baras neišsilaikė


Kita legendinė Vilniaus vieta – Didžiojoje gatvėje įsikūręs Pieno baras, kurio kvapą daugelis vidutinio amžiaus žmonių prisimena dar nuo vaikystės, užvėrė duris 2008 m. gegužę, toje pačioje vietoje veikęs nuo 1971 metų, taigi – 37 metus. Pieno baro patalpos buvo išnuomotos brangių drabužių parduotuvei, šios kartu su tinklinėmis kavinėmis jau baigia užkariauti Vilniaus senamiestį.


Tokių kuklių vietų, į kurias su vaikais būtų galima užeiti ir nelabai pasiturinčiai šeimai, senamiestyje neliko. Neturtingesni miestiečiai pro spindinčias vitrinas turi traukti po šalį... Atrodo, nematoma rinkos ranka darė tai, ką ir turėjo daryti – Vilniaus centre ir Senamiestyje, kur dideli nuomos ir nekilnojamo turto mokesčiai, išnaikino vietas, kurios neduoda pakankamai pelno jiems padengti. Žinoma, prekiauti bandelėmis niekas nedraudžia, bet jos kainuoja tiek, kad eilinis žmogus praras apetitą. Vis dėlto Vakarų Europos šalyse miesto veidas savivaldybių yra prižiūrimas, ir paveldui, kad ir tokiam kukliam, padedama išlikti.