Per daug sterili aplinka nėra itin pageidautinas dalykas.

Kone kasdien televizorių ekranuose regime, kaip vis naujos dezinfekcijos ir plovimo priemonės „žudo 99 proc. bakterijų“. Stebėdami reklaminius vaizdelius tikime, kad bet kokia bakterija siekia mus nugalabyti, na, o jų naikinimas turi vykti nuolat ir pačiomis radikaliausiomis priemonėmis. Tik štai visiška švara – tai lazda, turinti du galus.

Vitalijus BALKUS

Kodėl reikia plauti rankas?

Spalio 15-ąją minėsime Pasaulinę rankų plovimo dieną, UNICEF iniciatyva pradėtą minėti 2008-aisiais. Tuomet net 70-yje pasaulio valstybių į rankų plovimo akciją buvo įtrauka daugiau kaip 120 milijonų vaikų. Priežastis prabilti būtent vaikus ginančiai organizacijai apie rankų plovimo svarbą – daugiau nei rimta. Nuo viduriavimą ar pneunomiją sukeliančių ligų pasaulyje kasmet miršta daugiau nei 1,5 milijono vaikų. Remiantis kita Jungtinių Tautų išplatinta ataskaita, tiesiogiai nuo ligų, perduotų per nešvarias rankas, miršta daugiau kaip milijonas planetos gyventojų.

Tiesa, visose panašiose ataskaitose dėl taikytų metodikų skirtumų duomenys kiek skiriasi. Vienoje ataskaitoje teigiama, kad rankų plovimas riziką užsikrėsti žarnyno ligomis sumažina perpus, o kvėpavimo takų ligomis – ketvirtadaliu. Kitoje skaičiai – kuklesni – atitinkamai 30 ir 20 proc. Visgi faktas lieka faktu – neplaunamos rankos žymiai padidina infekcinių ligų pavojų.

Kiek infekcinių ar parazitinių ligų plinta per nešvarias rankas, taip pat nėra vienos nuomonės – skirtingi šaltiniai jų nurodo ne mažiau kaip 30. Galiausiai net nesvarbu, kiek tokių ligų yra, pakanka paminėti keletą pačių populiariausių – hepatitą A ar E, dizenteriją ar gripą, žaibiškai keliaujantį nuo žmogaus prie žmogaus, jei neplaunama rankų. Na, o jei to maža, prisiminkime parazitines ligas ir net virusinį ar bakterinį konjunktyvitą, galintį prasidėti dėl įpročio trinti akis purvinomis rankomis.

Ypač kruopščiai plauti rankas reikia pasinaudojus tualetu. Nors tai, atrodytų, visiems suprantama lyg aksioma, kaip rodo elgsenos tyrimai, pasinaudoję tualetu, rankas taisyklingai plauna tik apie 20 proc. moterų ir vos 7 proc. vyrų. Ką reiškia žodis „taisyklingai“? Pirmiausia – tinkamą plovimo trukmę. Ji turi būti ne trumpesnė nei 20 sekundžių, tiek pat laiko reikia šluostytis rankas, jei tam naudojamas vienkartinis popierinis rankšluostis. Na, o džiovinti rankas elektriniu džiovintuvu būtina ne trumpiau kaip 40 sekundžių, nes per tiek laiko pašalinama drėgmė – puiki terpė bakterijoms ir virusams vystytis.

Atrodytų, paskutiniu sakiniu ir reikėtų užbaigti šį straipsnį, tačiau net ir rankų plovimui galioja liaudies išmintis. Ji byloja, kad kas per daug, tas nesveika. Ir populiarioji reklama dažniausiai mus verčia elgtis neprotingai.

Tas nesunaikinamas 1 proc.

Žmogaus organizme yra daugiau kaip 500 rūšių bakterijų, kurios ne tik nėra mūsų priešai, atvirkščiai – mus gina. Šios bakterijos gyvena mūsų žarnyne, vidaus organų paviršiuje, „dengia“ mūsų gleivines ir, be abejo, odą. Akivaizdu, kad pernelyg dažnas prausimasis, ypač antibakterinėmis priemonėmis ir specialiu muilu, naikina ne tik kenksmingąsias, bet ir gerąsias bakterijas ir tai mažina mūsų atsparumą ligoms.

Vienas įdomiausių tyrimų buvo atliktas siekiant nustatyti, kokie mikroorganizmai greičiausiai apsigyvena ant mūsų odos nusiprausus labai kruopščiai ar su antibakterinėmis priemonėmis. Pirmiausia buvo tyrinėjamos stafilokokų kolonijos. Nors daugeliui mūsų šis bakterijų pavadinimas asocijuojasi su pavojingaisiais auksiniais stafilokokais, iš 27 žinomų stafilokokų šeimos bakterijų rūšių ant mūsų odos gyvena tik 14 rūšių bakterijos, o kenksmingos – vos 3, taip pat ir minėti auksiniai stafilokokai.

Muilinti rankas, kad nepažeistume odos, pakanka 10–15 sekundžių.

Maža to, pavyzdžiui, epiderminiai stafilokokai mums ne tik nepavojingi, bet netgi naudingi: nuolat kovodami už būvį, jie sukuria labai veiksmingas priemones, kurios naikina kitas bakterijas, taip pat ir savo giminaičius auksinius stafilokokus. Yra ir daugiau bakterijų, kurios moka puikiai apsiginti ir kartu mus apginti. Apibendrinus tyrimo metu gautus duomenis paaiškėjo, kad greičiausiai savo kolonijas sukuria pavojingosios bakterijos, o gerosioms bakterijoms reikia kur kas daugiau laiko.

Atskirai verta paminėti ir vadinamųjų superbakterijų keliamus pavojus. Jau yra žinomos jų rūšys, atsparios visiems žinomiems antibiotikams. Tarp tokių – kelios žarnyno lazdelių patogeninės formos. Nors ir nėra pernelyg paplitusios, vien Jungtinėse Amerikos Valstijose jos kasmet nusineša kelias dešimtis gyvybių. Mokslininkai perspėja, kad tai yra tik ledkalnio viršūnė, jų plitimo pradžia.

Be abejo, didžiausią įtaką superbakterijoms atsirasti turi nekontroliuojamas antibiotikų naudojimas tiek medicinos srityje, tiek žemės ūkyje. Tačiau nereikia pamiršti, kad antibakterinėse plovimo priemonėse taip pat gali būti medžiagų, imituojančių antibiotikų poveikį ir „treniruojančių“ bakterijų atsparumą ne blogiau nei tikrieji antibiotikai. Viena iš kone labiausiai paplitusių tokių medžiagų – triklozanas, neseniai uždraustas naudoti asmens higienos gaminiuose. Tačiau ši medžiaga toli gražu nėra vienintelė kenksminga, tad prieš naudodami specialias antibakterines priemones pagalvokite, ar netapsite superbakterijų „treniruočių aikštele“.

Ar reikia naudoti antibakterines priemones kiekvieną dieną? Specialistų atsakymas – vienareikšmis: nereikia. Tačiau viskas keičiasi, jeigu jūsų aplinkoje yra žmonių, sergančių infekcinėmis ar įvairiomis peršalimo ligomis. Natūralioje odos mikrofloroje, pavyzdžiui, gripo virusas negyvena. Tai – atėjūnas, kurio tikslas – kuo greičiau patekti į vidų, jus susargdinti ir komfortiškai daugintis. Jeigu slaugote ligonį, dezinfekcinių higienos priemonių naudojimas yra ne tik pateisinamas, bet ir rekomenduotjamas. Tačiau atslūgus epidemijai ir išnykus pavojui kasdiene higienos priemone turi tapti tik įprastas muilas.

Įprastas muilas irgi gali pakenkti

Žmonija naudoja muilą jau daugiau nei 5 000 metų. Tiesa, gilioje senovėje tai buvo ne mums įprastas kietasis muilas, o riebalų ir pelenų mišiniai. Be to, švarinimuisi buvo naudojamos ir kitos priemonės, pavyzdžiui, alyvuogių aliejus. Na, o kai kurios kultūros dar ir šiandien nepripažįsta nei muilo, nei vandens ir kaip higienos priemonę renkasi dūmus.

Beje, ir Europoje vienu laikotarpiu muilas buvo pamirštas beveik 500 metų. Galima tik spėlioti, kokį dvoką turėjo skleisti viduramžių miesto gyventojas, kuris, pagal ano laiko „sveikatos specialistų“ rekomendacijas, it velnias kryžiaus vengė ne tik naudoti muilą, bet ir praustis. Tačiau nuo XIX amžiaus mums įprastas muilas pradėjo savo pergalingą žygį, ir dabar mes naudojame tą, kuriuo kūno švarą palaikė mūsų proseneliai.

Jei norite suprasti, koks yra tikrasis klasikinis muilas, nusipirkite skalbimo, vadinamojo ūkinio, muilo. Nors jis puikiai pašalina nešvarumus, asmens higienai nėra tinkamas, nes jame – daug šarmų, stipriai sausinančių odą ir plaukus. Prausiantis ūkiniu muilu oda tampa mažiau elastinga, yra pažeidžiama, o plaukai pasidaro panašūs į šiaudus. Juokinga, bet atsiranda vis daugiau žmonių, kurie skalbimo muilą naudoja higienos reikmėms dėl tariamo jo natūralumo. Deja, tai klaidinga nuomonė – šarmai yra pernelyg agresyvūs, ypač jeigu jų daug.

Naudojant tualetinį muilą taip pat reikia laikytis tam tikrų taisyklių. Optimalus odos sąlyčio su muilu laikas – 10–15 sekundžių, tiek pakanka nešvarumams pašalinti pernelyg nepažeidžiant odos. Tačiau net ir po tiek laiko trukusios procedūros epidermiui (paviršiniam odos sluoksniui) atkurti apsaugines funkcijas prireikia iki 2 valandų, priklausomai nuo to, kokia jautri yra ši odos dalis. Na, o po tikrai rimto prausimosi intensyviai pasidarbavus kempine odai atsigauti reikia 24–48 valandų. Ne veltui seniau vadinamoji pirties diena visada būdavo ne dažniau kaip kartą per savaitę. Šiuolaikinis žmogus, turintis galimybę bet kada palįsti po dušu, be abejo, prausiasi kur kas dažniau.

Nuo pernelyg dažno prausimosi kenčia plaukai ir galvos oda. Plaukai tampa sausi, o jautri galvos oda ima pleiskanoti. Beje, gydyti taip pažeistą odą šampūnu nuo pleiskanų – tarsi alyva gesinti ugnį, nes problema tik didėja. Aistringų švaruolių oda išsausėja, pasidaro mažiau elastinga ir prastai atlieka apsaugines funkcijas. Todėl net ir dušo malonumais specialistai rekomenduoja mėgautis ne dažniau kaip 2 ar 3 kartus per savaitę.

Kartais teigiama, kad vaikams skirtos asmens higienos priemonės yra saugesnės nei suaugusiųjų. Deja, dažniausiai pavadinime esantis žodis „vaikiškas“ tėra reklaminis triukas, didžiausias skirtumas tas, kad vaikiškuose gaminiuose mažiau kvapiųjų medžiagų. Nėra visiškai nekaltos ir bešarmės prausimosi priemonės. Ko gero, vienas iš įžūliausių būdų mus mulkinti – didelėmis raidėmis parašyti, kad muile nėra šarmų ir dėl to jis yra natūralus, vos ne ekologiškas, tačiau kukliai nutylėti apie jame esantį, pavyzdžiui, natrio laurilsulfatą (kartais etiketėse žymimą SLS). Ši riebalus šalinanti medžiaga dirgina odą, gali sukelti bėrimą ar net atopinį dermatitą, pasireiškiantį erzinančiu niežuliu.

Rekomendacija – saikas

Kaip rinktis muilą, kitas asmens higienos priemones ir kaip jomis naudotis? Be abejo, nereikia sugrįžti į gūdžiuosius viduramžius ir visas higienos priemones išmesti iš namų. Prisiminkite, kad pernelyg dažnas bet kokio muilo naudojimas (kai kurie žmonės, apsėsti švarinimosi manijos, rankas plauna iki 20 kartų per dieną!) galiausiai susilpnina natūralias odos apsaugines funkcijas. Prieš pirkdami muilą „be šarmų“ pasižiūrėkite, ar jis tikrai yra toks ekologiškas, kaip teigiama. Ir svarbiausia – nenaudokite specialių antibakterinių priemonių kasdien.