Matykime žmogų, o ne etiketę

Matykime žmogų, o ne etiketę


Ką reiškia gyventi Lietuvoje ir turėti psichikos sveikatos problemų arba psichikos sutrikimo diagnozę? Nors šiandien apie sunkumus kalbame ir pagalbos ieškome jau kiek drąsiau, tenka konstatuoti, kad kai kurie psichikos sutrikimai ir juos turintys žmonės ir toliau stigmatizuojami.


Ramutė ŠULČIENĖ


Psichikos sveikatos srityje dirbančios nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ projektų vadovė Aurelija Auškalnytė sako, kad stigma reiškia ženklą, kurio negalima nuplauti, pašalinti.


„Psichikos sveikatos stigma paženklina žmones, patyrusius tokių sutrikimų. Jų elgesys imamas aiškinti tik per diagnozes, tarsi atimant žmogiškumą. Šie asmenys susiduria tiek su neigiamomis nuostatomis, tiek su diskriminacija: gali būti nepriimami į darbą, neturėti tokių pat galimybių apsiginti teisme, negauti kokybiškų fizinės sveikatos priežiūros paslaugų ir pan.“, – paaiškina pašnekovė.

REKLAMA


Ji atkreipia dėmesį, kad psichikos sveikatos stigma gyvena net mūsų kalboje – norint pažeminti kitus žmones, dažnai pasitelkiamas psichikos sveikatos žodynas, pavyzdžiui, žmonės vadinami psichais, maniakais ar pan. Dėl to viskas, kas pažymėta „psich-“ etikete, vertinama kaip gėdinga, vengtina. Toks požiūris taikomas ir kalbėjimui, pripažinimui, kad susiduriame su psichikos sveikatos problemomis.


Skirtingi normalumo standartai

A. Auškalnytė atkreipia dėmesį, kad psichikos sveikatos būsenos vertinimai laikui bėgant kinta. Kinta net ir nuostatos, kurios būsenos apskritai laikomos sutrikimu.


„Visais laikais žmonės susidurdavo su sunkiomis psichikos sveikatos būsenomis. Prieš šimtą metų kalbėta, pavyzdžiui, apie melancholiją, neurasteniją. Šiandien – apie depresiją ar valgymo sutrikimus. Keičiasi kultūra, kartu keičiasi ir žmogiškos kančios raiška. Kinta ir tai, kokios psichikos sveikatos būsenos laikomos įprastomis, o kurios – išskirtinėmis, gąsdinančiomis. Pavyzdžiui, dabar stigmatizuojamas „balsų girdėjimas“, t. y. garsinės haliucinacijos, tam tikrose kultūrose buvo gerbiamas. O štai totalitarinėje visuomenėje psichikos sutrikimui buvo prilyginama valdžios kritika.

REKLAMA


Kaip žinome iš istorijos, tai darę rezistentai „gydyti“ psichiatrijos ligoninėse. Sovietmečiu į specialias įstaigas būdavo siunčiami vaikai ir suaugę, turintys įvairių negalių, taip pat patiriantys psichikos sveikatos sutrikimų, priskiriamų neuroįvairovės spektrui, pavyzdžiui, turintys autizmo spektro sutrikimų. Tose įstaigose žmonės prarasdavo galimybes ir gebėjimą būti savarankiški, gyventi visavertį gyvenimą, patirti meilę, be to, tokiose įstaigose būdavo dažni smurto atvejai. O gatvėmis plaukdavo minia žmonių, panašių išvaizda, intelektiniais gebėjimais, patiriamais sunkumais. Taigi labai atpratome nuo įvairovės, ji mums tapo neįprasta, gąsdinanti“, – teigia pašnekovė.


Ilgi žmonių rūšiavimo ir atskyrimo praktikos metai paliko pėdsaką – kai kuriems žmonėms ir toliau sunku priimti bet kokią įvairovę, taip pat ir neuro- srities. Dėl to visuomenė vis dar gana greita klijuoti etiketes, kas sveikas, o kas ne.


Vieni priimami labiau nei kiti

A. Auškalnytė įžvelgia keletą tendencijų psichikos sveikatos srityje. „Šiandien apskritai apie psichikos sveikatą kalbama drąsiau, ypač apie nuotaikos sutrikimus: depresiją, bipolinį nuotaikos sutrikimą, taip pat nerimo sutrikimus. Daugėja supratimo, kad žmonės, kuriems būdingi tokie sutrikimai, negali valios pastangomis tiesiog imti ir pasijausti geriau – jiems gali prireikti ilgalaikės ir įvairios pagalbos, palaikymo. Kita vertus, išlieka stipri neigiama nuostata žmonių su šizofrenijos diagnoze atžvilgiu. Nors, tiesą sakant, su šia diagnoze susijusi patirtis nėra mažiau žmogiška – ją irgi gali lemti gyvenimo sudėtingumas, patirtos traumos, stresas, nesaugumas. Tačiau ši diagnozė ypač slepiama. Kartais aplinkiniai mato asmenį, kuris sėkmingai dirba savo srityje, ir net neįtaria, kad jis ar ji turi šizofrenijos diagnozę. Dar viena šiuolaikinė tendencija – skubėti diagnozuoti, ieškoti simptomų sąrašų ir paaiškinimų. Išties daug svarbiau žmogaus klausti ne apie simptomus ir diagnozes, o apie patirtį: kas tau yra nutikę? Kas tau padeda? Kuo galiu padėti aš?“ – mažiau koncentruotis į diagnozes ir etiketes siūlo pašnekovė.



Atbaido nuo pagalbos

Neigiamas aplinkinių požiūris į psichikos sutrikimus įvairiai paveikia sunkumų turinčius žmones. Kai kurie gali iš paskutiniųjų vengti gauti tam tikrą diagnozę, nesikreipia į gydytojus, o tai dar labiau pablogina jų būklę. A. Auškalnytė teigia, kad delsimas kreiptis pagalbos yra viena dažnesnių psichikos sveikatos stigmos pasekmių.


„Delsiama ne tik kreiptis į psichikos sveikatos specialistus, bet ir į artimuosius, draugus. O juk atviras, nuoširdus pokalbis, rūpestinga, empatiška reakcija, o kartais netgi praktinė aplinkinių pagalba be galo svarbi. Mūsų kultūroje, ypač tarp vyrų, nemažai įtikėjusių, kad jautrus savo emocijų parodymas yra silpnumo ženklas. Anaiptol! Tai – gilaus santykio pamatas. Sunku įsivaizduoti laimingą žmogų, kuris niekada nepasiskundžia ar nejaučia sielvarto ar pykčio, apie tai nesikalba su kitais. Tai juk būtų statula, ne žmogus“, – sako pašnekovė.


Specialistai pastebi, kad psichikos sveikatos sutrikimą turintys žmonės, iš aplinkos patyrę negatyvų požiūrį, ilgainiui patys pradeda save stigmatizuoti. Paprastai sakant, jie patiki tuo, ką apie psichikos sutrikimus mano ir sako visuomenė, todėl gali pradėti save niekinti, nuvertinti. Toks požiūris į save, be abejo, labai trukdo sveikti.


Moralė ar simptomas?

Turbūt žalingiausia stigma, pasak A. Auškalnytės, yra nuostata, kad psichikos sutrikimų turintys asmenys yra pavojingi. „Tyrimai šiuo klausimu vienareikšmiški – žmonės, patiriantys psichikos sveikatos sutrikimų, nėra pavojingesni už žmones be tokių sutrikimų. Atvirkščiai – didesnė tikimybė, kad nusikaltimą padarys žmogus, neturintis psichikos sveikatos sutrikimo. Mes dažnai painiojame psichikos sutrikimų klausimą su moralės klausimu. Kaip ir bet kuris asmuo, psichikos sutrikimą turintis žmogus gali daryti nusikaltimus. Kai matome labai žiaurius nusikaltimus, netgi diktatorių elgesį – dažnai bandome nesuvokiamą žiaurumą paaiškinti psichikos sveikata. Tačiau tai nurodo daugiau į piktnaudžiavimą galia, nejautrumą kitam ir žmogiškumo trūkumą, ne psichikos sveikatos diagnozes“, – apie skirtingą vertinimą kalba pašnekovė.

REKLAMA


Kita vertus, žmogus, kuris patiria psichikos sveikatos sutrikimą ilgą laiką, nėra gavęs tinkamos pagalbos, galbūt patyręs daug neteisybės, atstūmimo, skurdo, netgi prievartos, gali būti piktas ar irzlus. „Gali būti nelengva būti tokio žmogaus artimuoju – kartais reikia sąmoningai atsiriboti, pasirūpinti savimi“, – teigia A. Auškalnytė.


Tos pačios visuomenės dalis

Neseniai Lietuvos sveikatos mokslų, Vytauto Didžiojo ir Nebraskos Karnio universiteto (JAV) tyrėjų grupė atliko tyrimą, kuriuo buvo siekiama palyginti Lietuvos ir JAV psichikos sveikatos priežiūros specialistų (psichologų, socialinių darbuotojų, konsultantų) ir šių specialybių studentų požiūrį į psichikos sutrikimą turinčius asmenis. Tyrimo rezultatai parodė, kad lietuviai – tiek specialistai, tiek studentai – pasižymėjo labiau stigmatizuojančiomis nuostatomis: didesniu poreikiu atsiriboti nuo psichikos sutrikimą turinčių asmenų, stipresnėmis emocinėmis reakcijomis, mažesniu pritarimu sergančiųjų integracijai į bendruomenę bei polinkiu atsakomybę už ligą priskirti pačiam sergančiajam. Psichikos sveikatos specialistams lietuviams buvo būdingas silpnesnis tikėjimas asmens galimybe savo ligą kontroliuoti. Tačiau JAV studentams atrodė didesnė problema patiems kreiptis pagalbos.


A. Auškalnytės panašių tyrimų išvados pernelyg nestebina – juk pagalbos teikėjai taip pat yra mūsų visuomenės dalis. „Stigma perduodama iš kartos į kartą ne tik šeimose, bet ir profesijose. Iš žmonių, kurie lankosi ar lankėsi pas psichikos sveikatos specialistus, gavo pagalbą psichiatrijos ligoninėje, tenka girdėti ir labai gerų atsiliepimų, ir labai blogų, ir vidutinių. Ką tai reiškia? Patiems žmonėms, ieškantiems pagalbos, pravartu žinoti, kad specialistai turi pareigą išklausyti, būti pagarbūs, jei skiriami vaistai – visada paaiškinti jų poveikį ir šalutinį poveikį, tartis. Tokių specialistų tikrai yra Lietuvoje. Jei patyrėte nepagarbą ar atmestiną požiūrį – ieškokite kito specialisto“, – ragina pašnekovė.

REKLAMA


Pokyčiai – tik pažvelgus giliau

A. Auškalnytės manymu, geriausia pažinti ir suprasti įvairovę, skirtingas psichikos būsenas ir sutrikimus gali padėti susitikimai akis į akį, bendravimas su įvairiais žmonėmis, domėjimasis jų istorijomis. „Išskirčiau šiemet prasidėjusią iniciatyvą „Žvelk giliau“. Žmonėms, patyrusiems psichikos sveikatos sutrikimų, suteikiama galimybė tapti ambasadoriais – garsiai kalbėti apie savo potyrius. Tai svarbus proveržis. Dar svarbiau, kad kalbamasi apie įvairias netgi sunkiau suprantamas patirtis, pavyzdžiui, psichozės būseną. Svarbu, kad ir žiniasklaida dėtų pastangų, mokytųsi apie psichikos sveikatą kalbėti ir rašyti etiškai ir pagarbiai. Pastebiu, kad šioje srityje situacija gerėja. Visgi dar turime nueiti ilgą kelią, kad apie stigmą kalbėtume kaip apie praeities reiškinį. Daugybė pokyčių turi įvykti ir psichikos sveikatos pagalbos sistemoje, švietimo ir kitose srityse“, – teigia specialistė.


Ilgus metus psichikos sveikatos srityje dirbančios pašnekovės klausiame, o kaipgi atrodytų idealus pasaulis ir teisingas visuomenės požiūris į psichikos sveikatos sutrikimų turinčius asmenis. Ar tokiame pasaulyje nė vienas nebijotų pasisakyti, kad turi, tarkime, šizofrenijos diagnozę, niekam tai nekliūtų priimant į darbą ir visiems būtų prieinama psichoterapija? A. Auškalnytė pabrėžia, kad psichoterapeutų niekada nebus tiek, kiek žmonių, – atsakomybę keisti nuostatas turi pati visuomenė. „Specialistai ir specializuotos paslaugos labai reikalingos, tačiau didžiausias pagalbos šaltinis esame mes patys. Antras pagal svarbumą veiksnys – mūsų aplinkiniai, šeima, bendruomenė. Taigi pasaulį be psichikos sveikatos stigmos aš įsivaizduoju pirmiausia kaip tokį, kuriame mokama ieškoti ir suteikti tarpusavio paramą, yra patirčių įvairovė, priimamas žmonių skirtingumas. Tam reikalingas ir kultūrinis pokytis – negalime šitaip ir toliau bėgti iškišę liežuvius kaip dabar. Poilsis turi būti pradėtas laikyti tokiu pat vertingu kaip darbas. Savęs, kitų, gamtos tausojimas, o ne vartojimas turi tapti kultūrine ašimi“, – tvirtina specialistė.


Finansuojama Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis


Matykime žmogų, o ne etiketę







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 08 (2024)

    Savaitė - Nr.: 08 (2024)