Rėkti, piktintis, smerkti – lengva, bet nesveika

Rėkti, piktintis, smerkti – lengva, bet nesveika


Medicinos terminai dažnai virsta šnekamosios kalbos dalimi – pavyzdžiui, jaudulį vadiname stresu, blogą nuotaiką – depresija. Taip atsitiko ir su isterija, apibūdinama kaip ūmia neadekvačia reakcija į įvykius. Deja, reagavimo būdas, kai puolama rėkti, smerkti ir kaltinti, net neįsigilinus į esmę, vis labiau užgožia sveikas diskusijas.


Teodora RAŠIMAITĖ


Senais laikais isterija buvo laikoma moterų liga, susijusia su gimdos patologija (gr. hystera – „gimda“). Antikos gydytojai manė, kad gimda gali keliauti po visą kūną ir veikti dvasinę būseną. Beveik iki XIX a. vidurio isteriją buvo bandoma gydyti chirurginėmis operacijomis.
Įrodyti, kad šis keistas gydymo būdas yra netinkamas, XIX a. pabaigoje pavyko prancūzų neuropatologui ir psichiatrui Žanui Martenui Šarko, išgarsėjusiam kaip gydomojo dušo išradėjui.


Kai Ž. M. Šarko mokinys Zigmundas Froidas iškėlė hipotezę, kad ir vyrai gali būti isterikai, buvo išjuoktas. Tačiau laikui bėgant atlikti tyrimai patvirtino akivaizdžią tiesą: isterija būdinga abiejų lyčių atstovams. Tad pačios ligos istorija – įrodymas, kad nereikia skubėti nieko smerkti ir juoktis, nes dažnai po minutės, valandos, metų ar šimtmečių pasirodo, kad iš pirmo žvilgsnio keista ar juokinga idėja, sprendimas ar poelgis yra pagrįstas.

Savigynos reakcija


Vėliau mokslininkai nustatė, kad isterija vis dėlto būdingesnė moterims, o ne vyrams. Tiesa, kaip netikėtai paaiškėjo, ne dėl neva defektyvios prigimties, o dėl socialinės padėties. XX a. viduryje amerikiečių antropologai tyrinėjo gentį, gyvenančią kalnuose toli nuo civilizacijos. Psichiatrai, dalyvavę ekspedicijoje, norėjo išsiaiškinti, ar tokioje uždaroje bendruomenėje egzistuoja psichikos ligos, kuriomis serga vakariečiai, kitaip sakant, ar psichikos sutrikimų priežastis nėra Vakarų civilizacija.

REKLAMA


Mokslininkams pavyko nustatyti beveik visas žinomas psichikos ligas, taip pat ir isteriją. Sergančių šia liga lyčių atstovų santykis taip pat buvo 3 ir 1, tik matriarchato sąlygomis, kuriomis gyveno gentis, isterikų vyrų buvo triskart daugiau nei moterų. Tad mokslininkai iškėlė versiją, kad isteriškas reakcijas lemia ne lytis; savotiškos psichologinės savigynos žmones verčia griebtis pavaldumas, priklausomybė, beteisiškumas.


Kita vertus, vyrams gėda sirgti „moteriškomis“ ligomis, todėl jie isteriškas reakcijas slopina, tačiau tai problemos neišsprendžia. Be to, skiriasi ir visuomenės vertinimas – čia tą patį galima pasakyti apie amžiaus stereotipus: jeigu jaunas žmogus nuolatos ką nors užmiršta, tai – atleistinas jaunatviškas išsiblaškymas, o jei vyresnis, – senatvinė demencija ir požymis, kad jau laikas eiti užtarnauto poilsio.

Vyrų problemos buvo dangstomos


Beje, vėliau, kai buvo pripažinta, kad ir vyrams gali pasireikšti isterija, jai surastas kitas, ne toks žeidžiantis, pavadinimas – kontūzija, dar vėliau – potrauminio streso sindromas.


Garsus Ilinojaus universiteto medicinos istorijos profesorius savo knygoje „Hysterical Men: The Hidden History of Male Nervous Illness“ („Isteriškas vyras: slapta vyrų nervų ligos istorija“) teigia, kad ne veltui vyrų psichikos sveikatos problemos buvo dangstomos. Juk patriarchatas rėmėsi prielaida, kad vyrus valdo blaivus protas, kad jie nepasiduoda emocijoms, geba susitvardyti ir priimti racionalius sprendimus. Remiantis šia hipoteze, moterims neleista balsuoti rinkimuose, iki tam tikro laiko – turėti ir valdyti turto, nes esą tuoj pridarytų pragaištingų nesąmonių. O pripažinus, kad ir vyrai gali vadovautis emocijomis, būti linkę į neadekvačias, audringas emocines reakcijas, kilo kitas klausimas – dėl vyrų dominavimo pagrįstumo.

REKLAMA


Sugrįžimas į vaikystę


Kaip jau minėjome, isterija apibūdinama kaip liguista reakcija į nemalonią situaciją. Psichologų teigimu, į isteriją yra linkusios silpnos, priklausomos, pasiduodančios įtaigai, nebrandžios, tačiau turinčios ambicijų asmenybės. Dažnai smerkiamais žvilgsniais varstome tėvus, kai prekybos centre pamatome ant žemės besivoliojantį ir spiegiantį vaiką, tačiau mūsų reakcijų, kai čia pat norime ką nors gauti ir imame įnirtingai piktintis, vos tik kas nors vyksta ne pagal mūsų supratimą ar įsivaizdavimą, šaknys – tos pačios.


Beje, žmogaus psichika besirūpinantis specialistai paprastai nevartoja žodžio „isterija“ – kalbama apie histrioninį sutrikimą. Vienas iš šio sutrikimo požymių – dramatiškas kalbėjimas, kai nepateikiami jokie faktai, nesuprasi, kas atsitiko, tik liejamos emocijos: „Negaliu patikėti! Siaubinga! Kaip taip galima elgtis?! Tik pas mus taip gali būti! Kiaulės! Vagys! Niekšai! Mane įžeidė iki širdies gelmių! Pažemino! Sužlugdė gyvenimą!“ Jei vis dėlto pavyksta sužinoti tirados priežastį, paaiškėja, kad įvyko koks nors nesusipratimas ar reaguojama tiesiog neįsigilinus į problemos esmę.


Išeitis – viena – pasirinkti tinkamą ir konstruktyvų būdą reikšti emocijas, konstruktyviai spręsti problemas, vadovaujantis nuostata, kad visose šalyse yra problemų, kad gyvenime visko pasitaiko ir kad pasaulis nesukurtas taip, kad patenkintų visus mūsų norus, poreikius ir įgeidžius. Tiesa, spardytis ištiktam isterijos dėl bet kokio gyvenimo nepatogumo – daug lengviau. Ir gaila, kad toks būdas, atrodo, visuomenėje ima dominuoti, o gal šiomis neįprastomis aplinkybėmis tiesiog išryškėjo.


Atsvaros isteriškumui – mažai


Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorius Artūras Tereškinas sako, kad normali visuomenė, kurioje norėtųsi gyventi, turėtų būti pakanti ir atvira kiekvieno nario paklydimams bei nepatogioms situacijoms. Visgi vyrauja isteriškas, kategoriškas, veidmainiškas kalbėjimas, ir jam, deja, yra labai mažai atsvaros.



A. Tereškino nuomone, daug kas priklauso apskritai nuo to, kokios nuotaikos ir emocijos vyrauja visuomenėje. Žvelgiant į Lietuvą, galima sakyti, kad tai nesaugumo, nerimo ir baimės perpildyta šalis. Kai kurie mokslininkai ją vadina „materialinio išgyvenimo“ šalimi: piliečiai bet kokiais būdais mėgina sudurti galą su galu, o kitiems dalykams paprasčiausiai nebelieka laiko. „Dėl tokios emocinės atmosferos ir kyla įvairios viešos isterijos ar panikos. Kai tavo gyvenimas yra pilnas nerimo ir baimės, isterija tampa savotiška iškrova, nes tu kitaip nebemoki reaguoti. Krizių ir epidemijų metu tiek visuotinės isterijos, tiek panikos dar labiau sustiprėja. Tai pastebima ne tik Lietuvoje. Tos isterijos mažiau tik vadinamosiose gerovės valstybėse, tokiose kaip Švedija, Danija ar Norvegija“, – teigia sociologas.


Pasak pašnekovo, kad įveiktume tokią būseną, reikia laiko. Tik tada, kai Lietuvoje bus mažiau nerimo, nesaugumo, baimės, visuomenė išmoks kitaip reaguoti į krizes. Kad visuomenė išgytų, būtinas ir tarpusavio pasitikėjimas (galima tai vadinti ir bendruomeniškumu), ir pasitikėjimas valstybės institucijomis. „Dabar šito labai trūksta. Mūsų tarpusavio santykiai grįsti įtarumu ir nepasitikėjimu. Dažnai dėl savo bėdų kaltiname kitus. Kitaip tariant, mums reikia gerovės valstybės, kuri būtų ne tik skambūs žodžiai, bet ir kasdienė tikrovė. Tokioje valstybėje žmonės jaustųsi saugūs ir apsaugoti“, – dėsto A. Tereškinas.

Negerovės valstybės padariniai


Kada galėjo įvykti socialinis lūžis, kai ėmė dominuoti isteriškos reakcijos? Beje, jis įvyko tikrai anksčiau, o ne šiomis aplinkybėmis. Mokslininkas sako, kad „diagnozuoti“ socialinius lūžius – sunku, reikia istorinių, psichologinių ar sociologinių studijų, kurios dokumentuotų mūsų visuomenės emocines būsenas ar emocinį būvį, ir pabrėžia, kad sužinoti, kada vienas emocijas pakeitė kitos, būtų išties įdomu.

REKLAMA


„Kaip paprastas stebėtojas galėčiau spėti, kad svarbus emocinis lūžis įvyko paskutiniame XX a. dešimtmetyje, kai didelę nepriklausomybės atgavimo euforiją ir džiaugsmą pakeitė nusivylimo ir nepasitenkinimo jausmai. Tada nemažos dalies žmonių viltys gyventi geriau ir saugiau žlugo. Kiekviena visuotinė ekonomikos krizė dar labiau padidino tą nusivylimą ir nepasitenkinimą. Galima būtų sakyti, kad net ir šiuo metu nusivylimas – labai stipri emocija, persmelkusi nemenką dalį visuomenės.


Ir tai nėra vien nusivylimas savimi ar neišsipildžiusiais lūkesčiais. Nusivilta yra ir valstybe, kuri visiems turėtų suteikti bent minimalų gerovės lygį“, – teigia A. Tereškinas ir pabrėžia, jog šiuo aspektu Lietuva nėra unikali, panašių emocinių procesų ir emocinių būsenų yra ir kitose, ypač posovietinėse, šalyse.


Nuolatinis nerimas


Pasak psichologės Linos Vėželienės, kai kyla noras reiškinį ar elgesį apibūdinti kaip isterišką, tai dažniau atspindi tik siekį išryškinti stebimą emocinį neadekvatumą. Todėl čia minimą isterišką reagavimą būtų tinkamiau vadinti nerimu, baime, tam tikrais atvejais galbūt net ir panika, o ne isterija.
L. Vėželienės teigimu, emociškai neadekvačią reakciją į įvykius ar faktus sukelia ilgai trunkanti įtampa, baimė, stresas ar didelis nesaugumas. „Užsitęsus tokio nesaugumo būsenai žmonės iš tiesų ima elgtis agresyviau, būna piktesni nei įprastai, praranda gebėjimą kritiškai vertinti informaciją ir tampa labiau priklausomi nuo masinės nuomonės“, – aiškina psichologė.

Destruktyvios reakcijos


Specialistė pabrėžia, kad stiprų nerimą ir nesaugumą patiriantys žmonės siekia įvairiausiais būdais juos įveikti. Kai kurie iš tų būdų, deja, neatskleidžia didelės brandos. Pavyzdžiui, savo nerimą žmonės slopina toksinėmis medžiagomis arba ieško kaltųjų ir bando jiems keršyti. Bent jau anoniminiais komentarais ar replikomis, skirtomis nuosavo televizoriaus ekranui. Psichologijoje tai vadinama streso įveikos būdais. Visgi nebūtų galima teigti, kad destruktyvūs streso įveikos būdai dabar labiau paplitę, tiesiog šiais laikais yra daugiau galimybių tai daryti viešai.


Didėjant žmonių baimei ir nerimui, didėja ir polinkis apibendrinti, hiperbolizuoti, skelbti negatyvias galutines išvadas. „Daugeliui šiuo metu sunku išlaikyti optimistišką pasaulio suvokimą ir neprarasti vilties. Tam reikalingos nemenkos pastangos ir tvirtas ryžtas. Nugrimzdusiesiems į pyktį ir neviltį pasaulis nusispalvina pačiomis niūriausiomis spalvomis, todėl tokios negatyvios išvados kuriamos tarsi savaime ir skamba kaip absoliuti tiesa“, – teigia L. Vėželienė.

REKLAMA


Juodos spalvos magija


Pasak psichologės, skirstyti dalykus tik į juodus ir baltus labiau būdinga nesaugiai besijaučiantiems asmenims. Taip jie susikuria tariamą aiškumą, viską susidėlioja į stalčiukus ir įgyja taip trokštamą stabilumą. Tuomet nebereikia vargintis ir lanksčiai taikytis prie besikeičiančių aplinkybių. Jei kartą nusprendei, kad Petras yra blogas žmogus, tegul taip ir lieka.


Faktai, rodantys, kad Petras nėra jau toks blogas, o galbūt yra ir visai geras, lieka anapus juodos dėžutės sienų. Jeigu jau per televizorių išgirdai, kad Lietuvoje – krizė ir pandemija, vadinasi, dabar viskas yra blogai. Faktai, kad esi sveikas, gali dirbti, kad netgi nepraradai pajamų, vis dar turi ką valgyti ir kur gyventi, t. y. visi teigiami faktai, tarsi nustoja egzistuoti, nes jie nebetinka prie „viskas dabar blogai“ paveikslo.


„Vis dėlto visuomenėse, kuriose labiau gerbiamos žmogaus teisės ir laisvės, yra mažiau galimybių paprastam piliečiui jaustis bejėgiu, galingesnių jėgų valdomu objektu“, – pabrėžia L. Vėželienė ir priduria nemananti, jog emocinis neadekvatumas galėtų tapti norma. Fizinės ligos juk netampa norma? Taip ir iš psichologinių negalavimų pamažu išsivaduojama, net jeigu jie – masiškesni. „Žmones daro žmonėmis įvairiausi išbandymai, net ir tie, į kuriuos reaguojame ribinėmis, neadekvačiomis emocijomis“, – sako pašnekovė.


Mūsų pačių atsakomybė


Tiesa, L. Vėželienė atmetė teoriją, kad kas nors už visuomenėje vyraujantį isterišką toną yra atsakingas. „Dauguma žmonių būtent taip ir formuoja savo lūkestį – tarsi iš tiesų kas nors turėtų prisiimti atsakomybę ir duoti toną sveikesnėms reakcijoms. Kas tas kas nors? Vyriausybė, žiniasklaida, Bažnyčia? O gal psichologai, medikai ar pedagogai? Toks žvalgymasis į išorę ir laukimas, kas gi čia bus toks sąmoningas ir imsis keisti mano emocinę būseną, priveda prie dar didesnio nusivylimo ir dar aršesnės kaltųjų paieškos“, – teigia pašnekovė.


Pasak psichologės, egzistuoja vienintelė logiška išvada: žmogus pats yra atsakingas už sveikesnes savo reakcijas. Tik pats žmogus gali rinktis, kaip jis nori jaustis, ir pats daryti ką nors, kad jaustųsi kitaip: gali skaityti isteriškus žiniasklaidos pranešimus, bet gali jų neskaityti, gali bendrauti su situaciją dramatizuojančiais piliečiais, bet gali bendrauti ir su žvelgiančiaisiais ramiau, gali pykti ant visų ir visko, bet gali ir ieškoti išeičių bei bandyti prisitaikyti. Tiesiog žmogus yra laisvas rinktis. Jo šventenybė Dalai Lama yra pasakęs: „Kaip karštis ir šaltis, taip ir geros bei blogos proto būsenos vienos su kitomis kovoja. Kuo labiau ugdote vienas, tuo labiau nyksta kitos.“


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.