Kristina Savickytė: kai įkrenti į duobę, nebesugebi matyti vaiko

Gretos Skaraitienes nuotr.


„Kai esi švyturys, šviečiantis ir smalsiai stebintis vaiko pasaulį, ir turi žinių, kas skirtingais raidos etapais vyksta su vaiku, išsiaiškinti įvairias elgesio priežastis yra lengviau: gal vaikas elgiasi netinkamai, nes nori dėmesio, o gal jis pervargęs, alkanas. Šiuos dalykus žinome, tačiau ar suprantame, kad kartais patys įkrentame į emocinę duobę ir dėl to nebesugebame matyti vaiko. Kartais vaiko elgesys primena mūsų vaikystės patirtis, ar kažką kita pasąmonėje sujaudrina, kad imame elgtis nebūtinai tinkamai vaiko atžvilgiu: supykstame, kažką jam uždraudžiame, galbūt nubaudžiame“, - sako aktorė, radijo, televizijos laidų vedėja, rašytoja ir trijų vaikų mama Kristina Savickytė.


Švyturio metaforą, kaip ir keletą kitų, ji atsinešė iš tėvystės įgūdžių mokymų - mentalizacija grįstos patyriminės-edukacinės programos, skirtos stiprinti tėvų ir vaikų ryšį, padėti tėvams geriau suprasti ne tik vaikų psichologinį pasaulį, vaiko asmenybę, bet ir save kaip tėvus.

REKLAMA


„Man patiko programoje naudojamos metaforos ir įvaizdžiai. Štai mes, tėvai, lyg švyturio spinduliu nušviečiame vaiko pasaulį ir su smalsumu žiūrime: kas gi su juo darosi? Tačiau kartais švyturio spindulį turime nukreipti į save ir pažiūrėti, kas darosi su mumis, iš kur kyla įvairūs jausmai, kodėl staiga prarandu savitvardą?“ – sako Kristina. Ji prisipažįsta, kad atsakymų į klausimus ieškoti paskatino ne tik smalsumas, tačiau ir iššūkiai, atsiradę susilaukus trečiojo vaiko.


Ir begalinis džiaugsmas, ir iššūkis

„Dukrų dvynių susilaukiau 25-erių, kuomet turėjau ir begalę kitų užduočių – reikėjo ir mokslus baigti, ir užsikabinti darbinėje veikloje, ir šeimoje kurti santykius, tradicijas. Taigi, nors visuomet domėjausi vaiko pasauliu, skaičiau knygas, gyvenimas mus visus nešė lyg upės srovė ir per daug auginimo iššūkių praplaukėme intuityviai. Dabar Justina ir Gabija jau suaugusios, regis, didieji iššūkiai įveikti, nors iš tiesų atsiranda kiti - kaip būti suaugusių vaikų tėvais, ko su vyru mokomės“, - atvirai pasakoja K. Savickytė.

REKLAMA


Visai kita situacija buvo susilaukus trečiojo vaiko - sūnaus Motiejaus.


„Daug ankstesnių nuostatų apie vaikų auginimą, gimus Motiejui, tiesiog sugriuvo, ir aš turėjau rasti sprendimų. Nuo pat gimimo jis negulėjo vežime, nesėdėjo automobilinėje kėdutėje, nevalgė taip gerai, kaip dukros, kai košę būdavo tik spėk paduoti, - juokiasi pašnekovė. – Taigi, smalsumas vaiko pasauliui vėl buvo sužadintas, o mes, būdami jau brandesni tėvai, norėjome žinoti dar daugiau“.


Smalsumas ir nauji iššūkiai auginant sūnų Kristiną atvedė į Paramos vaikams centrą, kuriame paskaitas ji jau buvo lankiusi, o centras kaip tik tuo metu vykdė Europos socialinio fondo agentūros administruojamo socialinio projekto „Kompleksinės paslaugos šeimai“ veiklas, teikė nemokamas paslaugas šeimoms, siekiančioms įveikti iškilusius sunkumus.


„Norint pasinaudoti paslaugomis, nereikėjo priklausyti kuriai nors ypatingai pažeidžiamų asmenų grupei, ar susidurti su specifinėmis, labai didelėmis problemomis. Visi, kurie jautė poreikį įgyti žinių, kuriems atrodė, kad norisi pasitarti su specialistu, galėjo registruotis ir gauti paslaugas, apmokamas Europos socialinio fondo lėšomis. Tėvystės įgūdžių mokymai buvo viena iš paslaugų“, - pasakoja Paramos vaikams centro psichologė Indrė Mačiūnė.


Išgyventi bejėgystę

Įgytos žinios, stipri grupinė patirtis, bendrystė su kitais tėvais, Kristinai padėjo kitaip pažvelgti į santykį su tuomet beveik devynmečiu sūnumi ir labiau suprasti savo jausmus bei reakcijas.



„Kai Motiejus supykdavo, jis tame pyktyje tarsi užsidarydavo ir visiškai nekalbėdavo, - pasakoja Kristina, ji prisipažįsta, kad tomis akimirkomis stengdavosi sūnų kaip įmanydama prakalbinti. – Supratau, kad nekalbėjimas mane veikia psichologiškai. Kuo vaikas labiau užsisklęsdavo, tuo manyje atsirasdavo didesnis noras jį prakalbinti, išspausti bent vieną žodį. Ir balsą pakeldavau, ir supykdavau. Tais momentais įkrisdavau į didelę bejėgystę, o tai - labai sudėtingas jausmas, kuriame man būti be galo sunku. Atėjo suvokimas, kad iš šios bejėgystės ir atsiranda netinkama reakcija, taip pat užsispyrimas ir noras, kad vaikas viską pasakytų čia ir dabar. Ir kuo arčiau link jo eidavau, tuo toliau jis traukdavosi.


Štai tokia yra mano duobė, į kurią vis dar įkrentu, tačiau kartu su Motiejumi mokomės: jis mokosi išsakyti savo jausmus, o aš – atsitraukti, sunkiais momentais įsivardinti, kas su manimi vyksta. Kai įsivardini, lengviau atsikvėpi vien atpažinus, kokioje emocinėje būsenoje esi. Tokioje krizinėje situacijoje galima susitarti su partneriu tiesiog atvirai pasakius: „Aš esu duobėje, dabar tu perimk“. Ir tai padeda“.


Aktorė K. Savickytė sako, kad jos papasakota situacija – tik viena iš daugybės iššūkių, tenkančių visiems tėvams be išimties. Anot jos, svarbu domėtis vaiko pasauliu ir įgyti žinių apie vaiko raidos etapus: „Tuo pačiu svarbu ir dalintis patirtimi, ką tėvai ir daro daugelio mokymų metu, nes bendrystės jausmas taip pat turi gydančią galią. Smagu ir svarbu suvokti, kad ir kiti vaikai nemiega, rėkia, mėto daiktus, ar puola kitus vaikus žaidimų aikštelėje. Mūsų lyginimų kultūroje - ypač socialinėje erdvėje - matome daug šviesos ir labai nematome tos tamsos, kurios visų gyvenime yra. Vaiką auginti ir matyti, kaip jis kažko pasiekia, išmoksta, yra begalinis džiaugsmas, tačiau kartu tai ir didelis įsipareigojimas, neretai ir vargas su bemiegėmis naktimis“.

REKLAMA


Ar galima išmokti tėvystės?

„Nėra vienos instrukcijos, kaip auginti žmogų, juk esame skirtingi, - atsako Kristina. – Tačiau egzistuoja bendri principai, yra raidos ypatumai, kuriuos žinodami galime nujausti, kas vyksta vaiko pasaulyje. O atsakymų tėvams reikia kiekvieną dieną apie pačius įvairiausius dalykus, pradedant smulkiais, pavyzdžiui, ką pagaminti pusryčiams pagal vaiko amžių, iki tikrai labai sudėtingų: ko vaikas nepasako, kas vyksta jo širdyje, ką daryti, kai guodžiasi, jog neturi draugų, arba ką daryti, kai pats pasišaipo iš kitų“.


Psichologė I. Mačiūnė pastebi, kad yra tėvų, kurie nori auginti vaikus visiškai kitaip, nei juos pačius augino: „Sako, tikrai nebūsiu toks, kaip mano tėvai. Ir štai tuomet susiduriama su sudėtingumu: o tai kaip būti, kai nėra vidinės dalies - to pavyzdžio? Į ką tuomet atsiremti? Tai nereiškia, kad tėvystės mokymai padės pakeisti situaciją iš esmės, tačiau žinios, dalijimasis patirtimi, praktinių situacijų aptarimai daugelį paskatina pradėti galvoti tiek apie vaiką, tiek apie save: kodėl jis taip elgiasi, kodėl aš reaguoju vienaip ar kitaip, kaip tai veikia mūsų santykius.


Neretai tėvai, kai nesupranta savo vaiko elgesio, mano, kad jis specialiai erzina, kažko nedaro, tinginiauja. Gebėjimas pažvelgti iš šalies ir suprasti, kas vyksta su vaiku, kaip jis jaučiasi, koks jo poreikis šiuo metu nėra patenkintas, labai daug gali pakeisti tėvų ir vaikų santykiuose. Taip pat vaiko raidos etapų žinojimas ir tų žinių pritaikymas, gali pagerinti santykius bei emocinę atmosferą namuose“.


Anot psichologės I. Mačiūnės, dalis tėvų apie save galvoja kaip apie blogus, jei, auklėjant vaiką, susiduria su problemomis, iškyla klausimų ar abejonių. O tėvystės mokymuose jie turi galimybę ne tik pasidalinti savo patirtimi, bet ir išgirsti, kokiais rūpesčiais gyvena kitos šeimos.

REKLAMA


„Štai tuomet ateina suvokimas, kad visi jaučiasi panašiai, - sako psichologė. – Tėvystės įgūdžių mokymai suteikia ne tik žinių, bet ir padeda nusiraminti, pamatyti savo situaciją iš šono, sužinoti, kaip kitiems sekasi auginti tokio pat amžiaus vaikus“.


Kreiptis pagalbos nėra gėda

Iki 2023 metų pabaigos Europos Sąjungos investicijų lėšomis įgyvendinta 60 socialinių projektų visose Lietuvos savivaldybėse ir įvairios paslaugos, įskaitant psichologinę pagalbą, buvo suteiktos daugiau nei 103 tūkst. šalies gyventojų.


„Didžiausią paklausą daugumoje projektų turėjo būtent psichologo konsultacijos, mediacija, tėvystės įgūdžių ugdymo mokymai, - sako Jolanta Ovčerkaitė, Europos socialinio fondo agentūros (ESFA) projektų komandos vadovė. – Džiaugiamės, kad dėl šių projektų savivaldybėse pastebimai sumažėjo psichosocialinių paslaugų stigma – „gėda“ kreiptis pagalbos - ir labai išaugo jų populiarumas bei prieinamumas, nes paslaugos buvo nemokamos. Siekiant užtikrinti veiklų tęstinumą, šiuo metu įgyvendinamas projektas „Kompleksinės paslaugos (KOPA)“, kurio metu tęsiamas nemokamų psichosocialinių paslaugų teikimas asmenims, patiriantiems sunkumų“.


Į kompleksinių paslaugų sąrašą įtrauktos ir naujos veiklos, kaip šeimos konsultavimas asmens namuose ar socialinių įgūdžių grupių vaikams ir paaugliams vedimas.


„Šeimos konsultavimas namuose yra labai svarbus pogimdyvinės depresijos prevencijai ar nustačius neįgalumą, kai yra galimybė pirminę konsultaciją suteikti namuose. Taip pat psichikos sveikatos specialistai, mokyklų darbuotojai kalba apie vis dar pastebimai išlikusį karantinų poveikį vaikams ir paaugliams, paauglių priklausomybių problemas – labai tikimės, kad nauja veikla padės spręsti šias problemas, - teigia J. Ovčerkaitė. – Turint omenyje vis dar didelį skyrybų skaičių Lietuvoje, taip pat labai reikalinga mediacijos paslauga, kuri nors ir buvo teikiama praėjusiame projektų laikotarpyje bei dalį šių paslaugų užtikrina valstybė, daugeliui gyventojų yra nauja, negirdėta“.


Anot J. Ovčerkaitės, vienas iš mediacijos tikslų – padėti tėvams bendrauti ir išsaugoti santykius vaiko labui: „Teikiama neteisminė mediacija pirmiausia orientuota į skirtingų interesų, poreikių išgryninimą ir bendrų sąlyčio taškų, kurie padėtų spręsti konfliktus tarp šeimos narių, suradimą“.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 16 (2024)

    Savaitė - Nr.: 16 (2024)