Augalų apdulkintojų likimas kybo ant plauko?

Augalų apdulkintojų likimas kybo ant plauko?


Gamtoje knibždėte knibžda įvairiausių vabzdžių, kurių daugybės net nepažįstame, nežinome, kokia jų nauda gamtai ir mums. Gal kiek geriau pažįstame bites, kurios žmogui rūpėjo jau pirmykštėje bendruomenėje dėl medaus, kitų vertingų produktų. Šiais laikais šie vabzdžiai tapo dar svarbesni dėl to, kad jie – nepakeičiami pagalbininkai apdulkinant žemės ūkio augalus. Tačiau pastaruoju metu tiek bičių, tiek ir kitų vabzdžių apdulkintojų sparčiai mažėja ir tai verčia sunerimti. Plačiau apie Dievo vabalėliais pramintas bites ir kitus naudingus vabzdžius kalbamės su entomologe, drugių specialiste Egle Vičiuviene.


Meilė Taraškevičienė


Didelė bičių įvairovė. Pasaulyje skirtingos apdulkintojų rūšys skaičiuojamos dešimtimis tūkstančių, tačiau bitės laikomos svarbiausiomis: jei šie vabzdžiai išnyktų, apdulkinti daugelį gyvybiškai svarbių augalų būtų sudėtinga. Lietuvoje labiausiai paplitusios didelėmis šeimomis gyvenančios vadinamosios naminės bitės medunešės. Šiuos bitinius vabzdžius žmonės laiko aviliuose. Bitės darbininkės pirmiausia skrenda į gausiausius medaus šaltinius toje vietovėje ir linkusios rinktis žiedadulkes tik nuo tam tikrų augalų rūšių. Pastebėta, kad bitės labai gausiai lanko augalų mišinius, į kuriuos jas privilioja žydinčios medetkos, o iš daugiamečių augalų vieni svarbiausių nektarinių augalų yra bitinės facelijos ir baltieji barkūnui. Šie augalai bites ir kitus vabzdžius apdulkintojus traukia kaip magnetas.

REKLAMA


Tačiau, pasak E. Vičiuvienės, didžiausia rūšinė įvairovė yra tarp pavienių bičių. Mūsų krašte gyvena 6 šeimų atstovės. Tai šilkbitės, smiltbitės, vagabitės, urvabitės, bitės lapkirtės, gaurabitės. Tarp jų yra žinoma apie 350 rūšių. Visos bitės priklauso plėvasparnių būriui ir yra labai svarbios augalams apdulkinti.


„Dauguma pavienių bičių neformuoja kolonijų, kaip naminės bitės, – pasakoja specialistė. – Jos gali sudaryti nedideles grupeles, kurios neturi didelių korių ir, deja, neneša medaus. Kiekviena patelė išsirausia kur nors smėlingame šlaite urvelį, prisineša žiedadulkių, o tada padeda kiaušinėlius, iš kurių išsirita lervos – būsimi jaunikliai. Įdomu tai, kad ne visos pavieniui gyvenančios bitės rūpinasi savo palikuoniais. Jos padeda kiaušinius kitų bičių urveliuose, kuriuose jau būna prinešta maisto.“


Primityviausios bitinių atstovės yra šilkbitės. Jos lizdus įsiruošia tuščiuose augalų stiebuose ir lengvose dirvose. Šios bitės lanko gluosnių, bitkrėslių, viržių ir kitų augalų žiedus. Smiltbitės labai panašios į namines bites, tik jų kūnas kresnesnis. Šios bitės gyvena kolonijomis, urvelius daro reta augalija apaugusioje dirvoje. Čia jos ir žiemoja. Smiltbitės pavasarį pasirodo vienos pirmųjų ant gluosnių, agrastų bei serbentų žiedų. Pasak E. Vičiuvienės, urvabitės iš kitų išsiskiria labai stambiomis pūkuotomis galinėmis kojomis. Jų pilvelis – skersai dryžuotas, todėl šios bitės labai panašios į vapsvas. Jų pavadinimas sufleruoja, kad jos gyvena žemėje padarytuose lizduose, dažniausiai – kolonijomis. Liucerninės urvabitės yra vienos svarbiausių liucernų apdulkintojų.

REKLAMA


Bitinių vabzdžių šeimai priklauso ir kamanės, kurios laikomos gana svarbiais vabzdžiais apdulkintojais, pirmiausia – raudonųjų dobilų ir liucernų. Joms patinka lankyti daugiamečių augalų mišinius, kuriuose yra pakankamai maisto pirmoje vasaros pusėje, kai šių vabzdžių vystymasis pasiekia piką. Kamanių galima pamatyti ir ant vienmečių augalų, pavyzdžiui, medetkų žiedų ar saulėgrąžų. Mūsų šalyje dažniausiai matomos trijų rūšių kamanės: uolinės, antžeminės ir laukų.


„Jos didelės, pūkuotos ir garsiai zvimbia“, – taip šiuos vabzdžius apibūdina pašnekovė ir sako, kad kamanių yra daugiau kaip 30 rūšių. Šie vabzdžiai lizdus įsirengia dirvoje, apleistuose graužikų urvuose, po samanomis, tuščiuose paukščių lizduose ir kt. Iš bitinių vabzdžių kamanės – atspariausios šalčiui.


Kiti vabzdžiai apdulkintojai. „Iš geriausiai žinomų ne bitinių vabzdžių kaip augalų apdulkintojus reikėtų paminėti dieninius ir kiek mažiau žinomus naktinius drugius, – teigia entomologė, pabrėždama, kad Lietuvoje naktinių drugių yra daugiau kaip 2 tūkst. rūšių. – Jie lanko žiedus ir maitinasi nektaru, lipčiumi. Nemenka ir įvairių vabalų armija. Jų suskaičiuojama apie 3,5 tūkst. rūšių. Tarp jų yra įvairiausiu gyvenimo būdu išsiskiriančių tiek vabalų plėšrūnų, tiek ir apdulkintojų.“


Kita labai svarbi vabzdžių grupė – raštuotu kūneliu išpuoštos žiedmusės. Jos apsimeta bitėmis ir širšėmis, todėl kartais nelengva jas iškart atpažinti, ypač nepatyrusiam stebėtojui. Pasak E. Vičiuvienės, Lietuvoje jų yra apie 270 rūšių. Suaugusios žiedmusės yra vegetarės, – lanko gėlių žiedus ir minta jų žiedadulkėmis. Kai kurių rūšių žiedmusių patelės sudeda kiaušinėlius prie amarų, kuriais maitinasi lervos, kolonijų. Išvaizda ir judėjimo būdu lervos panašios į dėles. Jos aklos ir bekojės, tačiau ėdrios – per vieną dvi savaites viena lerva suėda 400–700 amarų, o paskui virsta lėliuke. Žiedmusių lervos ir boružės yra vienos svarbiausių amarų populiacijos reguliuotojų.



„Ko gero, nustebsite sužinoję, kad vieni pavojingiausių augalų kenkėjų – tripsai, kurie praduria augalo ląsteles ir išsiurbia jų turinį, be to, platina virusines ligas, lankosi žieduose ir juos apdulkina, – tikina specialistė. – Tai vabzdžiai ir kenkėjai, ir geradariai, todėl jų nereikėtų skubėti naikinti. Yra atlikta nemažai tyrimų, įrodančių, kad jie apdulkina augalų žiedus, o jei tai nepadaro, sumažėja derlius.“


Augalų žiedus lanko ir vapsvos. Rinkdamos nektarą jos kartu apdulkina ir augalus. Pasak E. Vičiuvienės, tai visaėdžiai vabzdžiai plėšrūnai, todėl dažniau jos renkasi ne gražius gėlių žiedus, bet žalią mėsą, saldžias uogas ar uogienę.


„Bet koks vabzdys, lankantis žiedus, juos apdulkina, todėl iš kelių tūkstančių įvairių rūšių išskirti labiau už kitus svarbesnius – sudėtinga. Kiekvienas vabzdys turi savo vietą ir yra naudingas“, – tvirtina entomologė.


Žydinčius augalus lankančius ir po žiedus zujančius vabzdžius vadiname apdulkintojais, nes jie pernešdami žiedadulkes nuo vyriškos žiedo dalies ant moteriškos apdulkina juos, kad užsimegztų vaisius. „Vabzdžiai maitinasi, bet kartu ir nenorėdami pasirūpina, kad augalai galėtų pasidauginti. Tai naudinga augalams vabzdžių teikiama paslauga: bitės laimingos, nes prisirenka žiedadulkių ir gali pasimaitinti, kita vertus, gerai ir augalams, nes jiems nereikia tiek žiedadulkių, kiek jų pasigamina“, – aiškina specialistė, pabrėždama, kad taip vyksta augalų lytinis dauginimasis, atliekamas... vabzdžių.


Kodėl mažėja apdulkintojų? Yra duomenų, kad viena iš dešimties bičių ir drugelių rūšių yra ties išnykimo riba. Išsamių mokslinių duomenų trūksta, tačiau yra įrodymų, kad apdulkintojų mažėja pirmiausia dėl žmogaus veiklos ir daugybės kitų priežasčių: pasikeitusios žemės paskirties, urbanizacijos, vabzdžių prarandamų buveinių, intensyvaus ūkininkavimo, per didelio pesticidų naudojimo, invazinių augalų rūšių plitimo ir klimato kaitos poveikio.

REKLAMA


Pasak E. Vičiuvienės, didžiausią grėsmę vabzdžiams apdulkintojams išnykti kelia mažėjanti bioįvairovė. „Žemės ūkyje atsiranda dideli vienos rūšies augalų plotai, o tai gamtai labai nenaudinga, – tikina pašnekovė. – Būtina kiekvienam žinoti, kad skirtingų rūšių bitės yra prisitaikiusios apdulkinti tik tam tikrus augalus, pavyzdžiui, ne visos bitės lanko rapsų laukus.“


Rapsų derlius, nelygu veislė ar hibridas, kai mažai apdulkintojų, ypač bičių, ar blogi orai, gali sumažėti 5–30 proc., vaismedžių – net iki 90 proc. Europos Komisijos duomenimis, vien tik Europos Sąjungoje yra apie 84 proc. pasėlių rūšių, kurių derlius priklauso nuo apdulkinimo. Tai sudaro iki 15 mlrd. eurų pagaminamos žemės ūkio produkcijos vertės per metus. Lietuvoje šis rodiklis siekia 0,3 mlrd. eurų.

Dabartiniame žemės ūkio kraštovaizdyje trūksta augalų įvairovės. Jei, nužydėjus rapsams, kitų žydinčių augalų rūšių nėra, apdulkintojams gali kilti didelė išnykimo grėsmė. O būdų padėti vabzdžiams išlikti tikrai yra. Vienas jų – kuo įvairesnių augalų ploteliai pasėliuose, kuriuose apdulkintojai galėtų užsukti pailsėti. „Tikrai yra įvairių rekomendacijų ir metodų, kaip būtų galima padėti išsaugoti vabzdžių populiacijas nepatiriant materialinės žalos, o atvirkščiai – atsiradus daugiau įvairesnių apdulkintojų, gauti didesnį derlių, vadinasi, ir pajamų, – tikina specialistė. – Pasėliuose ar jų pakraščiuose galėtų būti palikta juosta pievos, kur būtų ir vabzdžius viliojančių žydinčių augalų. Daugelis ūkininkų aplink medžius, melioracijos griovius, kelius suaria žemę taip, kad natūraliai augalijai nelieka nė menkiausio rėželio. Būtų gerai, kad ūkininkai bent metrą lauko pakraščiuose paliktų pievai, ir tai jau būtų didžiulis pokytis, svarbus biologinei įvairovei ir apdulkintojams.“


Dėl žemės ūkio veiklos, privačiuose sklypuose įsikuriančių žmonių pavienės bitės netenka vietų buveinėms. Pasak E. Vičiuvienės, tai – labai didelė problema.

REKLAMA


Ne mažesnė bėda – žemės ūkyje naudojami chemikalai. „Pesticidai žudo visus bestuburius, kurie gali būti tiek žalingi, tiek ir naudingi augalams, – teigia specialistė. – Kuo daugiau naudojama insekticidų, tuo daugiau sunaikinama kenkėjų priešų – vabalų. Yra atliktas ne vienas tyrimas, įrodantis, kad naudingų vabzdžių populiacija taip greitai neatsikuria kaip kenkėjų. Kuo intensyviau naudojami pesticidai, tuo daugiau nugaišta naudingų vabzdžių, o kenkėjai geba išlikti. Šią situaciją vaizdingai galima palyginti su dviašmeniu kardu.“


Be to, kenkėjai insekticidams įgauna atsparumą panašiai kaip žmonės antibiotikams. Nuolat purškiant tais pačiais chemikalais, kenkėjų populiacijos išlieka, o juos kontroliuojantys vabzdžiai išnyksta ir sunkiai vėl atsikuria, bet blogiausia, kad jų dėl intensyvaus pesticidų naudojimo gali ir visai nelikti. Tad reikėtų ieškoti tarpinių variantų. „Pesticidų naudojimas nėra geras dalykas sodininkams ir daržininkams, taip pat ūkininkams, – tikina E. Vičiuvienė, pabrėždama, kad purškimas pesticidais yra greitas sprendimas, tačiau tik tam kartui, nes gamtai padaryta žala juntama dar ne vienus metus.


– Kovai su kenkėjais natūraliomis priemonėmis reikia skirti nemažai laiko, o tam ryžtasis retas, nebent nedidelio ūkio savininkas. Insekticidus geriausia naudoti kartu su kenkėjus kontroliuojančiais vabzdžiais, kad būtų galima pasiekti geriausių rezultatų. Amerikoje ir Vakarų Europoje ganėtinai populiaru kenkėjus kontroliuojančius vabzdžius auginti specialiai. Populiariausia juos naudoti šiltnamiuose, nes ten lengviausia kontroliuoti kenkėjų išplitimą. Kenkėjus kontroliuojantys vabzdžiai iš tiesų yra labai efektyvūs, tačiau jų praktinį naudojimą kol kas riboja nemaža kaina. Taigi optimalaus būdo kovoti su kenkėjais kol kas nėra – pasirinkimas gali būti arba efektyvus, bet kenksmingas aplinkai, arba labai brangus, nors ekologiškas.“


Išnykus bitėms sumažės derlius. Mokslininkai patvirtina, kad per kelerius pastaruosius metus gana sparčiai nyksta bičių šeimos Vidurio Europoje, ypač Prancūzijoje. Nemažai bičių miršta ir Lietuvoje, o viena šių vabzdžių žūties priežasčių – pesticidų naudojimas. Bitininkai visada su nerimu laukia prasidėsiančio sezono, kai purškiami pasėliai. Būtent tuo metu bičių, o ir kitų apdulkintojų, žūsta daugiausia arba jie susilpnėja. Laimei, apsaugoti šiuos vabzdžius nuo pražūties padeda juos saugančios taisyklės, kurių privalo laikytis pasėlius purškiantys ūkininkai, griežti reikalavimai keliami ir augalų apsaugos produktų platintojams.


Pirmiausia jie privalo pesticidus registruoti Lietuvoje ir paženklinti lietuvių kalba parašyta etikete. Įstatymų nustatyta tvarka augalų apsaugos produktų registraciją vykdo Valstybinė augalininkystės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Vertinant augalų apsaugos produktų poveikį aplinkai visada nuodugniai tiriamas preparato poveikis bitėms. Jeigu vertinimo metu nustatoma, kad preparato naudojimas bitėms gali turėti neigiamą poveikį, augalų apsaugos produkto etiketėje yra įrašoma specialioji rizikos frazė „Pavojinga bitėms“, taip pat pasiūlomos (įrašomos etiketėje) praktiškai pritaikomos rizikos mažinimo priemonės.


Susirūpinti bičių išsaugojimu reikėtų, kol nevėlu. Štai Kinijoje, dėl per didelio pesticidų naudojimo išnykus bitėms, augalų žiedus apdulkinti turi samdyti darbuotojai, nes neliko vabzdžių apdulkintojų. Nesilaikantys saugaus augalų apsaugos produktų naudojimo reikalavimų ūkininkai įspėjami, kad išnykus bitėms pesticidai nepadės, o derlius dėl to sumažės trečdaliu.


Kaip apsaugoti bites nuo pesticidų žalos?

1. Nepurkšti pesticidų augalams žydint.
2. Nenaudoti augalų apsaugos priemonių aktyvaus bičių maitinimosi metu, t. y. augalus purkšti vėliau kaip 21 val.
3. Purškiant augalus pašalinti arba uždengti avilius.
4. Nenaudoti augalų apsaugos priemonių, jei yra žydinčių piktžolių.
Augalų apsaugos priemonių įvežimo, sandėliavimo ir naudojimo taisyklės įpareigoja šių produktų naudotojus informuoti bičių augintojus apie planuojamus purškimus. Labai svarbu, kad žemės ūkio verslu užsiimantys žmonės bitininkus vertintų kaip savo verslo partnerius ir su jais bendradarbiautų.


Nuo vabzdžių apdulkinimo iš dalies arba labai priklausantys kultūriniai augalai:

Obelys, abrikosai, vyšnios, pupos, agurkai, moliūgai, žemuogės, prieskoniniai ir vaistiniai augalai (bazilikai, čiobreliai, ramunės ir kt.), pomidorai, paprikos.


Viltis išsaugoti bites ir kitus apdulkintojus išlieka

Šių metų balandžio pradžioje Europos Komisija paskelbė komunikatą dėl Europos piliečių iniciatyvos „Saugokime bites ir ūkininkus! Bitėms nekenkiantis žemės ūkis – sveika aplinka“. Šioje iniciatyvoje raginama priimti teisės aktus, kuriais remiantis laipsniškai iki 2035 m. būtų uždrausta naudoti sintetinius pesticidus, atkurta biologinė įvairovė ir ūkininkams padedama prisitaikyti prie permainų:


· laipsniškai atsisakyti sintetinių pesticidų naudojimo ES žemės ūkyje: 80 proc. pavojingiausių uždrausti iki 2030 m., o visus likusius – iki 2035 m.;
· žemės ūkio vietovėse atkurti gamtines ekosistemas, kad ūkininkavimas taptų biologinės įvairovės atsikūrimo ramsčiu;
· žemės ūkį pertvarkyti taip, kad pirmenybė būtų teikiama smulkiajam, įvairiam ir tvariam ūkininkavimui, būtų remiama sparti agroekologinės ir ekologinės praktikos plėtra ir sudaromos sąlygos ūkininkams vykdyti nepriklausomus mokymus ir mokslinius tyrimus, kaip ūkininkauti be pesticidų ir GMO.


Augalų apdulkintojų likimas kybo ant plauko?







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)