Net mėnesį pailgėjusi šių metų vasara leido ne tik ilgiau pasidžiaugti šiluma, bet ir sukėlė nerimo dėl vis aiškesnių klimato kaitos požymių, darančių nemažą įtaką tiek gamtos reiškiniams, tiek žmonėms. Pasaulyje daugėja potvynių, didesnius plotus užkariauja dykumos, dėl aukštos temperatūros ir sausros vis dažniau pleška miškai. Akivaizdu, kad dėl klimato kaitos ekstremalių situacijų neišvengsime, todėl tam reikia ruoštis jau šiandien.

Meilė Taraškevičienė

Apie naujus šių metų orų rekordus, kur keičiantis klimatui žmonėms bus sunkiau išgyventi, ir kitas grėsmes pasakoja Vilniaus universiteto Geomokslų instituto lektorius ir klimatologas Justinas Kilpys.

Stebina nauji antirekordai

„Jau šiandien galima pasakyti, kad šie metai per pastaruosius 150 metų bus karščiausi, t. y. nuo to laiko, kai oro temperatūra pradėta matuoti meteorologiniais instrumentais“, – tikina pašnekovas ir teigia, kad net meteorologai ir klimatologai buvo netekę žado dėl neįprastai šilto rugsėjo Europoje ir apskritai visame pasaulyje. Ne išimtis buvo ir mūsų kraštas. Pasak J. Kilpio, rugsėjo temperatūra buvo aukšta – beveik 4 laipsniais didesnė už įprastą, ir abejonių, kad taip nutiko dėl klimato kaitos, nekyla.

Kodėl toks didelis oro temperatūros šuolis nustebino net specialistus?

„Per pastaruosius 30–50 metų oras šilo palyginti nuosekliai ir tik kartkartėmis pasitaikydavo temperatūros šuolių, panašių į buvusį rugsėjo mėnesį, – sako Geomokslų instituto lektorius. – Lietuvoje vasara pailgėjo mėnesį, šiemet, ko gero, kaip niekada ji truko 4 mėnesius. Tai buvo netikėta, nes iki šiol temperatūra kildavo pamažu keliomis dešimtosiomis, o staiga Lietuvoje ji net 3,7 C viršijo normą. Toks faktas verčia sunerimti, nes temperatūrai taip smarkiai padidėjus klimato sistema į ankstesnę padėtį paprastai negrįžta. Be to, kuo daugiau tokių šuolių, tuo klimato kaita spartėja.“

Vienas iš ryškiausių klimato kaitos požymių – gausėjantys ekstremalūs gamtos reiškiniai. Kad klimatas keičiasi, galima spręsti ir iš didžiulių oro temperatūros (mėnesio, savaitės, paros) svyravimų, sausringų ir lietingų laikotarpių, nevienodų pagal šiltumą ar šaltumą metų.

Pasak J. Kilpio, dideli temperatūrų svyravimai – 10–15 ar daugiau laipsnių – nėra kas nors išskirtinio, nors žmogui jie nemalonūs, turi neigiamos įtakos sveikatai. Tokių svyravimų visada būdavo, bet ne tokių ryškių ir ne taip smarkiai veikdavusių savijautą.

Ilgesnės trukmės orų pokyčiai turi įtakos ir gamtai, pavyzdžiui, vegetacijai, prasidedančiai temperatūrai pakilus daugiau nei 5 laipsnius. Kai pavasarį sušyla iki 10 laipsnių ir daugiau, netrukus atgyja visa augmenija. Pastaruoju metu vegetacijos sezonas Lietuvoje labai pailgėjo. Augalai anksčiau sužaliuoja ir ilgiau vegetuoja rudenį, kai kurie antrą kartą pražysta ir tam išeikvoja nemažai energijos. Dėl to augalai pavasarį būna labiau suvargę, juolab kad sutvirtėti nepadeda ir nepalankios oro sąlygos, kritulių stygius.

„Nesvarbu, kokie metai, pastaruoju metu bendras klimato pokyčius apibūdinančių rodiklių vidurkis vis auga, – aiškina J. Kilpys. – Tačiau kaip šiuos pokyčius jaučia ir supranta kiekvienas iš mūsų, priklauso nuo mūsų atskaitos taško. Skirtingiems žmonėms normalus arba vidutinis klimatas reiškia skirtingus dalykus. Atskaitos taškas, kas yra normalus klimatas, vis keičiasi. Tarkim, jaunimas, gimęs po 2000 m., nėra matęs labai šaltos ir ilgos žiemos. Paskutinė gili žiema buvo 1996 m. – sniego danga susiformavo gruodžio pradžioje ir ištirpo kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje. XX a. kovas dar būdavo žiemos mėnuo, nes sniegas ištirpdavo tik jam baigiantis. Kai šiame – XXI amžiuje – žiemą temperatūra nukrinta iki –15 C laipsnių, jau sakoma, kad labai šalta. Niekada nemačius tikros gilios žiemos, ir toks šaltis vertinamas kaip labai šaltos žiemos požymis.“

Miestai įkaista labiau

Daugiau nei pusė visos žmonijos gyvena miestuose, todėl daugelis su klimato kaitos grėsmėmis pirmiausia čia ir susiduria. Miestuose dėl didelio dirbtinių paviršių plotų formuojasi šilumos salos ir staigūs lietaus poplūdžiai, o ekstremalūs klimato pokyčiai šias problemas dar paaštrina.

„Miestų paklotinį paviršių (asfaltą, betoną) prišildo saulė ir šiluma jame išlieka ilgiau – panašiai kaip prikūrenus krosnį, todėl miesto centre temperatūra visada būna 1–2 C aukštesnė nei aplinkinėse kaimiškose vietovėse“, – aiškina lektorius.

Nekilnojamojo turto vystytojai, atsižvelgdami į klimato pokyčius, jau šiandien pastatuose įrengia kondicionierius, nors pastatus ir toliau siekiama apšiltinti. „Vasarą jie tampa tarsi termosais, nes yra suprojektuoti išsaugoti šilumą žiemą, tačiau tas pats vyksta ir vasarą, todėl ypač sudėtinga situacija susiklosto per karščio bangas“, – dėsto pašnekovas ir pažymi, kad tada gelbsti rekuperacinės, vėdinimo ir aušinimo sistemos, kondicionieriai. Tačiau susidaro užburtas ratas: kondicionieriai sunaudoja daug elektros, o tai lemia didesnę atmosferos taršą; o kuo ji didesnė, tuo intensyvesnė klimato kaita. Taigi, visiems įsirengti kondicionierius nėra geras sprendimas.

Pasak J. Kilpio, atnaujinant pastatus miestuose reikėtų pagalvoti ne tik apie šildymą, bet ir apie jų vėsinimą, t. y. vertėtų sukurti centralizuotas vėsinimo sistemas, kurios būtų naudingos visam pastatui, ir nereikėtų įrengti kondicionierių kiekviename bute. „Apie tai reikia galvoti ir pradėti tai daryti, nes klimato pokyčiai rodo, kad tropinių naktų Lietuvoje daugės ir gyventi miestuose vasarą bus sunku“, – teigia lektorius ir paaiškina, kad šiltnamio efektas labiau veikia nakties orus – visais metų laikais naktys tampa vis šiltesnės, o jų temperatūros kaita ryškesnė nei dienomis. Pastaruoju metu Šiaurės šalyse, kurioms priklauso ir Lietuva, tropinės naktys vis dažnesnės.

„Tokiomis naktimis temperatūra nenukrinta žemiau +20 °C, – aiškina J. Kilpys. – Iki 1990 m. tokio reiškinio kaip tropinės naktys Rytų Lietuvoje nebuvo, o nuo 2010 m. jos tapo kone įprastos.“Kimatologo teigimu, tropinė oro masė pasižymi tuo, kad yra labai šilta ir tvyro daug drėgmės. Būtent dėl drėgmės temperatūra naktį nenukrinta, ypač miestuose (dėl betono ir asfalto per dieną sukauptos, o naktį išskiriamos šilumos).

Miesto planuotojai turėtų nepamiršti apie šilumos salos savybes ir stengtis palikti daugiau vietos žaliosioms zonoms – medžiams, žolei, kitai augmenijai. Miestus apželdinti, įrengti žaliąsias zonas labai svarbu tiek dėl karščio, tiek ir dėl gausių kritulių, užkemšančių kanalizaciją, formuojančių išgraužas ir nuošliaužas. Kai kuriose šalyse vanduo miestuose surenkamas į atvirus telkinius, kanalus, įrengtus žaliosiose zonose ar parkuose. Augalai sulaiko ir sugeria vandenį, sumažina potvynių tikimybę. Taigi, puoselėjant aplinką ir apželdinant kuo didesnius miestų plotus, galima padėti žmonėms prisitaikyti prie klimato kaitos ir sukurti sveikesnę aplinką.

„Tenka bendrauti su architektais, kraštovaizdžio planuotojais. Jie suvokia želdinimo svarbą, tačiau realybėje žaliųjų sumanymų įgyvendinimą nulemia rangovai, o jie į medžius žiūri kaip į priešus“, – sako lektorius ir atkreipia dėmesį, kad architektų vizija dažnai nesutampa su veiksmais statybų aikštelėje.

Gaila, tačiau daugelio specialistų interesai ir požiūris į pavienius medžius ir miškus labai skiriasi. „Jei į mišką žvelgsime kaip į plantaciją, auginamą dėl materialinės naudos, medžiai bus išpjauti po 30–40 metų, kai už juos mokama brangiausiai“, – dėsto J. Kilpys ir paaiškina, kad seni medžiai yra vertingi, nes padeda sukurti ekosistemą, be to, anglį sugeria ir „užrakina“ ne tik medžiai, bet ir miško dirvožemis. Būtent jame, o ne medžių kamienuose ir lapuose anglies kiekis vidutinėse platumose yra didesnis. Jei seni miškai nekertami ir dirvožemis nejudinamas, „užrakinta“ anglis ten ir lieka. Jei toks miškas pradedamas kirsti ir pomiškis sujudinamas, sukaupta dirvožemyje anglis išsiskiria į atmosferą ir prisideda prie šiltnamio efekto stiprėjimo.

Nuo permainų nepasislėpsime

Pasak J. Kilpio, Lietuva yra sąlyginai saugiame regione. Pas mus klimato pokyčiai intensyvūs ir dažnai ekstremalūs, tačiau jie ne tokie pavojingi kaip kitose pasaulio valstybėse. Vis dėlto nuo globalių procesų neapsaugoti ir mes, nes esame pasaulio dalis. „Kai kuriuose pasaulio regionuose dėl kylančio jūros lygio, karščių, sausrų, vandens stygiaus ar kritulių gausos gali prasidėti masinė žmonių migracija ir dėl to kilti bėdų svetur. Anksčiau ar vėliau per ekonomiką, socialinius neramumus šį poveikį pajus ir Lietuva. Nuo to nepasislėpsime nei kaime, nei mieste“, – įspėja pašnekovas.

Paklaustas, ar galima prognozuoti, per kiek laiko dėl klimato kaitos gamtos reiškiniai dar labiau suintensyvės, J. Kilpys sako, kad jau dabar visi procesai vyksta pasikeitusio klimato sąlygomis. Tarkim, Ramiojo vandenyno salų gyventojai perka žemę Naujojoje Zelandijoje ir Australijoje, nes žino, kad per 50 metų neteks savo namų ir bus priversti keltis gyventi kitur.

Pasak lektoriaus, pastaruoju metu tampa sunku atskirti klimato migrantus nuo ekonominių. Afrikos Sacharos regioną žmonės palieka ne tik dėl socialinių neramumų, bet dėl ir maisto ir vandens trūkumo, sausrų, kritulių pokyčių. „Dėl šių priežasčių žmonės savo krašte pirmiausia pajuda į didesnius miestus, o jei ten kyla socialinių neramumų, tada iš miesto ieškoti geresnio gyvenimo migruojama į kitas šalis, – aiškina J. Kilpys. – Dažniausiai apie migrantus Europoje kalbame kaip ekonominius migrantus, pabėgėlius dėl karo, bet dažnai tai tarpusavyje susiję dalykai: karinius konfliktus, socialinius neramumus iš dalies lemia besikeičiantis klimatas.

Atskirti klimato migrantą nuo ekonominio ateityje bus vis sunkiau. Štai tarp Jungtinių Amerikos Valstijų sieną kertančių migrantų yra ir žmonių iš Centrinės Amerikos valstybių, pavyzdžiui, Gvatemalos, kai kuriuos iš jų galima priskirti prie klimato kaitos migrantų, priverstų gimtąją šalį palikti dėl skurdo, kurio priežastis – potvyniai, maisto ir pajamų trūkumas. Paprastai intensyvi migracija prasideda tada, kai ekstremalios orų sąlygos tęsiasi kelerius metus iš eilės ir šalyje tvyro socialinė įtampa.“

Vandenynai kaip reikiant įšilo

Vidutinė pasaulinio vandenyno temperatūra pirmą rugpjūčio savaitę pasiekė +20,96 °C. Tai didžiausia kada nors instrumentais užfiksuota vandenyno temperatūra. Stebina ir tai, kad sezonas šiam rekordui ne itin būdingas, nes dažniausiai aukščiausia vidutinė pasaulinio vandenyno temperatūra fiksuojama balandį, prieš prasidedant žiemai Pietų pusrutulyje.

Rekordas pats savaime nėra netikėtas, nes jau daugiau nei kelis dešimtmečius prognozuota, kad dėl atmosferos taršos šylant klimatui kils vandenynų temperatūra ir daugės vandenynų karščio bangų tikimybė. Šį rekordą daug lėmė neįprastai aukšta vandens temperatūra Šiaurės Atlante, Viduržemio jūroje, Meksikos įlankoje ir kitur. Liepos mėnesį Florida Kiso (Jungtinės Amerikos Valstijos) salų apylinkėse Meksikos įlankoje užfiksuota +38,4 °C temperatūra. Tokia būna karšto vandens kubiluose, kuriuos žmonės mėgsta išsinuomoti leisdami laisvalaikį gamtoje.

Aukšta vandens temperatūra, žinoma, ilgai nesilaikys, vandenynų temperatūra rudenį mažėja. Tačiau padėtį sunkina tai, kad šiais metais Ramiajame vandenyne prasidėjo El Ninjo reiškinys – neįprastas, necikliškas Ramiojo vandenyno ekvatorinės dalies vandenyno srovių pasikeitimas. Jo metu vidutinė vandenynų temperatūra būna aukštesnė nei įprastai. Dėl žmonių sukeltų klimato kaitos padarinių ir natūralių gamtos ciklų šiais metais vandenynų karščio banga buvo didelė ir truko ilgai.

Vandenynų temperatūros rekordai nėra vien tik mokslinė įdomybė. Šios vandenynų karščio bangos padariniai labai realūs:

1. Dėl išaugusios vandens temperatūros žūva (išblykšta) koralai.
2. Kuo aukštesnė vandens temperatūra, tuo mažiau jame deguonies – didėja tikimybė, kad kai kuriuose regionuose vandenynų organizmai gali trokšti. Šiltesniame vandenyje ištirpsta mažiau CO2, aukštesnė vandenynų paviršiaus temperatūra lemia stipresnę jų stratifikaciją, o tai sulėtina cirkuliaciją – abu šie procesai spartina klimato kaitą (stiprinantis grįžtamasis ryšys).
3. Šiltas vanduo gali paspartinti kai kurių dumblių augimą, padidinti alergijų ir ligų tikimybę.
4. Kuo vanduo šiltesnis, tuo intensyviau jis garuoja, tuo daugiau garų atmosferoje, o tai lemia smarkesnius kritulius.
5. Dėl šiltesnių, nei įprasta, vandenynų ištirps daugiau jūrinio ledo, o tai lems Žemės albedo mažėjimą ir mūsų planeta sugers daugiau Saulės spinduliuotės (ir vėl klimato kaitą stiprinantis grįžtamasis ryšys).
6. llguoju laikotarpiu šiltėjantys vandenynai lemia jūros lygio kilimą (dėl terminio plėtimosi).

Kada prieisime liepto galą?

Vasarą „Science Advances“ žurnale paskelbti mokslininkų grupės atlikto tyrimo apie Žemės planetos ribas duomenys. Tai jau trečias toks perspėjimas, kad žmonių veikla peržengė 6 iš 9 planetos ribų. Pirmas šios mokslininkų grupės tyrimas atliktas 2009 m., antras – 2015 m., o dabar paskelbta trečia planetos ribų analizė.

Tyrimas rodo, kad viršytos šios planetos ribos:

1. Bioįvairovės integralumas (dėl žmonių veiklos vyksta šeštasis masinis rūšių išmirimas, sparčiai mažėja genetinių ir funkcinių išteklių įvairovė).
2. Klimato kaita (dėl didėjančio šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio atmosfera šyla ir lemia orų pokyčius visame pasaulyje).
3. Naujos medžiagos (gamtoje natūraliai neaptinkamos: plastikai, cheminiai insekticidai, chlorfluorangliavandeniliai (CFCs), „amžinieji chemikalai“ – perfluoralkilinės ir polifluorintos alkilinės medžiagos (PFAS).
4. Biogeocheminiai medžiagų srautai (gausiai naudodami žemės ūkyje ir pramonėje azotą (N) ir fosforą (P) žmonės labai iškreipė natūralius jų srautus).
5. Žemės dangos pokyčiai (labiausiai dėl miškų kirtimo visose geografinėse platumose, prisideda ir intensyvūs dėl klimato kaitos kylantys miškų gaisrai). Gėlo vandens pokyčiai (naujausiame tyrime šios ribos matavimo rodikliai pakeisti, išskirtas mėlynasis vanduo – upės, ežerai ir kiti vandens telkiniai ir jų būklė – ir žaliasis vanduo – dirvos drėgmė ir paviršinis vanduo, prieinamas augalams. Žmonės vis daugiau šio gėlo vandens naudoja savo poreikiams ir jis nebepatenka į giluminius vandeningus sluoksnius ir vandens telkinius).

Autorių teigimu, sveikos planetos ribų kol kas nepažeidžia vandenynų rūgštėjimas, ozono sluoksnis ir atmosferos tarša aerozoliais.

Peržengtos Žemės planetos ribos savaime dar nereiškia katastrofos. Tyrimui vadovavusi mokslininkė Katerina Ričardson (Kopenhagos universitetas) tai palygino su žmogaus kraujo spaudimu – jei jis yra per aukštas, tai ne mirties nuosprendis, bet padėčiai nepasikeitus širdies smūgio tikimybė labai padidės.

Kaip žmonės gali reguliuoti kraujo spaudimą, taip galima kontroliuoti ir veiksnius, lemiančius sveikos planetos ribų peržengimą:

1. Mažinti azoto ir fosforo trąšų naudojimą.
2. Mažinti atmosferos taršą (pereiti prie švarios energetikos, transporto, pramonės).
3. Neteršti vandens ir jį tausoti.
4. Atsisakyti naujų sintetinių cheminių medžiagų arba labai sumažinti jų naudojimą.
5. Nustoti kirsti miškus.
6. Saugoti organizmų bioįvairovę ir suteikti gamtai erdvės.