Dar neseniai buvę egzotika mūsų daržuose dabar japoniniai ridikai (daikonai) užkariavo daugelio daržininkų širdis. Vienos mėgstamiausių japonų daržovių vis dažniau tampa ir lietuviško daržo gyventojomis. Tačiau mums jau pažįstami ilgi, balti, švelnaus skonio ridikai turi ne vieną įdomią atmainą. Galbūt eksperimentuojančius daržininkus sudomins ir rausvieji japoniniai ridikai?

Rima MARCINKEVIČIENĖ

Greta įprastų įspūdingo dydžio baltųjų japoninių ridikų įprastose ir internetinėse sėklų parduotuvėse retkarčiais pasirodo labai neįprasta japoninių ridikų (daikonų) rūšis. Tai rausvą minkštimą turintys ridikai, savo kilmės šalyje Japonijoje dažnai vadinami „raudonąja širdimi“ arba „rausvuoju spindesiu“. Bene įdomiausia jų veislė – ‘Misato Rose Flesh’.

Auga šie šakniavaisiai beveik visiškai pasislėpę žemėje – tuo jie skiriasi nuo ilgų baltųjų japoninių ridikų, kurių trečdalis išlenda iš žemės. Nedidelė rausvųjų daikonų dalis, išlindusi iš žemės, paprastai būna ryškiai žalios spalvos. Rožinis minkštimas atrodo tarsi perlamutrinis. Kiekvienas šakniavaisis turi savą rausvos ir baltos spalvos santykį bei savitą piešinį. Kai kurių šakniavaisių vidus būna rožinis, o kai kurių nusidažo gerokai raudoniau. Visi šie skirtumai priklauso nuo šakniavaisio paveldėtų savybių bei augimo sąlygų.

Rausvieji japoniniai ridikai nuo įprastų savo giminaičių skiriasi ne tik minkštimo spalva, bet ir dydžiu bei forma. Daugelio veislių rausvieji daikonai panašūs į įprastus apvaliuosius ridikus ir užauga apie 10–15 cm skersmens. Ridikų išorė tarsi niekuo neišsiskirianti: jie balti, apvalūs su žalsva viršūnėle ir tamsiai žaliais lapais (tiesa, yra ir pailgų, rausvą odelę turinčių veislių).

Tačiau pakanka perpjauti tokį ridiką ir jis atskleidžia savo grožį – tampa akivizdu, kad iš jo gali gimti tikri kulinariniai šedevrai. Šie ridikai labai skanūs, tačiau turi šiek tiek daugiau aštrumo, dėl to jų skonis panašesnis į įprastų ridikų. Šie šakniavaisiai ilgai laikomi nepraranda sultingumo ir maistinių savybių, negenda.

* Šalčiui atsparūs trumpos dienos augalai. Rausvieji japoniniai ridikai – šalčiui atsparūs trumpos dienos augalai, todėl gali būti auginami ankstyvam vasaros arba vėlyvam rudens derliui. Taigi sėklos sėjamos anksti pavasarį, vos įšilus žemei, arba antroje vasaros pusėje.

Dažniausiai jie auginami rudens derliui. Tikslų sėjos laiką nustatyti gana sunku: pasėjus per anksti augalai sužysta, o truputį pavėlavus spėja užauginti tik nedidelius šakniavaisius. Šiuos ridikus auginantys daržininkai sako, kad geriausia juos sėti trimis etapais ir orientuotis į bręstančius česnakus: likus maždaug 3 savaitėms iki česnakų derliaus nuėmimo ridikus galima pasėti pirmą kartą, dar po savaitės – antrą kartą, o dar po savaitės – trečią.

Taip bent viena ridikų partija pataikys į optimalų sėjos laiką, kai augalai duos patį geriausią derlių. Subręsti šakniavaisiams reikia apie 70 dienų, todėl pasėjus liepos pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje iškasti juos galima tik prasidedant nuolatiniams šalčiams. Ridikams nieko nenutinka net tada, kai juos užkloja pirmasis sniegas: neretai iš po sniego puikiausiai kyšo skaisčiai žali lapai. Jei taip nutinka, tereikia sulaukti rudeninės saulutės, tirpinančios pirmąjį sniegą, ir iškasti šakniavaisius iš dirvos. Žemė paprastai dar nebūna įšalusi.

Labai ankstyvą arba vėlyvą japoninių ridikų derlių galima užauginti šiltnamyje. Tam sėklos sėjamos kovo pabaigoje– balandžio pradžioje arba rugpjūčio pabaigoje.

* Žydėjimas nekenkia. Ši japoninių ridikų rūšis turi įdomią, tik jai būdingą savybę – visavertis šakniavaisis susiformuoja net augalui žydint. Tiesa, susiformavusius žiedynus reikėtų pasistengti išlaužyti vos jiems pasirodžius. Beje, nulaužus vieną žiedyną netrukus susiformuoja ir naujų.

Tuo metu žydinčio augalo šakniavaisiai, gaudami pakankamai drėgmės, ir toliau auga, įgydami vis daugiau aitrumo. Dėl to jie tampa nebepatrauklūs kenkėjams (panašiai kaip juodieji ridikai). Minkštimas pasidaro skaisčiai rausvas ir dažnai skiriasi nuo nežydinčių augalų formuojamo šakniavaisio tuo, kad jame nėra baltų ratilų. Be to, žydinčių augalų šakniavaisiai išauga didesni.

* Auginti nesudėtinga. Dirvai rausvieji japoniniai ridikai nereiklūs, tačiau nemėgsta sunkios ir molingos žemės. Auginant sunkesnėje dirvoje prieš tai reikėtų į ją įterpti komposto bei smėlio. Dirva turi būti įdirbta gana giliai (apie 30 cm). Šie ridikai nemėgsta šviežio mėšlo, todėl jiems geriau augti nederlingoje dirvoje nei patręštoje šviežiomis organinėmis trąšomis. Tręšti tinka kompostu, geriausia, jei jis į dirvą įterpiamas prieš sėją.

Prieš sėją sėklos užmerkiamos vandenyje 2 val. Sėjama 2–3 cm gylyje. Maždaug 1 m pločio lysvėje formuojamos 2 eilės. Sėjama lizdais po 2–3 sėklas, tarp lizdų paliekama 20–30 cm. Daigai pasirodo po 5–7 dienų. Kai daigai turi 2–3 tikruosius lapelius, lizde paliekamas vienas stipriausias daigas. Likusius galima persodinti į kitą vietą. Japoniniai ridikai nemėgsta būti pasėti per tankiai: tarp augalų turi likti apie 30 cm. Pasėjus lysvę galima mulčiuoti durpėmis. Papildomai šių šakniavaisių tręšti nereikia, tačiau būtina reguliariai laistyti ir purenti dirvą (bent 2–3 kartus per vegetaciją). Laistomi jie dažnai ir gausiai, tačiau užmirkti neturėtų.

Kenkėjai puola tik jaunus augalus, todėl labai svarbu stebėti ridikų daigus, kad jų neapniktų kryžmažiedės spragės – dažniausi šių daržovių kenkėjai. Profilaktiškai daigus rekomenduojama barstyti pelenais.

Dar vieni kenkėjai – daržiniai pelėdgalviai. Jie ėda lapus ir šakniavaisius. Saugant nuo kenkėjų jaunų ridikų lysvę galima uždengti plėvele ir retkarčiais palaistyti nestipriu kalio permanganato tirpalu. Kenkėjus taip pat atbaido aitriųjų paprikų antpilas. Jam 5–6 aitriosios paprikos užpilamos karštu vandeniu ir palaikomos 12 val. Tuomet ištrauka atskiedžiama 10 l vandens ir laistomos lysvės.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.