Iš paliktų likimo valiai braškių gero derliaus nėra ko tikėtis – tai žino kiekvienas šių uogų augintojas. Nepaisant sunkaus rankų darbo ir bėdų, patiriamų jas auginant, braškės yra vienos mėgstamiausių lietuvių sodo uogų. Tai patvirtina ir šį pavasarį padidėjęs sodinukų poreikis.

Meilė Taraškevičienė

Nors dar nesibaigė karantinas, skųstis braškių sodinukų prekyba Ukmergės r. gyvenantis ūkininkas Vladas Guzelis tikrai negali. Daugiau kaip dvi dešimtis metų braškes auginantis daržininkas džiaugiasi, kad sodinančiųjų braškes gretos gausėja, nors šie augalai apie juos verčia gerokai patupinėti.

Gamta nepaliauja krėsti išdaigų – kasmet laukia vis nauji iššūkiai. Štai pernai pavasaris buvo ankstyvas ir šiltas, todėl braškės po žiemos atkuto greitai, o gegužės pradžioje išleido žiedynus. Daugelis braškių augintojų tikėjosi greito kvapių ir gardžių vienų pirmųjų mūsų sodų uogų derliaus. Deja, dalį būsimo derliaus pasiglemžė šaltis. Pasak. V. Guzelio, per dvi savaites net keturis kartus spustelėjo šaltukas ir negailestingai nušaldė anksčiausiai išsiskleidusius žiedynus. Šis pavasaris – priešingybė pernykščiam – šaltas ir sausas. „Kol braškės dar nežydi, šalnos nebaisios – svarbiausia, kad jos neužkluptų braškėms pradėjus masiškai žydėti“, – sako daržininkas vildamasis, kad dėl vėsių orų nenoriai augančios braškės išvengs pavasarinių šalnų.

Daigai. V. Guzelis pasidžiaugia, kad jo braškyne šiemet gausu gražių ūsų – naujų daigų. Sodininkystės ir daržininkystės institute atliktų tyrimų duomenimis, Lietuvos klimato sąlygomis braškės geriausiai auga ir dera, jei pasodinami rugpjūčio pabaigoje, rugsėjo pradžioje arba anksti pavasarį (balandžio antroje pusėje) iškasti daigai. Suvėlinus pavasarinį braškių sodinimą iki gegužės vidurio ar pabaigos, pasodinti augalai būna menkiau išsivystę ir per mažai išauga daigų, todėl braškynas būna retokas, kereliai prasčiau dera. Kad sodinti tinkamiausi pernai pavasarį arba rudenį sodintų braškių išauginti ūsai, tvirtina ir V. Guzelis. Kartu ūkininkas įspėja, kad iš seno braškyno daigų nereikėtų kasti: senesnių augalų daigai išauga silpni, be to, dažniau būna užsikrėtę ligomis ir užpulti kenkėjų.

Pašnekovas džiaugiasi vešliomis daigams skirtų braškių šaknimis ir pabrėžia, kad svarbiausias vaidmuo prigyjant tenka pačioms smulkiausioms šaknelėms, maitinančioms ką tik pasodintą kerelį. Iškastų daigų šaknys V. Guzelio ūkyje itin saugomos nuo neigiamo aplinkos poveikio, ypač nuo jas džiovinančio vėjo, kuris šiemet siaučia kone kasdien. Kad šaknys neišdžiūtų ir prisisotintų drėgmės, ūkininkas daigus prieš sodinimą laiko molio tyrėje. Dar geriau šaknys apsivelia moliu, kai į jį įmaišoma nerūgščių durpių. „Nerūgščias durpes iš pradžių užpilu vandeniu, išplaku durpių tyrę ir į ją įdedu molio, – patirtimi dalijasi braškių augintojas. – Į tokią masę panardintos šaknys aplimpa žemėmis, todėl pasodintos braškės nepatiria streso, nes be pertraukos gauna maisto medžiagų. Pagerinti daigų prigijimą galima ir šaknų augimo stimuliatoriais, pavyzdžiui, „Humistar“, kurio sudėtyje gausu huminių ir fulvo rūgščių, „Ruter“ ir kt.“

Sodinimas. Pasak V. Guzelio, vos tik išeina įšalas, braškes jau galima sodinti. Šiemet įšalo nebuvo, vadinasi, tinkamas sodinimo laikas prasidėjo nuo kovo. „Žmonės įsitikinę, kad braškes reikia sodinti rugpjūtį, – teigia pašnekovas. – Iš tikrųjų toks laikas – ne pats geriausias, nes ūsai dar būna per silpni. Sodinti rugsėjį–spalį jau geriau. Aš pats braškių rudenį nebesodinu, nes įsitikinau, jog geriausia tai daryti pavasarį: kur kas didesnė tikimybė, jog kerelis prigis ir gerai augs.“

Labai svarbu braškes tinkamai pasodinti – ne per giliai ir ne per aukštai. Negalima žemėmis užžerti braškių augimo kūgelio, nes iš po žemių šie augalai neprasikala. Jei per aukštai pasodinsite, lietus nuplaus žemes ir apnuogins braškių šaknis.

Pasodintoms braškėms uždengti galima pirkti mulčio dangą. Ji būna dviejų tipų: tekstilinė su išpjautomis angomis daigams arba polietileno plėvelė, kurios viena pusė balta, kad atspindėtų ultravioletinius spindulius ir apsaugotų daigelius nuo kaitrių saulės spindulių, o kita – juoda. Pasak V. Guzelio, neretai braškės, uždengtos juoda plėvele, tiesiog iškepa, ypač sausą ir karštą vasarą. V. Guzelis juoda plėvele uždengtas braškes taip pat ne vienus metus augino, tačiau pastaraisiais metais jos atsisakė ir savo braškyne šiuo metu nenaudoja jokių dangų. „Braškes auginu senoviškai – pievoje, nes visos naujos technologijos nepasiteisino, – dėsto V. Guzelis, kuris dėl grambuolių lervų gausos prieš kelerius metus vos neatsisakė braškynų.

Jokios priemonės, net ir pirktos kaimyninėse šalyse, nepadėjo jų įveikti. Laimei, šių kenkėjų populiaciją apmažino gamta. Prieš porą metų dėl gausių lietų buvo labai šlapia, telkšojo balos, kliuksėjo įmirkusi dirva, tad joje įsikūrusios grambuolių lervos tiesiog prigėrė. Dabar šių kenkėjų V. Guzelio braškyne irgi yra, tačiau jų ne tiek daug, kad padarytų didelės žalos.

Po polietileno plėvele gyventi gera ne tik apetitu nesiskundžiančioms grambuolių lervoms – ten kuo puikiausiai įsikuria ir lauko pelės. Lašelinė laistymo sistema laikoma tobulesne už purškiamąją, tačiau, kaip įsitikino V. Guzelis, pasiteisina ne visur.

„Po mulčiu buvau paklojęs lašelinę laistymo sistemą, tačiau ja ilgai džiaugtis neteko, nes pelės nuolat ją pagrauždavo, nespėdavau remontuoti, – pasakoja ūkininkas, atsisakęs ne tik dangos, bet ir lašelinės laistymo sistemos, kuri buvo įrengta 7 ha braškyne. – Šiuo metu braškes laistau purkštukine kilnojamąja laistymo sistema. Be jos šį pavasarį padėtis būtų tragiška: drėgmės reikia ne tik ta, kad uogos derėtų, bet ir kad išvešėtų ir įsikrūmytų kereliai. Braškėmis šiemet užsodinome naują 2 ha plotą: į hektarą – maždaug po 30 tūkst. daigų. Aišku, kiekvieno pasodinto kerelio palaistyti neįmanoma, todėl jiems įsitvirtinti padeda prieš sodinimą kruopščiai apdorotos šaknys.“

Tręšimas. Geriausia braškes tręšti specialiomis naujoviškomis kontroliuojamo tirpimo trąšomis, ypač jei braškių plotas didesnis. Dėl specialios sudėties maisto medžiagos iš granulių pradeda išsiskirti tada, kai dirva drėgna ir šilta, – kuo šiltesnė dirva, tuo daugiau veikliųjų medžiagų išsiskiria. Jei dirva šalta (žemiau 9 ⁰C), o ypač jei kasdien lyja, maisto medžiagos lieka kapsulėje. V. Guzelis pataria trąšas išbarstyti pavasarį, prasidėjus augalų vegetacijai, arba sodinimo metu. Dalis minėtų trąšų granulių (apie 25 proc.) yra neapvilktos ir pradeda tirpti pirmomis dienomis vos tik išbarsčius. Papildomų maisto medžiagų dozė paskatina braškes augti. Kita dalis minėtų trąšų granulių (apie 75 proc.) yra apvilktos specialia medžiaga ir maisto medžiagos iš jų pamažu atsipalaiduoja visą vegetacijos laikotarpį. Taip augalai visą sezoną gauna pakankamai maisto medžiagų, gerai susiformuoja žiedynai kitų metų derliui.

Veislės. Braškių veislių pasiūla – labai didelė, tad kiekvienas žmogus atsirenka tinkamiausią pagal dirvožemį, ankstyvumą, derlių ir uogų skonio savybes. „Mano žemė nederlinga, nesiekia 40 balų“, – pripažįsta V. Guzelis, todėl jis atsisakė nemažai nepasiteisinusių populiarių braškių veislių, tokių kaip ‘Elkat’, ‘Saliut’, ‘Nida’ ir kt. Šiuo metu iš ankstyvųjų veislių ūkininkas augina ‘Honeoye’, ‘Rumba’, vidutinio ankstyvumo – ‘Sonata’, ‘Marmolada’, ‘Malvina’.

V. Guzelio simpatijų nusipelnė ‘Asia’ veislės braškės, kurios yra vidutiniškai ankstyvos. Šios veislės braškių uogos pradeda derėti tik 3 dienomis vėliau nei ankstyvųjų ‘Honeoye’ ir 2 dienomis anksčiau nei ‘Sonata’ veislių braškės. Specialistų teigimu, ‘Asia’ yra viena sėkmingiausiai auginamų pastarojo laiko braškių veislių. Jų kerai augūs, lapai dideli, derlius labai geras, net trečdaliu didesnis nei ‘Sonata’ veislės, o uogos – tikros milžinės, labai sultingos. Net paskutinės ‘Asia’ braškių veislės uogos dažnai būna didesnės už pirmąsias kitų braškių veislių uogas. Ketvirtus metus auginamų ‘Asia’ veislės braškių uogos vis dar būna geros prekinės išvaizdos. Reikėtų paminėti tai, kad šios veislės uogos būna nevienodos formos: gali būti kūgiškos, apvalios, kampuotos ar briaunotos. Tačiau ši veislė neatspari antraknozei, braškių lapų rudajai demėtligei, todėl pravartu profilaktiškai purkšti biologinėmis apsaugos priemonėmis nuo uogų puvinių, lapų ligų, o žydėjimo metu – fungicidais. Be to, ši veislė jautri herbicidams. Sodinant braškių daigus geriau daryti platesnius tarpvagius, šiek tiek paaukštinti lysves. Šiltnamiuose, substrate auginamoms ‘Asia’ veislės braškėms, palyginti su kitomis veislėmis, reikia papildomai daugiau kalcio.

Iš vėlyvesnių dėmesio nusipelno ‘Faith’ – nauja braškių veislė. Raudonai oranžinės uogos saldžios, taisyklingos formos. ‘Faith’ veislės uogų derlius didelis, todėl svarbu gerai patręšti, ypač kalio trąšomis, žydėjimo ir uogų derėjimo metu. Šios braškės labai vešlios. Sodinti jų daigus reikia didesniais atstumais – 35–40 cm. Tarp lysvių reikėtų daryti didesnius tarpvagius. ‘Faith’ braškių veislė atspari miltligei ir kekeriniam puviniui. Prevenciškai reikėtu purkšti nuo šaknų kerelio puvinio.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.