Leidykla „Briedis“ pristato armėnų kilmės autoriaus Chriso Bohjaliano istorinę meilės odisėją „Smėlio pilies mergaitės“.

Elžbieta Endikot turi Maunt Holioko koledžo diplomą, armėnų kalbos pagrindus ir yra išklausiusi trumpus slaugių kursus. Ji yra savanorė, į Alepą, Siriją, atvykusi 1915 metais kaip Bostone įsikūrusios organizacijos „Armėnijos draugai“ atstovė. Čia Elžbieta susidraugauja su Armenu, jaunu armėnų inžinieriumi, gedinčiu mirusios žmonos ir dukrelės. Išvykęs iš Alepo ir pietuose prisidėjęs prie britų kariuomenės, Armenas ima rašyti Elžbietai laiškus ir netrukus suvokia įsimylėjęs šią turtingą jauną amerikietę, taip besiskiriančią nuo jo velionės žmonos.

Romane susipažįstame ir su šių laikų rašytoja Lora Petrosian, gyvenančia Niujorko priemiestyje. Lora niekuomet nesusimąstė apie savo armėnišką kilmę, nors senelių namus švelniai vadindavo „osmanų kampeliu“. Vieną dieną ji sulaukia draugės skambučio – ši tvirtina laikraštyje mačiusi Loros močiutės nuotrauką, pristatančią parodą Bostono muziejuje. Lora ryžtasi atskleisti šeimos istoriją, slepiančią meilę, praradimus ir skausmingą nuo ištisų kartų nuslėptą paslaptį.

Knygos autorius audžia daugybę šios istorijos gijų – nuo praeities iki dabarties, nuo prievartos iki žmoniškumo, nuo niokojimo iki atkūrimo. Jis geba vaizduoti siaubingus įvykius su ironijos gaidele ir sąmoju, viso to nepateikti sentimentaliai. Jis įvykdė daugelio pareigą – užfiksavo armėnų genocidą. Tai jaudinanti istorija, paremta tikrais įvykiais, kurie labai retai aptariami...

Knygos ištrauka

Šiais laikais žodžius „atskalūnas“ ir „atskalūnystė“ vartojame retai. Tiesą pasakius, dabar jį rašau pirmą kartą. Šis žodis turi daug daugiau neigiamų konotacijų nei, pavyzdžiui, „erezija“. Yra daugybė puikių sielų, kurios didžiuojasi siejamos su eretikais, bet istorijoje maža savimi besididžiuojančių atskalūnų.

Niekas nežino, kiek krikščionių armėnų 1915–1916 metais atsisakė savo tikėjimo, kad išgyventų. Retas suaugęs tam ryždavosi. Turkai nebuvo linkę atleisti į islamą atsivertusiems armėnams, o ir armėnai garsūs užsispyrimu. Mažų vaikų likimai skyrėsi. Atsirado daugybė turkų šeimų, kurios priglaudė armėnų vaikus ir išauklėjo juos kaip musulmonus. O suaugę armėnai? Jie buvo plakami rykštėmis ir bizūnais, deginami, sušaudomi, dusinami, badomi, marinami badu, nuduriami, jiems kirsdintos galvos, jie buvo skandinami, kabinami ant kryžių, dusinami, išmėsinėjami, užkapojami kirviais, kariami, smaugiami, ketvirčiuojami, badomi šakėmis, pamaunami ant baslio, o moterys išniekinamos. (Tai – dar vienas žodis, kurį sutiksi retai, bent jau kaip Viktorijos laikų išprievartavimo sinonimą.) Jie mirdavo nuo dizenterijos, šiltinės, maliarijos, choleros, plaučių uždegimo, infekcijų, sepsio ir gripo. Tokios buvo armėnų civilių mirtys Pirmojo pasaulinio karo metais, – išvardijau visas, apie kurias girdėjau liudijimų.

Neabejoju, kad buvo ir daugiau mirties priežasčių. Paprastai Turkijos armija ar iki dantų ginkluoti tvarkdariai – provincijos policija ar atsitiktiniai turkams paklūstantys paaugliai vaikinai – užpuldavo miesto ar kaimo dalį, kurioje gyveno armėnai, ir atimdavo jų ginklus.

Kratos būdavo atliekamos visuose namuose. Turkai plėšikaudavo, vogdavo, naudodavo jėgą. Daugelyje namų tvarkdariai sukapodavo baldus, sudaužydavo indaujas, nuplėšdavo grindų dangą. Pro langus mėgdavo mėtyti taures lyg akmenis. Daužyti veidrodžius ir vazas.

Kartais smurtaudavo prieš mergaites. Jei tvarkdariai rasdavo ginklų, juos laikydavo armėnų maišto įrodymais, o jei nerasdavo, sakydavo, kad ginklai slepiami ir tai... atskleidžia maišto planus. Tada po kelių dienų turkų valdžios institucijų atstovai apsiausdavo vyrus (ir vėlgi būdavo einama nuo durų iki durų, neaplenkiant nė vieno namo) ir išvarydavo juos iš miesto, vėliau veikiausiai nužudydavo. Turėdami automatų, turkai nepraleisdavo progos jais pasinaudoti. Neginkluoti jie burdavosi į žudikų gaujas. Įsivaizduokite sukrypusį tvartą, į kurį suvaromi visi jūsų kaimynai... Vėliau jie uždaužomi kastuvais, užkapojami kirviais ir užbadomi peiliais. Nužudžius vyrus, daug lengviau išvaryti moteris ir vaikus, o jei kraujas dar verda, ir vėl jas išniekinti.

Trėmimai buvo grindžiami turkų hissetmek – jausminiu suvokimu, kuriuo remiantis, institucijos turi juridinę galią ištremti bet kokį asmenį ar grupę asmenų, jei nujaučiama, jog jie kelia pavojų valstybei. Įrodymai nereikalingi, užtenka nuojautos. Taip pat verta pastebėti, kad hissetmek samprata neatitinka deportacijų, kurių turkai tuo metu imdavosi prieš kitataučius, argumentų: moteris jie varydavo iš karo zonų, nes baimindavosi dėl jų saugumo arba dėl tariamo armėnų keliamo pavojaus. 1915–1916 metais tarp gyvųjų ar mirusiųjų nebuvo daug armėnų atskalūnų. Bet keli atsirado.

***

Rajanas numanė, ką jie pamatys keliaudami per dykumą, bet trečiąją kelionės dieną jis jau klūpėjo ant kelių ir žiaukčiojo smėlio krūvoje prie kelio. Ilgas skubios pagalbos karavanas sustojo prie šešių moterų lavonų nukirstomis galvomis – pakabinti už pėdų, jie suposi ant ąžuolų dykumos oazėje. Laukiniai šunys buvo nugraužę krūtinių mėsą bei dviejų lavonų rankas. Kitą dieną, vieno kalnelio, o jų ilgame per dykumą vingiuojančiame kelyje pasitaikydavo kas kelias valandas, plokščios viršūnės šešėlyje jie pastebėjo krūveles molinių indų, įskilusių puodelių, medinių stalo įrankių ir baisiausia – pasų. Rajanas pareikalavo dokumentus surinkti, kad galėtų daryti įrašus, jei šių žmonių kūnai neatsiras, ir tada dėl nepaaiškinamų priežasčių jį vėl supykino.

Kiekvieną kartą išsivėmęs, Rajanas jautė didelį pažeminimą. Jam atrodė, kad patetiškai visiems primena esąs Amerikos–Ispanijos karo veteranas. Bet netgi mūšyje nematė nieko panašaus į tų moterų kūnus. Elžbieta, kuri beveik visą kelią laikė sutvarstytą koją pakeltą, nušlubuodavo link jo ir laikydavo pareigūno pečius, kol šis atgaudavo orumą ir pasitikėjimą savimi. Jam nepatiko, kad Elžbieta jį mato tokį, visai nepatiko.

Alisija Vels – visai kas kita. Kaip misionierė ji daug keliavo ir matė prastesnės būklės vyrų. Be to, ši moteris priminė darbinį arklį – buvo be galo ryžtinga ir nepriklausoma. Rajanas neketino sau meluoti – nė kiek nesigėdijo Alisijos, nes misionierė jam nebuvo patraukli, ji kaip patikima sesuo. Dabar, kai tolumoje ima ryškėti palaikės Deir ez Zoro palapinės ir tvoros, jis atsisuka į Silasą Endikotą ir taria:

– Pasikartosiu, bet tokiomis temomis per mažai nepasakysi. Jūsų grupė buvo labai dosni. Bet net ir be nuostolių tarp Kairo ir Alepo, maistas, kurį tiems žmonėms pristatysime, bus tik visiškai menka pagalba. Kai ten atvyksime, nepamirškite mano žodžių, ir išvykdami liūdėsite mažiau. Mes tik, – jis nutyla, ieškodamas tinkamų žodžių, – pratęsiame jų gyvenimus. Galbūt kelioms dienoms.

Endikotas patraukia žemyn skrybėlės kraštą ir linkteli. Net dabar, po penkių dienų kelionės, jis ryši kaklaraištį.

– Šis posakis man niekada nepatiko, – konsului sako jis.

– Ne?

– Kaip bankininkas visada stengiausi galvoti, ką galime įsigyti už pinigus. Nors retorikos specialistai ir mokslo žmonės ginčytųsi dėl posakio kaip retorinės figūros vertės, aš asmeniškai tikiu, kad šioje žemėje išbūsime mums paskirtą laiką – nei daugiau, nei mažiau. Tikrai turime svarbios įtakos.

– Ar aš jus įžeidžiau, Silasai?

– Ne. Bet aš rinkčiausi tikslesnius žodžius.

– Kokius?

Bankininkas pažvelgia į dukrą. Į tėvo ir diplomato žvilgsnius ji atsako šypsena.

– Aš pasakyčiau, kad mes gelbėjame gyvybes, – atsako Endikotas.

– Suprantu, kad visų neišgelbėsime. Bet kelias galime.

Rajanas nutyla, nes žino, kad vidury dykumos kvaila švaistyti laiką ginčams dėl semantikos. Žino ir tai, kad Endikotas prieštarauja pats sau; turtingas bankininkas visa širdimi tiki, kad jis ir jo siuntiniai iš karto pakeis pabėgėlių gyvenimą. Šis vyras įpratęs, kad visi jo troškimai išsipildo, jis pasiekia visus numatytus tikslus. Bet šiuo metu skirtumas tarp kelių ar daugelio yra nereikšmingas; netrukus Silasas Endikotas savomis akimis pamatys, kad dešimties tūkstančių žmonių lietaus nemačiusiame Deir ez Zore išmaitinti neįmanoma. Jie net negaus tiek švaraus vandens, kiek reikia duonai iškepti.

– Ar ten stovykla? – paklausia Elžbieta, dailiu piršteliu rodydama į tolį.

– Taip. Turkai pastatė aptvarus, kokius pamatysi tik gyvulių ūkiuose, – atsako jis, – nors visai be reikalo. Tvora nesulaikys nei armėnų, nei kitų. Be to, kur sergantys ir išbadėję armėnai eitų?

Jis prisimena pirmąją Elžbietos dieną Alepe, kai dėl karščio ji vos laikėsi nepraradusi sąmonės, o tada susidūrė su šio Osmanų imperijos krašto siaubu: atkeliavo ilga pusnuogių ir leisgyvių armėnių vilkstinė. O dabar? Ji jau veteranė. Daug stipresnė už jį patį, juk nepalūžo išvydusi besisupančius lavonus – žmonių kūnus, kurie buvo palikti išdžiūti kaip gyvulių skerdenos. Kaip stirnų. Kalakutų. Elnių.

– Negaliu patikėti, kad čia galima apgyvendinti žmones, nematau jokios prasmės, – pastebi ji ir staiga tvirtai suspaudžia Rajano petį. Tada už nugaros pasigirsta Viljamo Forbso balsas:

– Rajanai, Silasai! – sušunka Forbsas. – Žiūrėkit, šiaurėje!

Jų link šuoliais lekia raiteliai, iš visų jėgų gyvulius plaka koks dvylika vyrų. Už jojikų nugarų – dulkių debesys. Siras, kuris amerikiečiams išnuomojo arklius ir dabar vadovauja karavanui, sustabdo vežimus. Rajanas instinktyviai švarko kišenėje paliečia dokumentus – leidimą į stovyklą vežti pagalbos priemones.

Raiteliams artėjant, tarp jų konsulas įžiūri kelis turkų karius ir iki dantų ginkluotus tvarkdarius. Neuniformuoti vyrai atrodo daug grėsmingiau, nes ant pečių ir krūtinių laiko daugybę amunicijos. Rajanas suskaičiuoja vienuolika raitelių – tarp jų yra paauglių, bet dauguma vyrų – daugiau dvidešimties ar trisdešimties. Grupės vadas, turkų leitenantas nelygia oda ir ilgais lūpų kampučius siekiančiais ūsais, kelis kartus apjoja karavaną, kol galiausiai sustoja prie vežimo, kuriame sėdi Amerikos konsulas su Endikotais.

Turko, žvelgiančio į amerikiečių trijulę ir jų nešiką, akyse trumpam blyksteli netikėta melancholija. Leitenantas nešiko paklausia, ar yra kalbančių turkiškai. Darbininkui nespėjus atsakyti, Rajanas iššoka iš vežimo ir prisistato.