Leidykla „Briedis“ pristato S. C. Gwynne‘o pribloškiantį istorinį pasakojimą „Vasaros mėnulio imperija“. Net 40 metų truko kova tarp komančių ir baltųjų naujakurių dėl valdžios Amerikos Vakaruose.

S. C. Gwynee‘o pasakojimas apima dvi pritrenkiančias istorijas. Pirmoji yra apie komančių, galingiausios indėnų genties Amerikos istorijoje, iškilimą ir nuopuolį. Antroji – vienas įsimintiniausių Senuosiuose Vakaruose gimusių pasakojimų: epinė saga apie iš pionierių giminės kilusią Cynthią Anną Parker, kurią vos devynerių metų šviesiaplaukę mergaitę rugiagėlių spalvos akimis, Teksaso pasienyje pagrobė komančiai. Ji pamilo savo pagrobėjus ir pagarsėjo kaip „baltoji skvo“, kuri atsisakė grįžti pas baltuosius iki pat 1860 metų, kai ją pačiupo Teksaso reindžeriai. Vis dėlto dar didesnės šlovės sulaukė jos sūnus Quanahas, niekada nenugalėtas karys, kurio partizaniniai karai pavertė jį legenda. Jis tapo paskutiniu ir garsiausiu komančių vadu.

Nors skaitytojams apačių ir sijų genčių pavadinimai gali būti labiau girdėti, kaip ir kada atsivėrė Amerikos Vakarai iš tiesų lėmė komančių kovos įgūdžiai. Komančių berniukai jau šešerių metų imdavo jodinėti nebalnotais žirgais, o suaugę komančių kariai buvo laikomi geriausiais visų laikų raiteliais. Jie taip puikiai kovojo ir taip gerai valdė lankus ir ietis, kad sustabdė kolonijinės Ispanijos veržimąsi į šiaurę iš Meksikos ir užkirto kelią prancūzų ekspansijai į vakarus iš Luizianos. Iš rytinių JAV valstijų atvykę baltieji naujakuriai nustebo, kad komančiai stumia pasienį atgalios, ir įsiuto, kad šie įsiveržė į jų genties žemes. Komančiai taip puikiai kovojo, kad teko suformuoti Teksaso reindžerių būrius ir sukurti specialiai su jais kovoti skirtą ginklą – šešių kulkų revolverius.

S. C. Gwynne‘as rašo apie šiuos įvykius atlikęs skrupulingus tyrimus, intelektualiai provokuodamas ir, kas svarbiausia, jaudinančiai vystydamas istoriją. Karas su komančiais truko net keturis dešimtmečius ir tai iš esmės sustabdė naujosios Amerikos nacijos vystymąsi. Jaudinantis pasakojimas apima ispanų kolonializmą, pilietinį karą, bizonų bandų sunaikinimą ir geležinkelių pasirodymą – tai tikra istorinė šventė visiems, kas domisi JAV praeitimi.

Knygos ištrauka

Net 1860-aisiais – vienais kruviniausių metų pasienio istorijoje – Marthos Sherman nužudymas išsiskyrė. Galbūt dėl to, kad ji patyrė grupinį išprievartavimą ir buvo žiauriai kankinta, būdama nėščia. Gal dėl mirusio kūdikio arba siaubą keliančių detalių, kurias ji atskleidė per tas kelias dienas, kai dar buvo gyva. Visa tai greitai pasklido po Parkerio, Džeko ir kitas apygardas. Kad ir kaip ten būtų, po Shermanų antpuolio užvirė tikras pragaras. Žmones apėmė panika. Jie kaip galėdami greičiau bėgo iš pasienio. „Yra požymių, – lapkričio 28 dieną rašė 28 metų mokytojas Jonathanas Hamiltonas Bakeris savo dienoraštyje, – kad mūsų apygarda netrukus liks negyvenama.“1 Dardėjo furgonų vilkstinės. Apygardos tuštėjo. Per kelias dienas po antpuolio toje teritorijoje šimtai ūkių buvo apleisti. Dauguma žmonių, gyvenusių į vakarus nuo Vederfordo, traukėsi rytų pusėn, palikdami, pasak vieno rančos savininko, „kraštinius pasienio postus“.

Tačiau ne visi išvyko. 24 metų Charlesas Goodnightas, tapęs vienu garsiausių galvijų augintojų Teksase, vienas pirmųjų pradėjęs varyti didžiules galvijų bandas į šiaurę, jodinėjo vėsią lietingą naktį, rinkdamas vyrus, su kuriais galėtų leistis persekioti indėnų. 8 vyrai sutiko prie jo prisidėti. Kitą rytą jie susirinko senio Isaaco Lynno namuose – jo duktė ir žentas neseniai buvo žiauriai nužudyti komančių. Įžengęs į namą, Goodnightas išvydo Lynną: „Jis sėdėjo prie didžiulio senamadiško židinio, laikydamas ilgą, dvišakį sedulos pagalį, ant kurio kabėjo kruopščiai padruskintas indėno skalpas. Plaukai buvo sukišti į vidinę pusę. Vyrui rūpestingai 200 Vasaros mėnulio imperija sukiojant juos virš ugnies, iš skalpo sunkėsi riebalai. Jis pažvelgė per petį, pasisveikino ir vėl susitelkė į kaitinimą skalpą. Nemanau, kad kada nors man teko matyti tokį liūdną veidą.“

Po dukters mirties Lynnas pradėjo kolekcionuoti indėnų skalpus. Jis prašydavo žmonių, kad jie jam jų atneštų. Vyras juos pakaitindavo, kad nesugestų. Lynną, kaip ir daugelį pasienio gyventojų, pasiglemžė neapykanta ir sielvartas. Goodnightas ir jo vyrai tučtuojau leidosi paskui Petos Noconos karius. Indėnai keliavo su 150 vogtų arklių, todėl sekti paskui juos buvo lengva.

Komančiai paprastai stengdavosi nepalikti pėdsakų, todėl gindavo savo bandas žvyruota, akmeninga ir kieta žeme. Tačiau netrukus jie pasiekė vietas, kur baltieji dar niekada nebuvo atsekę paskui juos. Ten jie nebesisaugojo ir, pasak Goodnighto, „jojo visu būriu“. Goodnightas ir jo būrys nukeliavo mažiausiai 190 kilometrų per atviras prerijas ir sraunias, šaltas upes. Nuolatos lijo. Jie neturėjo maisto ir patalynės, be to, suprato, kad artėja prie didelio indėnų kaimo – jų ten buvo gerokai daugiau nei Petos Noconos gretose. Tai buvo Nautdah kaimas prie Mul Kriko – didelė atsargų saugykla ir „informacinis centras“, rengiant žygius į pasienį. Pasitenkinę tuo, kad sužinojo, kur yra indėnai, ir supratę, jog neturi galimybių jų įveikti, baltieji grįžo atgal.

Greitai imta rengti didelę ekspediciją. Gruodžio 13 dieną visos pajėgos susijungė Belknapo forte. Šias pajėgas sudarė 40 reindžerių, 21 kareivis iš Kuperio forte dislokuoto 2-ojo kavalerijos pulko ir apie 70 vietinių savanorių, įskaitant žvalgu būti pasišovusį Goodnightą. Jiems vadovavo 23 metų Sulas Rossas, liesas, ambicingas jaunas vyras, dar nebaigęs studijų Veslejano universitete Florencijoje, Alabamoje. Jis surinko indėnus žvalgus Van Dorno žygiui. Rossas narsiai kovojo Antilopių kalvų mūšyje, ten buvo rimtai sužeistas ir šitaip išsikovojo vardą. Gubernatorius Samas Houstonas pats jį paskyrė vietoj nekompetentingo vado Middletono Johnsono, labiau besidominčio meilės santykiais. Kaip vėliau paaiškės, Rosso paskyrimas abiem vyrams išėjo į naudą. Tai padės Houstonui įtikinti žmones, kad jis kažkaip bando spręsti komančių problemą. O Rossas pasinaudos tuo kaip tramplinu savo svaiginančiai karjerai.

Vėliau jis taps jauniausiu konfederatų generolu, dvi kadencijas bus populiarus Teksaso gubernatorius, Teksaso žemės ūkio ir mechanikos koledžo prezidentas (dabar Teksaso „A&M“ universitetas). Bet tuo metu jo nekentė daugybė žmonių, ypač Johno Bayloro kiršintojai: jie manė, kad jis simpatizuoja indėnams, ir grasino jį pakarti, jeigu suras. Pats Rossas siekė aukštesnių tikslų. Vėlesniais laikais rašytame laiške jis teigia: „Nutariau žūtbūt pabandyti pažaboti tų nesutaikomų Teksaso priešų įžūlumą.

Ketinau tai pasiekti, persekiodamas juos jų tvirtovėje ir perkeldamas karą į jų namus, į laukines vietoves tarp kalvų ir nuostabių Kaneidiano ir Piso upių slėnių, kur ši gentis, labiausiai užkietėję plėšikai pasienyje, pasitraukia su belaisviais ir prisigrobtu turtu.“ Šiame laiške nesunku pajusti, kad Rossas linkęs į tuščiagarbiškumą, taip pat beveik galima girdėti jo galvoje besisukančias rinkimų kampanijos kalbas ir šūkius.

Būrys išjojo į šiaurės vakarus, spaudžiant šalčiui, per meskitais apaugusią preriją, išraižytą tarpeklių ir kalkalmenio kalnagūbrių. Tai buvo pilkšvai rudos spalvos atšiauri, atvira vietovė. Prie savanorių prisijungęs jaunasis mokytojas Bakeris vėliau prisiminė: „Tose varganose prerijų aukštumose buvo gana geri slėniai palei upes, augo puiki žolė. Visą dieną keliavę nepastebėjome jokio medžio, pasitaikė tik nedidelių celčių slėniuose ir meskitų prerijose.“ Tie žmonės matė tūkstančius bizonų. Big Vičitos ir Piso upių vanduo buvo „druskingas ir vimdantis“, bjauraus skonio. Naktimis spausdavo stiprus šaltis.

Vyrai, susisupę į antklodes ir bizonų kailius, drebėdavo prie nedidelių laužų. Jie kirsdavo upes, sekdami bizonų pėdsakais, kad išvengtų dribsmėlio.7 Gruodžio 17 dieną ėmė lyti, kilo tirštas rūkas, oras šiek tiek atšilo. Gruodžio 18-osios naktį prasidėjo audra su perkūnija. Kitą rytą Goodnightas rado pagalvės užvalkalą, kuriame buvo mergaitiškas diržas ir Marthos Sherman Biblija. Kodėl indėnai pasiėmė Bibliją? Pasak Goodnighto, komančių skydai, pagaminti iš dviejų tvirčiausios bizonų sprando odos, sukietintos ugnimi, sluoksnių, tapdavo beveik nepramušami kulkų, prikimšus juos popieriaus. Komančiai, plėšdami baltųjų namus, visada pasiimdavo visas knygas, kokias tik rasdavo.

Gruodžio 19 dieną reindžeriai ir kareiviai iš 2-ojo kavalerijos pulko, jojantys priekyje savanorių ilgu slėniu, apsuptu smėlingų kalvų, pastebėjo indėnų kaimą, kurį surado Charlesas Goodnightas ir jo žvalgai. Jiems pasisekė. Kilo stiprus šiaurys – lygumose jis dažnai pasitaikydavo, – be to, kareivių pozicijas paslėpė smėlio debesys. Kaime nebuvo daug indėnų: tikrai ne 500, kaip spėjo Goodnightas. Tie keli, kurie pasirodė, krovė mantą ant arklių ir mulų, ruošdamiesi išvykti: jie nenutuokė, kad artėja baltieji. Tai pastebėjęs, Rossas įsakė armijos seržantui apjoti stovyklą iš kitos pusės ir taip sutrukdyti indėnams atsitraukti.

Tada jis su 60 vyrų puolė indėnus – vėliau paaiškėjo, kad jų buvo 15. Daugelis vietinių buvo nužudyti, jiems net nespėjus pakelti ginklų. Kiti pateko į seržanto spąstus ir buvo nugalabyti ten. Priėję arčiau, baltieji suprato, kad dauguma aukų – moterys. Dar buvo keli seniai ir kariai. Pasak Goodnighto, reindžeriai pasigailėjo daugumos moterų, bet ne visų. O federalinės pajėgos žudė visus iš eilės, nekreipdami dėmesio į lytį. Štai kaip apie tai pasakojo Goodnightas:

„Seržantas ir jo vyrai (iš 2-ojo kavalerijos pulko) metėsi ant šešių ar aštuonių skvo, taip ir nepasiekusių pirmo upės vingio. Jų arkliai buvo taip apkrauti mėsa, palapinių basliais ir stovyklos įranga, kad negalėjo pabėgti. Spėjome, kad indėnai turėjo apie 500 kilogramų įvairiai paruoštos bizonų mėsos. Seržantas su savo vyrais visus išžudė beveik vienu ypu.“

Kova tęsėsi vos keletą minučių – tai buvo labiau skerdynės nei nuožmus mūšis. Žygio dalyviai vėliau prisiminė įdomių detalių. Keli indėnai stovykloje naudojosi žirgais kaip brustveru: atsistodavo už arklių, kai jie patys būdavo ant kojų, arba atsiguldavo už jų, kai jie būdavo nušauti. Kovos įkarštyje baltuosius užpuolė maždaug 15 indėnų šunų, narsiai bandžiusių ginti savo šeimininkus. Beveik visi jie buvo nušauti.

Mūšis baigėsi trumpomis gaudynėmis. Rossas ir leitenantas Tomas Kelliheiras leidosi persekioti trijų paskutinių indėnų, bėgančių ant dviejų žirgų. Po kilometro jie pasivijo vieną iš jų, jojusį ant puikaus pilko žirgo. Rossas jau ketino šauti, bet raitelis, kuris, kaip dabar buvo matyti, nešėsi mažą vaiką, sustabdė arklį. Tada arba praskleidė mantiją, kad parodytų krūtis, arba suriko: „Americano! Americano!“ – priklauso nuo to, kuria versija tikite. Ta moteris galėjo padaryti ir viena, ir kita. Šiaip ar taip, indėnės gudrybė pavyko: Rossas neiššovė.

Jis įsakė Kelliheirui likti su ja ir vaiku, o pats leidosi paskui kitus du raitelius. Netrukus jis prisivijo juos ir iššovė iš savo Colto. Pataikė į galinį raitelį – paaiškėjo, kad ten taip pat moteris. Jai nukritus, nusitempė su savimi ant žemės ir pirmąjį raitelį. Tai buvo gerai ginkluotas stambus vyras. Spręsdamas iš ankstesnio jo elgesio ir to, kaip jis duodavo įsakymus, Rossas nutarė, kad tai vadas, be to, jis ir atrodė atitinkamai. Indėnas buvo nuogas iki juosmens, kūnas nusėtas ryškiais pigmentais. Į plaukus buvo įsikišęs dvi erelio plunksnas, ant kaktos užsidėjęs kalto aukso diską, vaizduojantį vėžlį, ant viršutinės rankų dalies užsirišęs plačias aukso juostas, iš danieliaus odos siūti ledžingai buvo išpuošti skalpais. Indėnas sugebėjo nusileisti ant kojų, čiupo lanką ir paleido keletą strėlių.