Kelmės rajono Šaukėnų Vlado Pūtvio-Putvinskio gimnazijos abiturientas Egidijus Valčiukas ketverius metus nuolat stebino pasaulį – vos 133 cm ūgio sportininkas iškovojo kone visus įmanomus apdovanojimus jaunimo klasikinės jėgos trikovės rungtyse, o prieš porą savaičių Minske vykusiame šios sporto šakos čempionate tapo pasaulio jaunimo čempionu. Tai – paskutinis Egidijaus laimėjimas šioje sporto šakoje, nes vaikinas žada rimtai imtis naujų iššūkių.

Goda AMBRAZAS

Nuo rudens Egidijus studijuos kūno kultūros ir sporto pedagogiką Šiaulių universitete. Šie metai jaunam sportininkui atnešė daug pokyčių – tiek smagių, tiek skausmingų. Dėl kelio traumos pasaulio jaunimo jėgos trikovės čempionas baigia karjerą šioje sporto šakoje, tačiau iš sporto nesitraukia – toliau su neįgaliaisiais varžysis ieties metimo ir rutulio stūmimo sektoriuose, kuriuose pasirodydavo ir anksčiau. Taip pat vaikinas toliau su sveikaisiais varžysis štangos spaudimo turnyruose.

„Praeitais metais tapau pasaulio jaunimo ieties metimo čempionu, o rutulio stūmimo varžybose tapau vicečempionu“, – sakė sportininkas, kurio tikslas – Tokijo parolimpiada. Tačiau E. Valčiukas tikino, kad viskas priklausys nuo jo paties, mat reikia įvykdyti parolimpiados normatyvus, apie kuriuos jis dar negalvoja. Vaikino manymu, jei bus įdėta pakankamai darbo, viskas bus gerai.

Rado mažo ūgio pranašumų

Egidijui yra įgimtas augimo hormono sutrikimas. Vaikystėje dėl to graužėsi, o dabar atletas įžvelgia ir pranašumų. „Ne visada ir ne visur blogai būti mažam. Tarp savo sporto šakos atstovų dėl ūgio turėjau fizinių pranašumų. Amplitudė į štangos pusę mano atveju yra mažesnė“, – sakė jėgos trikovės atletas. Jaunuolis savo rimto sportavimo pradžia laiko būtent posūkį į jėgos trikovę.

„Mano vyresnis brolis Vitalijus kilnojo svarsčius, tad ir aš nutariau pabandyti, tiesiog sustiprėti fiziškai. Bet tai nebuvo labai rimta. O į jėgos trikovę jau įsitraukiau rimtai. Treneris Antanas Gricius man ją pasiūlė, ėmiau treniruotis, nuvažiavau į varžybas Baltarusijoje, ten užėmiau pirmą vietą, pagerinau Lietuvos rekordą. Taip viskas prasidėjo ir tęsėsi iki dabar, bet pasaulio čempionatas buvo paskutinės mano trikovės varžybos“, – sakė pašnekovas.

Egidijaus teigimu, sprendimą pereiti į lengvąją atletiką padiktavo ne tik kelio trauma, bet ir noras varžytis parolimpinėse žaidynėse. Tačiau pagrindinė priežastis vis dėlto buvo gydytojų perspėjimas: jeigu ir toliau taip vargins traumuotą kelį, ateityje gali nebevaikščioti. Nors per ketverius itin sėkmingos karjeros jėgos trikovės varžybose metus atletui pavyko išvengti rimtų traumų, dideli fiziniai krūviai vaikino sąnariams gerokai pakenkė. Optimistiškos ir darbščios E. Valčiuko natūros tokie gyvenimo pokyčiai nebaugina, vaikinas patenkintas, kad sėkmingai įstojo į Šiaulių universitetą, studijuos kūno kultūros ir sporto pedagogiką.

„Kol mokiausi gimnazijoje, mokslus ir sportą pavykdavo puikiai derinti, manau, taip pat bus ir studijuojant. Jau kalbėjau su būsimais dėstytojais, aptarėme, kaip būtų galima viską surikiuoti, kad nenukentėtų nei mokslas, nei sportas, ketinu atstovauti universitetui įvairiose lengvosios atletikos varžybose, ten tam sudarytos puikios sąlygos“, – džiaugėsi jis.

Netekties metai

Egidijus sakė, kad visą vasarą iki studijų universitete pradžios skirs darbui šeimos ūkyje. Neseniai šeimą ištiko skaudi netektis – amžino poilsio išlydėjo Egidijaus tėtį. Jaunojo sportininko įsitikinimu, būtent darbas nuo vaikystės šeimos ūkyje padėjo pagrindus jo būsimiems rekordams. Apie 15 hektarų žemės turinčiai Valčiukų šeimai darbo netrūko ir iki šiol, o netekus tėčio jo dar padaugės.

„Dabar viskas ant mano pečių. Daug dirbu ūkyje. Traktorių vairuoju, sėjam grūdus, kultivuojam, šieną ruošiam. Gyvulius laikom. Kaip ir daugelis ūkininkų. Darbo tikrai netrūksta. Nuo rudens, kai pradėsiu studijuoti, teks mažinti ūkį“, – pasakojo E. Valčiukas.

Vyresnysis Egidijaus brolis Vitalijus dirba užsienyje, jaunesnioji sesuo aštuntokė Kamilė taip pat dirba šeimos ūkyje, padeda mamai. Anot Egidijaus, šie metai jam – esminių gyvenimo posūkių laikas: nutaręs, kad reikia baigti taip sėkmingai besiklostančią karjerą jėgos trikovėje, daug diskutavo su sporto aukštumų jam siekti padėjusiu treneriu A. Griciumi.

„Jau seniau jaučiau, kad kažkas negerai mano kelio sąnariui, bet važiuodavau daryti įvairių procedūrų, masažų, tad kurį laiką dar buvo galima sportuoti. Varžybose Vengrijoje, kur dalyvavau štangos spaudimo rungtyje, susėdome su treneriu iš širdies pasikalbėti. Jis man patarė vykti į pasaulio čempionatą Minske, o paskui garsiai uždaryti duris į šią sporto šaką. Pavyko su trenksmu jas užtrenkti, tapus pasaulio jaunimo čempionu“, – sakė apie 130 jėgos trikovės medalių ir šešias dešimtis varžybų taurių turintis atletas. Per ketverių metų sportinę karjerą jis pagerino ne vieną Europos ir pasaulio jaunimo rekordą.

Laukia nauji iššūkiai Jau dvejus su puse metų E. Valčiukas derino jėgos trikovės ir lengvosios atletikos treniruotes, jis treniruojasi pas naują trenerį Deimantą Jusį, o su jo pagalba jau irgi pasiekė įspūdingų rezultatų naujose sporto šakose – ieties metimo ir rutulio stūmimo. Rugpjūčio mėnesį Šveicarijoje vyks pasaulio jaunimo neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionatas. Jame Egidijus rengiasi dalyvauti dar gana naujose sau rungtyse – ieties ir disko metimo bei rutulio stūmimo.

„Jaučiuosi gana tvirtai, nes pernai tapau jaunimo ieties metimo pasaulio čempionu ir rutulio stūmimo vicečempionu, tad pasitikiu savo jėgomis. Nesibaidau daug dirbti ir treniruotis, tad tikiu, kad ir lengvojoje atletikoje galiu daryti sėkmingą sportininko karjerą“, – kalbėjo savo jėgomis neabejojantis atkaklus vaikinas. Šeimoje jis liko vienintelis sportininkas, nes vyresnysis brolis, kurio paskatintas ir ėmėsi sunkumų kilnojimo, o vėliau pasiekė jėgos sporto trikovės aukštumas, jau nebesportuoja.

Egidijus šmaikštavo, kad sportiniai laimėjimai gerokai padidino jo gerbėjų ratą, paskatino ir gražiosios lyties atstovių dėmesį. Jo stoka jis tikrai nesiskundžia, bet prisipažino, kad tikrų draugų visada turėjo tik du – Justiną ir Emiliją. „Bičiulių ir gerų pažįstamų ratas sportuojant tikrai tapo labai didelis, tačiau tikrieji mano draugai visada buvo ir liko šie du žmonės“, – su šypsena patikino mažo ūgio, bet didelių galių jaunuolis.