Netikėtai išsiliejusios upės Lietuvoje daugeliui žmonių sukelia didelę nuostabą. Tačiau Nemuno žemupio gyventojai net nelabai įsivaizduotų, kad pavasarį vanduo nepasiektų jų kiemų ir neįkalintų namuose. Potvynis jiems yra tarsi neišvengiamybė.

Laimius STRAŽNICKAS

Potvyniai Lietuvoje

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Hidrologinių stebėjimų skyriaus vedėjas Juozas Šimkus aiškina, kad potvynius mūsų šalyje sukelia du veiksniai: stiprios liūtys ir sniego tirpsmo vanduo. Pastarasis dažniausiai pasirodo pavasarį, kai saulė ima tirpdyti sniegą. Ištirpęs sniegas nuteka į upelius ir upes ir gerokai pakelia jų vandens lygį.

Nemuno baseinas apima beveik 80 proc. Lietuvos teritorijos ir nemažą dalį Baltarusijos. Intakų gerai pamaitintas Nemunas į pamarį atplukdo didelį kiekį vandens. O jeigu vandenyje plaukia dar ir ledo lytys, maža to, susigrūda ir neleidžia vandeniui netrukdomai nutekėti į Kuršių marias, netrukus jis ima veržtis, kur tik randa kelią, ir užlieja didelius pievų plotus, kelius, apsemia sodybas.

Hidrologas pabrėžia, kad potvynis potvyniui nelygus. Tais metais, kai sniego būna labai mažai ar net visai nebūna, potvynio išvengiama. Tačiau taip nutinka retai. Kita vertus, ne vien sniego gausa lemia potvynio intensyvumą. Tam įtakos turi ir kiti veiksniai: jei žemė yra įšalusi ir vanduo negali susigerti į dirvožemį, potvynio trukmė būna ilgesnė. Jeigu oro atšilimas būna anticikloninis – keli laipsniai šilumos dieną ir saulėta bei keli laipsniai šalčio naktį, – potvynis nebus intensyvus ir vandens lygis staigiai nepakils. Tačiau nusistovėjus ciklonui – pliusinei temperatūrai – ir dar esant kritulių (tai dar labiau paskatina sniego tirpsmą) vandens lygis augs staiga ir potvynis gali būti galingas.

Prieš 2021-ųjų Kalėdas gausiai pasnigus ir sniegui ėmus tirpti apie Naujuosius metus bei prisidėjus lietui pamario gyventojai kaip niekada anksti pajuto potvynio sukeliamus nepatogumus. Nors pastarosiomis dienomis pamaryje kalbama apie slūgstantį vandenį, sausio mėnesį tikėtis, kad šiemet potvynis daugiau nesugrįš, būtų per daug naivu. Prieš kelis dešimtmečius, kai orai būdavo pastovesni ir niekas nekalbėjo apie klimato atšilimo staigmenas, potvyniai pamario krašte irgi būdavo pastovesni, kartu ir stipresni, nes žiemos būdavo sniegingesnės. Ypač dideli potvyniai susiformuodavo, kai pavasaris būdavo vėlyvas ir ganėtinai šiltas.

Potvynio trukmė – taip pat skirtinga. Jis gali trukti nuo kelių savaičių iki pusantro ar dviejų mėnesių. Per daug metų pastebėta, kad kuo vėlyvesnis potvynis, tuo didesnis, bet trumpesnis jis būna, o anksti prasidėję potvyniai užtrunka ilgiau, tačiau nebūna tokie agresyvūs.

Poplūdžiai paprastai susidaro po intensyvių liūčių, tačiau paprastai jie būna lokalūs. Poplūdis ar potvynis yra pavojingesnis reiškinys, priklauso nuo jo masto. Antai 2010 m. prie Kauno ties Radikiais Nemunas išsiliejo iš krantų, kai susidarė didžiulė ledų sangrūda ir užtvenkė vandeniui kelią. Tuomet vanduo užliejo gyvenamuosius namus, sodus. O 2005 m. rugpjūtį po kelias paras trukusių liūčių išsiliejęs Merkys ir jo intakai apsėmė vietos kaimus.

Didžiausias šiame tūkstantmetyje

Šilutės rajono savivaldybės civilinės saugos specialisto Rimanto Zimanto teigimu, pirmosiomis šių metų dienomis prasidėjęs potvynis yra stipriausias šį tūkstantmetį pamario krašte. Šiemet potvynio vanduo buvo užsėmęs iki 36 tūkst. hektarų plotą. Labiausiai nukentėjo Žalgirių kaimo gyventojai – apsemta 18 sodybų, kuriose gyvena 53 gyventojai. Kai kuriose sodybose vanduo pateko ir į gyvenamąsias patalpas. Nors pastarosiomis dienomis vanduo traukiasi vidutiniškai po 10 cm per parą, dar visko galima tikėtis. Tarkime, vanduo gali vėl pradėti kilti, jei sustiprės tiesiai į Nemuno žiotis pučiantis vėjas, trukdantis vandeniui tekėti į Kuršių marias.

Pasak R. Zimanto, bene stipriausio potvynio būta 1994-aisiais. Tuomet buvo apsemta apie 47 tūkst. hektarų. Jo įkaitais tapo 158 sodybos su maždaug 350 gyventojų.

Pakilus vandens lygiui daugiausia nerimo kyla laukiniams gyvūnams. Jie susispiečia į sausumos saleles ir dreba iš baimės. Tuomet jiems į pagalbą atskuba gelbėtojai. Potvynis senųjų vietos gyventojų jau nestebina ir į paniką nevaro, nes mažesnis ar didesnis jis būna kasmet. Bent jau anksčiau žmonės labiausiai nerimaudavo, kad vanduo neateitų į jų namus ir neapsemtų krosnių, mat neužsikūręs krosnies ir maisto nepasigaminsi. Šiais laikais gelbsti elektrinės viryklės. Tačiau nutinka, kad ir elektros tiekimas sutrinka. Antai šiemet elektros energijos tiekimas nutrūko net trims vienos gatvės sodyboms, nes vanduo apsėmė elektros pastotę. Ir kol potvynis nenuslūgs, įrangos sutvarkyti nebus įmanoma. Elektros netekusiems gyventojams buvo pristatyti benzinu varomi generatoriai. R. Zimantas mena, jog vienais metais atplaukusios ledo lytys it degtukus nukapojo gelžbetoninius elektros stulpus. Todėl dabar elektra gyventojams dažniausiai tiekiama kabeliais, o aukštosios įtampos elektros linijų stulpai įrengti ant specialių polių.

Gyventojai per daugybę metų išmoko saugotis nuo vandens intrigų. Jie namus statėsi aukštesnėse vietose, kad vandeniui būtų sunkiau patekti į vidų, namų duris įrengdavo taip, kad jos atsidarytų į vidų ir ledo lytys ar sušalęs vanduo jų neužblokuotų. Dalis ūkinių pastatų taip pat būdavo renčiami ant kaladžių ar akmenų, rūsiai įrengiami ant žemės paviršiaus, kai kurie daiktai pririšami, kad vandens srovė jų nenuneštų, kiekvienoje sodyboje būdavo valčių, kad būtų galima susisiekti su sausuma. Sodybas apsodindavo medžiais, kad šie neleistų ledo lytims atplaukti. Tvartuose gyvuliams būdavo įrengiama paaukštinta vieta, o prasidėjus potvyniui kai kuriuos daiktus gyventojai sukeldavo į namo ar ūkinių pastatų palėpes. Ten vietos rasdavo ir šunys bei katės. Kambariuose daiktai taip pat būdavo sukeliami kuo aukščiau.

Pagalbą vandens įkalintiems gyventojams suteikia savivaldybė. Vyresni žmonės dažniausiai kreipiasi pritrūkę geriamojo vandens, nes maistą gamintis reikia, o šuliniai būna užpilti polaidžio vandeniu. Kad nereikėtų dažnai eiti į parduotuvę, gyventojai maisto paprastai nusiperka ilgam. Potvynio metu būtinomis aprangos detalėmis tampa bridkelnės, specialūs pailginti batai.

Žalgirių kaime šiemet gelbėtojų pagalbos prireikė iki kaklo vandenyje įmirkusiems galvijams. Jie iki apsemiant mišką buvo aptvare, bet išsigandę kylančio vandens patraukė gilyn į mišką. Gelbėtojai turėjo per vandenį nueiti apie porą kilometrų, kol pasiekė bandą. Kai kurie galvijai jau kone skendo, o mažesnį veršelį gelbėtojams teko tempte tempti, mat šis, brisdamas per vandenį, buvo praradęs paskutines jėgas. Gelbėtojams pavyko išvilkti skęstančius gyvulius, o kiti pasileido paskui.

Savivaldybės atstovo teigimu, šiuo metu padėtis neatrodo tragiška – vandens lygis vietomis siekia iki metro. Tad užsimovus ilgus batus į parduotuvę galima nubristi – atbrendi iki neapsemto kelio, ant kurio stovi tavo automobilis, ir nuvažiuoji ten, kur reikia.

Judėti būna labai sunku, kai vandens tėkmė labai įsismagina ir dar plaukia ledo lytys. Buvo, kad žmonės visą mėnesį niekur negalėjo išeiti iš namų. Bene ilgiausiai potvynis laikėsi apie 150 dienų – net iki gegužės ir birželio.

Pasak R. Zimanto, potvynis būtų mažesnis, jeigu būtų galima pagilinti Nemuno žemupį, kad čia nesiformuotų ledų sangrūdos. Atplaukę iki Atmatos, Nemuno atšakos, ledo lytys įsiremia į dugną, suformuoja ledų užtvanką ir negalėdamas pratekėti vanduo veržiasi į pievas, laukus, žmonių sodybas. Anksčiau Uostadvaryje buvo ledlaužis „Stumbras“, ir juo būdavo laužomi ledai ir atlaisvinamas kelias vandeniui tekėti. Tačiau dabar „Stumbro“ jau nėra – jis suseno ir buvo parduotas latviams.

2019 m. pavasarį per užliejamas pievas buvo pastatyta estakada, užtikrinanti susisiekimą su Šilute visais metų laikais. Ji palengvino gyvenimą rusniškiams, bet ne nuošalesnių kaimų gyventojams.

Tiesa, kai potvynis atslūgsta, žmonės gali džiaugtis užliejamose pievose suvešėjusia sodresne žole. Tirpsmo vanduo pasotina dirvožemį mitybinėmis medžiagomis. Tačiau pasėlius potvynis tiesiog nušluoja. Žmonės ne kartą pasakojo, kad nuslūgus vandeniui kanaluose, balose, grioviuose, net šuliniuose randa įvairiausių žuvų.

Į pamarį – dėl potvynių

Vilnietė Monika Dobrovolskytė į potvynių užliejamą Šyšos kaimą atsikraustė iš sostinės prieš gerą dešimtmetį. „Nesakyčiau, kad potvyniai man būtų buvusi egzotika, nors būtent dėl jų čia atsikrausčiau. Kai pirmą kartą pamačiau potvynį, man tai iškart pasirodė labai artimas dalykas. Lietuvoje turbūt nėra vandeningesnės vietos nei Nemuno delta, o potvyniai, karūnuojantys vandens galybę, mane tarsi įprasmino ir nubrėžė santykį su gamta“, – atvirauja Monika.

Ar dešimtmetį pragyvenus ant vandens potvyniai vis dar kelia susižavėjimą? Monika tvirtina, kad per šitiek laiko jos gyvenimo būdas labai pasikeitė. „Gyvendamas čia tu negali būti neatsargus, turi žinoti savo vietą ir mokėti išlaikyti pagarbų atstumą su vandeniu. Potvynis kasmet – vis kitoks, net iš anksto numatyti negali, koks jis bus. Todėl pagarbus atstumas visuomet turi būti“, – dėsto buvusi vilnietė.

Atsikrausčiusi į Šyšos kaimą Monika apsigyveno dešiniajame Šyšos upės krante. Šiomis dienomis jos namą supa tarsi didžiulis vandenynas. Iš vieno hektaro jos žemės dabar sausumoje yra tik kokie 50 kv. metrų. „Pro langą galėčiau meškerę užmesti. Nuo vieno namo kampo iki vandens dabar – maždaug 5 metrai, o ilgiausias atstumas nuo kitos namo sienos – apie 50 metrų. Prie kiemo vartų esu pririšusi savo valtelę. Kai prireikia, galiu ja keliauti“, – smagiai pasakoja su potvyniais susigyvenusi mergina.

Pašnekovė džiaugiasi, kad iki šiol vanduo nebuvo atėjęs į namo vidų. Jos namas yra statytas senųjų lietuvninkų, kurie prie tokio gamtos reiškinio buvo prisitaikę. Visi namai čia stovi ant supiltų kalvelių, kad vanduo jų nepasiektų.

Šiose vietose potvynis yra savaime suprantamas dalykas. Žmonės maždaug nujaučia, kada jis ateis. „Aš hidrologinę informaciją stebiu internete – matau, koks vandens lygis upėse. Jeigu jau Smalininkuose Nemunas labai pakilo, vadinasi, ta banga po savaitės atkeliaus čia. Kai vanduo ima kilti, gyventojai dažnai miega nuo lovos rankas nukorę tam, kad pajustų, kada vanduo pasieks trobą. Aš dabar taip nemiegu. Tačiau kylant vandeniui keliuosi naktį kelis kartus, kad patikrinčiau, kur ir kiek to vandens atplūdo. Tai – neprognozuojama jėga“, – apie vietinio gyvenimo subtilybes dėsto Monika.

Baugiausias vietos žmonėms dalykas – staigus atlydys, kai upėje stūkso ledų sangrūdos. Ypač pavojingos situacijos būna tada, kai vanduo neša ir ledo lytis. Jeigu kiemas nėra apsaugotas medžiais, tos lytys griauna viską, ką tik sutinka savo kelyje, – anksčiau nuo jų jėgos net trobos sugriūdavo. Labai staigus vandens kilimas irgi yra rizikos kupinas reiškinys – per 20 minučių turi spėti pabėgti. Du kartus Monika buvo pakliuvusi į tokią situaciją, kai išvykusi iš namų ir neįtarusi, kad viskas rutuliosis taip greitai, nespėjo sugrįžti.

Iš savo namų mergina gali išplaukti valtele. Tačiau ir ji ne visada gelbsti. Jei vandens srovė – itin stipri ir dar plaukia ledai, su valtele nepaplauksi. Būna, kad vanduo pasidengia ledu, bet dažnai jis būna plonas, kad juo nepaeisi. Ne kartą yra buvę, kad kokias dvi savaites Monika negalėjo nė nosies iškišti iš savo namų. Laimė, kad jos darbas susijęs su turizmo sritimi, kur daug ką galima atlikti tiesiog kompiuteriu. Potvynio metu čia netrūksta smalsuolių su fotoaparatais, daugybė žmonių pramogauti į šiuos kraštus atvyksta ir vasarą.

„Kadangi mano namas yra prie upės, man tereikia valtele persikelti į kitą krantą, paeiti puskilometrį, ir mane jau pasitinka draugai. Pagrindinė mano kaimo gatvė – upė. Iki kaimyno man vandeniu yra 50 metrų, o sausuma – apie 30 kilometrų, iki Šilutės tiek sausuma, tiek vandeniu – apie keturis, iki Rusnės vandeniu – du, o sausuma – 20 kilometrų. Savo išvykas reikia apskaičiuoti taip, kad spėtum sugrįžti šviesiuoju paros metu, nes tamsa gali būti pražūtinga. Dažnai iš namų neišeinu. Gyvendama čia išmokau į parduotuvę dažnai nevaikščioti. Maisto atsargų kokiems trims mėnesiams visada turiu sukaupusi. Ilgiausiai iki namų atvažiuoti sausuma automobiliu vienais metais negalėjau net nuo spalio iki gegužės“, – pasakoja Šyšos gyventoja ir priduria, kad pastaraisiais metais į šiuos kraštus atsikrausto ir daugiau tokių išprotėjusių, kaip ji, jaunų žmonių. Tiesa, kai kurie nelabai įsivaizduoja, kas čia darosi, ir neįtaria, kad kokį pusmetį negalės laisvai pasiekti savo namų.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.