Paukščiai inkiluose jaučiasi saugesni

Paukščiai inkiluose jaučiasi saugesni


Ornitologai nuolat ragina gyventojus atkreipti didesnį dėmesį į supančius sparnuočius ir sumeistrauti jiems inkilų, kuriuose jie galėtų patogiai ir saugiai perėti. Tačiau tokių patogių būstų ne visiems paukščiams užtenka.


Laimius STRAŽNICKAS


Kam reikia inkilų?


Kodėl nuolat girdime raginimus pasirūpinti mūsų aplinkoje gyvenančiais varnėnais, o niekada nekalbama, kad reikėtų ištiesti pagalbos ranką, pavyzdžiui, vieversiams ar pempėms?


Ornitologas Gediminas Petkus pirmiausia atkreipia dėmesį, jog ir dabartinis metas, kai inkilai jau skamba nuo jauniklių čirenimo, yra tinkamas aprūpinti sparnuočius būstais. „Dabar pats metas pasirūpinti čiurliais, mat jie aktyviai ieškosi vietų perėti. Šie paukščiai dažnai laikosi arčiau miestuose ar gyvenvietėse įsikūrusių žmonių. Kadangi vis daugiau pastatų renovuojama, su šiais procesais sparčiai nyksta ir čiurliams perėti tinkamos vietos. Todėl labai tiktų jiems pagelbėti iškeliant inkilų kur nors šalia daugiabučių. Jie mielai apsigyvena inkiluose, savo landomis panašiuose į tuos, kuriuos skiriame varnėnams, tik šiek tiek žemesniuose“, – aiškina ornitologas.


Kituose inkiluose dabar pats jauniklių maitinimo metas – varnėnai, zylės jau džiaugiasi padidėjusiomis savo šeimomis. O neseniai sugrįžusios musinukės dar tupi ant kiaušinių.


Ornitologas pabrėžia, jog išties niekas neragina padėti įsirengti lizdus nei vieversiams, nei pempėms ar strazdams: „Šiuo atveju gali paraginti nebent ūkininką, kad jis, važiuodamas traktoriumi per savo laukus, nesutraiškytų ten perinčių paukščių. Ornitologai pirmiausia kalba apie uoksinius paukščius – tuos, kurie peri uoksuose, įvairiuose plyšiuose, ertmėse ir pan. Iš tokių sparnuočių dažniausiai minimi paprastieji varnėnai, didžiosios ir mėlynosios zylės, paprastosios raudonuodegės, taip pat juodieji čiurliai, bukučiai, liepsnelės, baltosios kielės, pilkosios musinukės, žvirbliai... Inkilus mielai renkasi klykuolės, didieji dančiasnapiai, pelėdos, pelėsakaliai, inkiluose nevengia įsikurti ir kuosos.“

REKLAMA


Smulkiesiems paukščiams sumeistrauti inkilėlį nėra taip sunku (tereikia nusimanyti apie pagrindinius dalykus – namelio aukštį ir landos skersmenį), skirtingai nei, pavyzdžiui, plėšriesiems. Sukalti inkilą pastariesiems gali kainuoti net apie pusę tūkstančio eurų. Be to, reikia žinoti tokio paukščių namelio matmenis ir tai, kur ir kokiame aukštyje jį iškelti. Paprastai pelėdoms ar antiniams paukščiams skirti inkilai būna ganėtinai sunkūs, tad, norint juos iškelti, tenka net prašyti pagalbos. Paukščiai – irgi įnoringi: jeigu namelis neatitiks jų poreikių, tokiame jie nė neapsigyvens.


Arčiau žmonių


Inkilas uoksiniams paukščiams – puikus būstas. Jis apsaugo sparnuočius ir nuo blogų meteorologinių sąlygų, ir nuo priešų. Žodžiu, tai būstas su patogumais. Inkilai – ypač didelė pagalba paukščiams, kurie buriasi arčiau miestų, kur sunku jiems susirasti drevių, uoksų ir šalia daugiabučių auga jaunų medžių. Bepigu kikiliams, devynbalsėms ar strazdams, mat jie be vargo gali susisukti lizdus ant medžių šakų.


Ornitologai pastebi, kad beveik visi miestuose prie pastatų ar parkuose iškelti inkilai būna užimti. Tai rodo, jog žmonės prisideda prie paukščių populiacijos gausinimo savo gyvenamojoje aplinkoje. „Paukščiai ne tik linksmina žmones savo įmantriausiomis giesmėmis. Maitindamiesi uodais, muselėmis, kitais vabzdžiais, jie sunaikina daug želdiniuose esančių kenkėjų. Ir kuo didesnė tų paukščių įvairovė, tuo smagiau žmonėms gyventi, nes toks miestas yra gyvas“, – teigia G. Petkus.

REKLAMA


Beje, Europos Sąjungos politika pastaruoju metu irgi krypsta į siekį didinti natūralių vietų, želdinių miestuose skaičių, sukurti čia kuo geresnes sąlygas paukščiams perėti. Jeigu pakeltume galvą ir atidžiau pasidairytume virš namų stogų, galėtume pamatyti, kad virš kai kurių modernių pastatų blizgančiais stiklais yra iškilusios ne tik antenos, bet ir inkilai paukščiams.


Čiurlys varnėno inkile


Jeigu iškėlėte inkilą manydami, kad jame įsikurs varnėnas, iš tikrųjų nebūtinai taip ir bus. Ornitologas G. Petkus sako, jog tame pačiame inkile gali perėti netgi skirtingų rūšių paukščiai – pavyzdžiui, išskridus varnėnų jaunikliams, tuoj pat jame gali apsigyventi čiurlių šeima.


Paprastai namus paukščiai pasirenka pagal inkilo landos dydį. Varnėnų inkilai pagal šį parametrą (4,5–5 cm) visiškai tinka ir čiurliams. Tačiau retai kada tokiuose inkiluose apsigyvens zylės. Jos paprastai ieško namų su mažesne anga, kad koks genys neįsibrautų ir kiaušinių nesulestų ar jauniklių neišsitrauktų. Didžiajai zylei ar bukučiui geriausiai tinka inkilas su 3,2 cm skersmens landa. O kad didžioji zylė neįsikraustytų į mėlynosios zylės ar margaspalvės musinukės namus, inkilas turėtų būti su dar mažesne landa – 2,8 cm.


Kai kurie paukščiai turi ir kitokių įgeidžių. Pavyzdžiui, margaspalvė musinukė sau namus rinksis ne tik pagal landos skersmenį, bet ir inkilo aukštį. Jai netinka didelis inkilas. Tad ji rinksis žemą arba tokį, kuriame yra aukštas senas lizdas.


Susiradę tinkamą lizdą paukščiai paprastai peri jame ne vienus metus. Visam gyvenimui inkilai netiks, nes kasmet paukščiai lizdą vis papildo naujomis medžiagomis ir jis vis artėja prie landos. Be to, senuose lizduose ilgainiui įsiveisia visokių kraujasiurbių parazitų, trikdančių jauniklių gyvenimą. Būna, kad inkiluose įsikuria ir pelės ar miegapelės. Todėl gamtos mylėtojams reikėtų kasmet inkilus išvalyti, nes patys paukščiai, išskyrus varnėnus, jų visai nevalo. Pastebėta, kad zylės tame pačiame inkile gali perėti kokius keturis sezonus. Vėliau jos jau nelabai telpa į savo namelius, pajunta diskomfortą ir išsikrausto ieškotis naujų. Kai zylės išsikrausto iš savo namų, neretai juos užima kiti gyventojai, pavyzdžiui, musinukės.



Ypatingu sėslumu pasižymi žvirbliai. Kartą susiradę tinkamą perėti vietą, kad ir po palange, jie ten perės iki pat savo gyvenimo pabaigos, o paskui toje pačioje vietoje įsikurs jų palikuonys.


Ne vien varnėnai laukia pagalbos


Ornitologo G. Petkaus teigimu, didžiausio žmonių dėmesio sulaukia varnėnai ir zylės – būtent šiems paukščiams padaroma daugiausia inkilų. Pavasarį neretai organizuojamos įvairios inkilų kėlimo akcijos. Tačiau didžiausia klaida padaroma tada, kai žmonės nepasitaria su specialistais ir nedidelėje teritorijoje inkilų iškelia labai daug. „Tai nėra gerai, nes tokiu atveju daug paukščių konkuruos dėl inkilų ir maisto. Jeigu zylėms vieną šalia kito pakabinsi kokius penkis inkilus, jos gali ten ir visai neapsigyventi. Tos pačios rūšies paukščiams inkilus reikėtų kelti ne arčiau kaip 30 m atstumu. Šiuo požiūriu mažiau reiklūs yra varnėnai. Kaip minėta, jiems dar nepalikus lizdų ant kulnų kartais jau lipa vėliau perintys čiurliai“, – aiškina pašnekovas.


Gamtos mylėtojai pastebi, kad inkilą susiradęs paukštis paprastai į tą pačią vietą grįžta ir kitais metais, peri tame pačiame inkile ar pasirenka šalia esantį. Pavasarį neretai užverda ir kovos dėl inkilų. Kad kuo greičiau susirastų vietas perėti, paprastai iš emigracijos paukščiai neskrenda dideliais būriais – kiekvienas stengiasi parlėkti greičiau už savo gentainius ir išvengti kovų dėl vietos.


Jei nebūtų inkilų


Kas būtų, jeigu žmonės nekeltų inkilų? „Tada paukščiai neturėtų kur perėti. Vadinasi, miestuose nematytume nei zylių, nei varnėnų, nei kitokių paukščių arba jų būtų žymiai mažiau. Dauguma pasitrauktų į kaimus ir ten senesnėse sodybose ieškotų plyšelių, išpuvusių medžių drevių, uoksų, kur galėtų įsikurti. Jau dabar kartais galima pastebėti paukščius, perinčius netikėčiausiose vietose, pavyzdžiui, atviruose metalinių vamzdžių galuose. Baltosios kielės miestuose kartais lizdelius susuka gėlių vazonuose.

REKLAMA


Buvo atvejis, kai penkiaaukščio namo ketvirto aukšto gyventojai pastebėjo, kad kielė lizdą susisuko ventiliacijos angoje, nes paukštis per ją įskrido į butą. Inkilų neradę varnėnai, žvirbliai neretai lizdus susisuka neveikiančiuose gatvės šviestuvuose, balkonų plyšiuose, po palangėmis. Deja, palangės karštomis vasaros dienomis įkaista ir tampa pražūtimi jaunikliams. Žinomas atvejis, kai prie Vilnelės upės iškeltame inkile kiaušinius tuo pačiu metu sudėjo net dviejų rūšių antiniai paukščiai – didysis dančiasnapis ir klykuolė. Buvo ir taip, kad garaže gulinčiame sportiniame bate lizdą susisuko dūminė raudonuodegė“, – pasakoja ornitologas.


Didelę pagalbą daugeliui paukščių suteikia geniai. Tiesa, tik ne žmonėms. Neretai savo tvirtais snapais jie ima baksnoti renovuotų pastatų apšiltinimo medžiagas, o vėliau tose ištrupintose ertmėse įsikuria kiti sparnuočiai. Būna, kad paukščiai įninka net stiklo vatą snapais plėšyti.


Ornitologai taip pat pastebi, kad, neradę inkilų ar kitų tinkamų vietų perėti, paukščiai kartais net ir neperi – klajoja tarsi dūšios be vietos. Kad gyvenimas būtų smagesnis ir gamta nuo mūsų per daug nenutoltų, apie sparnuočius ir jiems patogius namelius reikėtų galvoti nuolat. Dabar metas pasirūpinti čiurliais. Jiems geriausiai tinka nameliai su 5 cm skersmens landomis, iškelti prie pastatų, stulpų, medžių 6–15 m aukštyje. Tinkamiausias laikas rūpintis kitų paukščių materialine gerove yra nuo rugpjūčio iki pat balandžio vidurio.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.