Dainavimas – kaip tautinė meditacija

Netrukus sulauksime jubiliejinės, 20-osios, Lietuvos dainų šventės, kurioje pasirodys apie 40 tūkst. dalyvių ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio lietuvių iš daugiau kaip dešimties šalių. Šventės devizas – Lietuvos himno frazė „Vardan tos...“, tapusi ir šventės idėjų pagrindu, ir visų jos renginių jungtimi.

Daiva ČERVOKIENĖ

UNESCO kultūros vertybių sąraše

Dainų šventės ir Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktorius Saulius Liausa pabrėžė, kad Dainų švenčių tradicija nebuvo nutrūkusi visą šimtmetį. Trys dainų šventės vyko tarpukario Lietuvoje, ši tradicija šalyje gyvavo ir sovietmečiu, Dainų šventes lietuviai rengė net tremtyje Sibire, vadinamųjų dipukų stovyklose Vokietijoje.

Žodžiu, ne veltui Lietuvos dainų šventės įtrauktos į UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą – šis reiškinys yra akivaizdus Lietuvos išskirtinumo ženklas, rodantis, kad galima suburti ir po platųjį pasaulį išsibarsčiusius tautiečius, ir pademonstruoti, jog dėl to esame išskirtiniai ir stiprūs.

Kas lietuvių gyvenime buvo ir tebėra liaudies daina ir šokis? Pasak S. Liausos, tai vienos pagrindinių prigimtinės kultūros sudėtinių dalių. Nuo neatmenamų laikų daina ir šokis buvo ne tik pasilinksminimų dalis, kaip dabar daug kam atrodo, bet turėjo ir ritualinę prasmę, lydėjo visus darbus, buvo susiję su visomis kalendorinėmis šventėmis, žmogaus gyvenimu nuo gimimo iki mirties. Tai dvasinį gyvenimą lydintys dalykai, į kuriuos sudėta visa kultūra, papročiai, visos prasmės.
Organizatoriai viliasi, kad Dainų šventė visiems suteiks gerų emocijų, skatins tautos vienybę. S. Liausa ragina visus tautiečius dalyvauti Dainų šventėje arba bent liepos 6-ąją giedoti „Tautišką giesmę“. Juk kuo mūsų bus daugiau, tuo labiau kursime ir jusime tautos gyvybingumą.

Mokslininkų įžvalgos

Dainavimo ir šokio poveikis žmogaus sveikatai jau senokai domina įvairių šalių mokslininkus.

Oksfordo universiteto mokslininkai, apklausę 375 žmones, dainuojančius chore arba užsiimančius komandinėmis sporto šakomis, padarė išvadą, kad abi šios veiklos sritys daro teigiamą poveikį žmogaus psichikos sveikatai. Dainavimas chore – ypač. Galbūt taip yra todėl, kad apklaustieji choro užsiėmimus laikė ne vien žmonių susibūrimų vieta, dainavimą jie vertino kaip itin reikšmingą užsiėmimą.

Neatmetama galimybė, kad dainavimas chore bus rekomenduojamas kaip terapinė priemonė psichologinių ir net psichikos problemų turintiems žmonėms.
Beje, jau anksčiau buvo įrodyta, kad ši veikla gerina savijautą sergant Parkinsono liga, depresija bei plaučių ligomis. Be to, dainavimas ne tik didina deguonies kiekį kraujyje, bet ir skatina nuotaiką keliančių hormonų, pavyzdžiui, oksitocino, kuris mažina įtampą ir kraujospūdį, skyrimąsi. Pastebėta, kad chore dainuojančių žmonių širdies plakimas ilgainiui sinchronizuojasi.

Vilniaus „Vilnelės“ ansamblio pavyzdys

Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblis „Vilnelė“, įsikūręs 1996 m., dalyvavo visose nuo to laiko vykusiose Lietuvos dainų šventėse. Nuo pat pirmos dienos kolektyvui vadovaujanti Laima Purlienė iš ansamblio narių – krašto apsaugos sistemos darbuotojų, ekonomistų, medikų, inžinierių, mokslininkų ir kitų specialybių atstovų – sakė ne kartą girdėjusi, kad dalyvavimas ansamblyje žmones gydo.

Keli ansamblio nariai neretai ateina dainuoti ar koncertuoti dirbę visą parą, jie sako užmirštantys nuovargį, iš kažkur prisipildo jėgų. Ateina našlės, nes jos negali būti vienos, nori išsiverkusios atsigauti tarp žmonių.

„Dainuodamas žmogus užsimiršta, tarsi persikelia į kitą pasaulį ir atsipalaiduoja. Žmones dabar darbe kamuoja stresai, namuose – vienatvė ar abejingumas, o dainuodami visi tampa vieningi, randa artimų, patikimų žmonių, patiria bendrumo jausmą. Repeticijos – juodas darbas, nelengva savo balsą derinti ir su instrumentu, ir kitu žmogumi, visu kolektyvu. Bet kai daina suskamba, nuovargis išnyksta, galva ir širdis dainuoja. Daina – lyg stebuklas, žmogaus sielos žvalintoja, padedanti užmiršti nemalonius rūpesčius. Labai daug gerų emocijų žmogui suteikia bendros kelionės, panašus požiūris į tradicijas, dainą, lietuvių kalbą ir gyvenimo prasmę. Iš esmės jei žmogus gerai nusiteikęs, jo nevargina blogos mintys, net ir sirgdamas jis gerai jaučiasi ir ilgai gyvena. O kur dar dainos teikiama tarsi apsivalymo, susitelkimo visuomeninei veiklai galimybė. Dainavimas – tarsi grįžimas į prigimtinę būseną. Vienam reikia dailės, kitam – gamtos, miško, trečiam – dainos ir šokio“, – mano L. Purlienė.

Folkloro ansamblio „Vilnelė” meno vadovė įsitikinusi, kad dainavimas gydo kraujospūdį, kvėpavimo ligas, normalizuoja širdies darbą – tas bėdas, kurios labai priklauso nuo dvasinio žmogaus nusiteikimo. Tą patį daro ir šokis, kai kūnas harmoningai juda mūsų prigimčiai būdingu ritmu, kai žmogaus vidus tarsi susilieja su muzika.
Pasak L. Purlienės, į chorą ar folkloro kolektyvą galima ateiti kaip į oazę, kur galima groti, dainuoti, šokti, gyventi pagal tėvų ar senelių puoselėtus dvasinius principus, kad toliau išlaikytume tai, ką turime, ką gavome iš protėvių.

„Sakoma, kad liaudies dainos yra liūdnos. Ypač kalėdinės, karinės. Bet jos yra labai stiprios, švarios, teikia jėgų. Tik suvokus tą ramybės grožį, kai gali išgirsti žiedo skleidimąsi, snaigės kritimą, ateina susitelkimas, suvokimas, kad tai ne liūdna, o gilu. Žmogų galima priartinti ar nutolinti nuo to susikaupimo, tam tikros meditacijos, gebėjimo rasti savyje ramybę, stiprybę ir taip atrasti jėgų psichikai ir kūnui sustiprinti. Taip išsivalęs žmogus ir visus kitus darbus atlikdamas tampa stipresnis. Todėl šokti liaudies šokius arba dainuoti liaudies dainas beveik tas pats arba netgi geriau nei lankyti aerobikos ar kitos sporto šakos treniruotes“, – mano L. Purlienė.

Pokyčiai organizme

Norėdami rasti atsakymą į klausimą, kaip gydo dainavimas, kalbinome Lietuvos psichologų sąjungos narę klinikinę psichologę Audronę Bakšienę. Ji, apžvelgusi mokslinėje literatūroje pateiktus naujausius tyrimus apie dainavimo įtaką žmonių gerai savijautai ir gerovei, sakė drąsiai rekomenduojanti visiems dainuoti, dainuoti kuo dažniau ir ypač drauge su kitais.

Švedijoje buvo atliktas tyrimas, kokią įtaką dainuojančiųjų savijautai turi dainavimas. Buvo tiriami profesionalūs dainininkai ir mėgėjai, lankantys dainavimo pamokas. Tyrėjai dainavimo metu fiksavo įvairius fiziologinius duomenis: kardiogramą, TNF-alfa, prolaktino, kortizolio, oksitocino serumų koncentraciją 30 min. prieš pamoką ir po jos. Abiejų grupių dainininkai po dainavimo pamokų jausdavosi energingesni ir atsipalaidavę, nors dalyvių motyvacija buvo skirtinga: profesionalūs dainininkai turėjo tikslą tobulinti vokalinę techniką, o mėgėjai šią veiklą vertino kaip saviraiškos būdą įtampai mažinti. Mėgėjai po dainavimo pamokų juto pakilią nuotaiką ir džiaugsmą, o profesionalai – ne.

Tyrėjai kėlė prielaidą, kad dainuojant turėtų būti sužadinama simpatinė nervų sistema (labiau profesionalams, nes jie daug tikisi iš pamokos). Kortizolis laikomas sujaudinimo indikatoriumi, jo paprastai padidėja situacijose, kai reikia mobilizuoti organizmo energiją. Prolaktino padidėja stresinėse situacijose ir jis sukelia bejėgiškumo jausmą. TNF-alfa didėja esant uždegiminiams procesams, psichologinio streso metu. Oksitocinas yra labai svarbus vyrų ir moterų prieraišumui ir atminčiai, jo didėja malonumą teikiančiose situacijose, jis turi įtakos mažinant skausmą ir nerimą. Tyrimo rezultatai rodo, kad TNF-alfa padidėjo profesionalių dainininkų kraujyje, o mėgėjų šis rodiklis sumažėdavo, nes jie dainuodavo atsipalaidavę. Vyrų prolaktino ir kortizolio koncentracija kraujyje padidėjo, o moterų sumažėjo (tyrėjai šio rezultato nekomentuoja).

Tyrėjų hipotezė buvo patvirtinta – kortizolio koncentracija kraujyje padidėjo profesionalių dainininkų grupėje, o oksitocino koncentracija padidėjo profesionalų ir mėgėjų grupėse.

Dainavimas kolektyve

Pasaulinės sveikatos organizacijos užsakymu Anglijoje, Australijoje ir Vokietijoje tirta chorinio dainavimo įtaka choristų gerovei ir sveikatai. Tiriamieji pildė klausimynus, vertinančius jų fizinę, socialinę, psichologinę gerovę. Gauti rezultatai įdomūs.

Moterys labiau nei vyrai siejo dainavimą su gerove ir sveikata. Apklausus choristus vyrus nustatyta, kad grupinis dainavimas mažina depresiją ir didina emocinę ir fizinę būklę; pasirodymas publikai sustiprina savivertę; choro užsiėmimai gerina socialinius įgūdžius. Vyrai teigė, kad dainavimas yra sudėtinga veikla, susikoncentravimas į ją priverčia negalvoti apie asmeninius rūpesčius ir sunkumus.

Skirtingų socialinių sluoksnių ir statusų choristų pastebėjimai kiek skyrėsi. Tačiau visi choristai akcentavo, kad dainavimas suteikia pozityvių emocijų, padeda atsipalaiduoti, suteikia energijos.

Vis daugėja studijų, įrodančių, kad dainuojantys vaikai geriau mokosi, jiems ypač sekasi matematika ir literatūra. Suaugusiesiems pagerėja nuotaika ir gyvenimo kokybė, o senjorai teigė, kad jie rečiau lankosi pas gydytojus, mažiau vartoja vaistų, rečiau vargina depresinės nuotaikos.

Įrodyta, kad grupinis dainavimas daro poveikį kūno ląstelėms, stiprina imunitetą, o klausantis muzikos tokio poveikio nepastebėta. Kai kurie tyrimai rodo, kad chorinis dainavimas gali sumažinti įvairių ligų simptomus: nuo chroniškų plaučių problemų iki Parkinsono ligos. Manoma, kad tam įtakos turi kvėpavimas, relaksacija, artikuliavimas dainuojant.

Chorinis dainavimas siejamas su pozityviu nusiteikimu, asmeniniu augimu, gyvybingumo padidėjimu. Manoma, kad tai visų pirma lemia psichologiniai, socialiniai veiksniai ir kartu praleistas laikas. Kol kas neaišku, ar žmonės, kurie natūraliai mėgsta bendrauti ir bendradarbiauti, suranda kelią į chorą, ar chorinis dainavimas išmoko įvairių kitose srityse pritaikomų įgūdžių?

Dainuoti tolygu atsipalaiduoti

Jungtinėje Karalystėje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose įvairių programų metu vertinama, ar galimas „dainavimo receptas“. Tyrimai patvirtina, ką choristai ir taip intuityviai žino, kad chorinis dainavimas prisideda prie bendros žmogaus gerovės ir geros savijautos.

Klinikinė psichologė Audronė Bakšienė neslėpė, kad pasidomėti dainavimo įtaka sveikatai ją skatino ir tai, kad pati beveik 16 metų dainavo Kauno technologijos universiteto tautinio meno ansamblio „Nemunas" chore. Nors ne visuomet repeticijose patikdavo, bet koncertai atpirkdavo repeticijų „kančias".

„Dainavimas – tai muzika, turinti ritmą ar taktą. Dažnai tas ritmas panašus į širdies ritmą. Juk ne veltui mamos dainuoja vaikams lopšines, nuolatinis laikrodžio tiksėjimas ramina, klasikinė muzika ramina ne tik muzikos žinovus, bet ir eilinius klausytojus, net gyvūnus.

Iš savo patirties drįstu teigti, kad dainavimas padeda atsipalaiduoti. Jau kelerius metus vedu atpalaiduojamuosius užsiėmimus. Ten mokomės ne tik atsipalaiduoti, bet ir taisyklingai kvėpuoti. Teisingai, lėtai, ramiai kvėpuojant, giliai įkvepiant diafragma, įmanoma gerai atsipalaiduoti. Kas yra dainavimas? Tai gilus įkvėpimas ir lėtas oro iškvėpimas dainuojant – procesas labai panašus į atpalaiduojamąjį kvėpavimą“, – sakė A. Bakšienė.

„Be to, dainavimas jungia. Kaip panašaus likimo žmonės susibūrę į savigalbos grupes pasijunta geriau, taip ir kartu dainuojantys žmonės randa bendraminčių, draugų, turinčių panašių pomėgių. Visada gera būti tarp tokių, kurie tave supranta, vertina panašius dalykus, siekia vieno tikslo. Tad dainuodamas pasijunti komandos narys“, – tęsė psichologė.

Tad artėjanti jubiliejinė, 20-oji, Lietuvos dainų šventė – galimybė išbandyti gydomąją dainavimo galią. Ir ne tik per šventę, juk kiek kolektyvų Lietuvoje ir užsienyje mielai laukia naujų dainininkų.