Jau kelios kartos užaugo su moderniomis knygų iliustracijomis, o prisiminimuose gyvi paprasti, lengvai suprantami piešiniai neretai lieka relikvijų stalčiuose. Tarp jų – ir 94-erių dailininkės Marijos LADIGAITĖS-VILDŽIŪNIENĖS kūriniai. Pakalbinti energingąją istorinių įvykių ir laiko tėkmei nepasiduodančią kūrėją paskatino nepaprasta jos gyvenimo istorija, kurią tęsia trys vaikai, šeši vaikaičiai ir dešimt provaikaičių.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

– Vyresnioji karta tikriausiai prisimena jūsų iliustruotas knygeles: poetės Janinos Degutytės „Pelėdžiuko sapną“, Salomėjos Nėries „Laumės dovanas“, Violetos Palčinskaitės „Namai namučiai“, Kazio Sajos „Ei, slėpkitės!“ ir kitas. Esate ir grafikė, monotipijų, piešinių tušu ir plunksnele kūrėja. Iš kur jūsų dailininkės talentas?

– Augau inteligentiškoje aplinkoje. Mano tėveliai ir seneliai buvo išsilavinę ir talentingi žmonės. Jų aplinkoje mačiau meno kūrinių, reprodukcijų. Labiausiai mano vaizduotei padėdavo gamta, parkai, supę kone visas vietas, kuriose teko gyventi vaikystėje.

Pirmiausia pamačiau savo brolio Algio, kuris mokėsi pas dailininką Adomą Varną, piešinius. Brolis studijavo architektūrą, vėliau stojo į kunigų seminariją, po to buvo išvežtas į Sibirą.

Mano tėveliai – tarpukario Lietuvos karininkas generolas Kazys Ladiga ir žinoma tarpukario Lietuvos visuomenės veikėja pedagogė ir publicistė Stefanija Ladigienė. Kai mūsų šeima gyveno Gulbinėnuose, kuriuose aš ir gimiau, vietos mokykloje pasižymėjau kaip gerai piešianti, tad tekdavo apipavidalinti laikraštėlį, o skaitydama knygas atidžiai žiūrėdavau iliustracijas. Pirmoji knyga, kuri man paliko didelį įspūdį, buvo prabangi spalvota abėcėlė – tokios niekur daugiau nemačiau. Man tada didelį įspūdį padarė raidžių architektūra, šriftai.

Kai baigiau vidurinę, norėjau studijuoti dailę, bet maniau, kad manęs niekur nepriims dėl tėvelio (tarpukario Lietuvos generolas K. Ladiga 1941 m. buvo nuteistas mirties bausme – aut. past.) veiklos. Tad sovietmečiu įstojau į Kauno politechnikos instituto Technologijos fakultetą ir lankiau piešimo kursus. Tuomet susiklostė taip, kad pasirinkau neakivaizdines studijas Maskvos poligrafijos institute. Po įvairių peripetijų institute apsistojau prie grafikos specialybės. Dar studijuojant man teko apipavidalinti vieną kitą knygos viršelį, o mano diplominis darbas – Petro Cvirkos kūrinio „Juodoji tetulė“ iliustracijos – buvo įvertintos labai gerai. Ypač komisijai patiko kompozicija, o man, beje, patiko ir knygos turinys.

– „Vagos“ leidykla 7-ajame dešimtmetyje ir vėliau jūsų iliustruotas vaikiškas ir poezijos knygas leido dažnai. Kurias iš jų iliustravote su ypatingu malonumu?

– Man patiko iliustruoti J. Degutytės, V. Palčinskaitės, Ramutės Skučaitės poeziją, su didele meile kūriau iliustracijas liaudies dainų knygelei „Su saule lijo“. Labai gaila, visi šiai knygai sukurti mano darbų originalai dingo po parodos Maskvoje.

Mano darbai šiek tiek skyrėsi nuo kitų lietuvių dailininkų kūrybos, tad žinau, ką reiškia būti savu iš pašalies. Mano kūrybą, beje, vertino ir skatino tuo metu garsi vaikų rašytoja Aldona Liobytė, o aš visą gyvenimą mokausi. Ir dabar tą pat darau.

– Papasakokite, kaip susipažinote ir sukūrėte šeimą su vienu žinomiausių Lietuvos skulptorių Vladu Vildžiūnu, kurio savito stiliaus darbai puošia Vilnių, Kauną, Druskininkus bei kitus Lietuvos miestus.

– Susipažinome Vilniuje, viename vakarėlyje, į kurį buvo susirinkę po Vengrijos įvykių sovietiniu nepatenkinti režimu studentai, menininkai ir kitų profesijų žmonės. Vladas tuomet jau buvo žinomas kaip gabus skulptorius, o aš paprašiau, kad jis man padėtų atlikti užduotis, gautas iš minėto Poligrafijos instituto, kuriame tuomet studijavau. Jis supažindino su savo bičiuliais menininkais, o man buvo su juo įdomu, nes jis daug dalykų išmanė geriau negu aš.

Patikome vienas kitam tikriausiai iš pirmo žvilgsnio, bet rimtai draugavome kokius tris mėnesius. Vladui buvau labai svarbi, tad turėjau gana greitai apsispręsti, ar tekėti už jo. Mano draugės spaudė tai padaryti. Vladas buvo talentingas piešėjas ir įdomus žmogus, bet svarbiausia tai, kad aš juo pasitikėjau. Vis dėlto mano pasirinkimą nulėmė tai, kad daug dalykų mums buvo artimi ir bendri, nes buvome iš šeimų, kurios mylėjo savo kraštą. Mums buvo labai svarbu pasitikėjimas, nes gyvenome tuo metu, kai žmonės labai kentėjo nuo išdavysčių. Lietuva buvo apimta melo. Vaikai negalėjo prasitarti mokykloje apie savo tėvus, kurie gyveno ir dirbo laisvai Lietuvai. Menininkų aplinkoje, kurioje mes su Vladu bendravome, buvo svarbūs tie dalykai, kuriais tikėjome, bet negalėjome viešai kalbėti. Mus suartino pats likimas...

– Jūsų šeimoje gimė ir užaugo trys vaikai: Liudvika, Domantas ir Kunotas. Kaip skulptorius, turėdamas tiek daug kūrybos sumanymų, spėdavo rūpintis šeima?

– Kad ir kiek Vladas dirbo, skubėjo su užsakymais, vaikai ir šeima jam visą laiką buvo pirmoje vietoje, bet aš visą laiką stengiausi jį atlaisvinti nuo buities rūpesčių, kad daugiau laiko turėtų kūrybai. Aš taip pat stengiausi kurti, bet vis trūkdavo laiko. Vaikai kažkaip augo patys, šalia manęs. Mes juk gyvenome Vilniaus Jeruzalės parke, kur galėdavai vaikui uždėti raudoną kepurę, kad kieme jį matytum, ir dirbti vis pažvelgdama pro langą. Žinojau apie Vlado silpną sveikatą, tad rūpinausi, kad jis pailsėtų. Juk tuo metu sunki materialinė padėtis palaužė ne vieną menininką.

– Visi jūsų vaikai tapo kultūros žmonėmis, menininkais. Liudvika (ištekėjusi tapo Pociūniene – aut. past.) pasirinko filologiją, tapo vertėja, žurnaliste, minėjote, kad ji lieja nuostabias akvareles. Domantas, kuris mirė eidamas 54-uosius, kūrė skulptūras, užsiėmė grafika ir fotografija, bet tapo dokumentinių filmų režisieriumi. Jaunėlis Kunotas – taip pat skulptorius. Ar jūsų pavyzdys lėmė atžalų pasirinkimą?

– Mes specialiai vaikų prie meno nelenkėme, bet jie visi matė mus dirbančius ir patys paišė, tapė, lipdė… Mūsų šeimą supo daug žmonių iš meno srities. Labai gražiai mūsų svetingus namus ir sodą Vilniaus Jeruzalėje yra aprašiusi Aušra Marija Jurašienė, kurią kartu su režisieriumi Jonu Jurašu vieną lemtingą vasarą, kai sovietų valdžia paskelbė juos nepageidaujamais Lietuvoje, čia priglaudėme. Ji labai taikliai Jeruzalės skulptūrų parką pavadino bitynu.

Liudvika su Domantu galėjo bendrauti ir rasti bendrą kalbą su visais mūsų draugais ir svečiais, o jauniausiam Kunotui tų mus supančių žmonių buvo tarsi per daug. Jo nuopelnas – viso mūsų Jeruzalės skulptūrų parko priežiūra. Esu labai dėkinga jam ir jo žmonai Laurai, kad rūpinasi ir siekia išlaikyti V. Vildžiūno meno galeriją.

– Esate dirbusi ir pedagoge, dėsčiusi dailę keliose mokyklose. Kaip manote, talentais gimstama ar tampama?

– Viena aišku, kad kūrybos sritis yra susijusi su dvasiniais dalykais. Kiek Dievulis mums palašina, tiek mes ir turime, bet aišku, kad šalia gabumų visada turi būti ir darbštumas. Tačiau svarbiausia yra neperdegti. Labai džiaugiuosi, kad mes Lietuvoje turime labai daug talentingų žmonių. Kai pagalvoju, dabar jauniems kūrybingiems žmonėms labai sunku, jeigu jie dar turi dvasinio bagažo. Mes buvome laimingi, nes mūsų aplinkoje pirmiausia buvo ypatingo intelekto ir charakterio mama Stefanija, kad bendravome su šviesuoliu Juozu Keliuočiu, istoriku, ekonomistu, psichologu Juozu Brazausku, turėjome kontaktų dar su anos Lietuvos inteligentais.

Sovietmečiu augusios kartos vaikai daug ko nežinojo, nes tėvai dažniausiai slėpė savo ir senelių praeitį. Jie buvo priversti tai daryti. Ladigų šeima visada turėjo dvasinę atramą. Mano atmintyje išlikusi šeimos disciplina: visi turėjome tam tikras pareigas, o nuo penktos vakaro buvome laisvi. Taip išmokau nebijoti jokio darbo. Deja, dabartiniu metu, kai jaučiama tam tikra dvasinė krizė, jaunimas blaškosi. Džiaugiuosi, kai randa už ko užsikabinti.

Pamenu, kai jau gyvenome Vilniuje, Trakų gatvėje, bute, kuris prieš karą priklausė gydytojui, turėjusiam net rentgeno kabinetą. Ta aplinka man priminė tikruosius erdvius vaikystės namus.

Man buvo dvylika, kai į mūsų šešių vaikų šeimą buvo priimta žydaitė Irena Veisaitė. Ji jau jos gelbėtojų buvo pakrikštyta. Aš net pavydėjau, kaip ji nuoširdžiai melsdavosi. Tuo metu Holokausto ir lietuvių dalyvavimo jame klausimas buvo aštrus, bet su Irena apie tai nekalbėdavome. Ji tada ir vėliau gyveno su anapus išėjusios tikrosios savo mamos ištartais žodžiais: „Nekeršyk, atleisk, žiūrėk į ateitį...“

– Jums – 94-eri, tačiau esate energinga, gyvenate ir tvarkotės, galima sakyti, viena. Atskleiskite savo gyvybingumo receptą. Ko reikėjo, kad pergyvenusi tiek Lietuvos valstybės virsmų, išbandymų, neprarastumėte gyvenimo džiaugsmo?

– Aš likau optimistė gal todėl, kad daugelį gyvenimo įvykių, pokyčių išgyvenau gana lengvai. Netektys, įžeidimai, žinoma, skaudino, bet ilgai graužaties savyje nelaikiau. Man pasisekė gyventi tokioje aplinkoje, kurioje sukosi gabūs ir dori žmonės. Tai man padėjo jausti savo vietą. Manęs nevargino kūrėjams dažnas menininko kompleksas. Save vadinu ne menininke, o darbininke. (Juokiasi.) Dažnai būna, kad siekdama tobulybės nupiešiu kokius penkis variantus. Dirbu labai kruopščiai, gal todėl mano kūrinių nėra labai daug. Prisipažinsiu: kartais, kai pažvelgiu į ankstesnius savo darbus, pagalvoju: „Negi aš taip sugalvojau?“

– Kai tarėmės dėl apsilankymo jūsų namuose, sakėte, kad iki pietų intensyviai dirbate. Smalsu, kuo esate užsiėmusi.

– Mano diena iki pietų paskirta būtent kūrybiniam darbui. Tad veltui laiko nešvaistau, nes „Vagos“ leidykla kantriai tebelaukia, kol pabaigsiu visą Luiso Kerolio knygos „Alisa stebuklų šalyje“ iliustracijų ciklą, bet pastaruoju metu dar reikia viską sustyguoti. Kai leidykla pasiūlė man šią užduotį, suabejojau, ar užsiimsiu, nes užduotis labai atsakinga. Galvojau ilgokai, o dirbau dar ilgiau. Jau kompiuteriu išspausdinti failai. Žinoma, prie kompiuterio dirba sūnus Kunotas, nes mano smegenys prie tos modernybės neveikia. (Juokiasi.)

Alisos nuotykių tema yra kūrę nemažai pasaulio dailininkų, nes personažai suteikia beribę laisvę fantazijai. Man raktą šiam ciklui padiktavo žymi L. Kerolio kūrybos specialistė Nina Demurova, patarusi, kad iliustracijos labiau tiktų vaikams, o ne suaugusiesiems. O kai noriu pailsėti, kuriu koliažus iš spalvotų kartono juostų.

– O kas jums padeda apsitvarkyti?

– Kol kas beveik viską darau pati, tik sodelio šalia namo netvarkau, nes turiu saugoti rankas kūrybai. Labai gaila, kad šiemet antaninių obuolių nebuvo, tad bruknių uogienės neišviriau kaip paprastai.

– Ar lieka laiko knygoms, televizijos laidoms?

– Taip, lieka. Dabar skaitau ir žaviuosi anūkės nupirkta Oskaro Milašiaus poezijos knyga. Man dar padeda „Magnificat“ (Švč. Mergelės Marijos šlovinimo giesmė, kuri prasideda lotynišku posakiu: „Mano siela garbina Viešpatį“ – aut. past). Taip pat labai mėgstu psalmes, nes jose randu labai gražių ištarų, nusiraminimą.

– Metų laikai keičiasi, bet artėjanti jų pabaiga skubina atlikti nebaigtus darbus. Kokie darbai jus skubina?

– Daug nepadarytų darbų, neišsipildžiusių svajonių primena apie save, tačiau man šiuo metu svarbiausia yra pagaliau padėti tašką ilgai, gal net per ilgai, puoselėjamoje „Alisa stebuklų šalyje“. Tai ir būtų svajonės išsipildymas.

– Kokį matote pasaulį, domėdamasi įvykiais, apie kuriuos girdite per televiziją, pokalbiuose su namiškiais, bičiuliais?

– Pasaulis, deja, nėra šviesus, veikiau juodas, grėsmės tvyro ore panašiai kaip tais metais iki Antrojo pasaulinio karo, per tą tragišką laikotarpį, kai mano mama Stefanija Paliulytė-Ladigienė, rizikuodama savo šeimos gerove, į mūsų šešių vaikų šeimą priėmė žydaitę Ireną.

– Ši istorija atskleidžiama ir ką tik pasirodžiusiame režisierės Giedrės Žickytės dokumentiniame filme „Irena“. Ar jus sujaudino šis filmas?

– O kaipgi kitaip? Objektyviai vertinti negaliu, nes visas tas istorinis fonas man per arti... Žinoma, man brangu, kad filme parodyti mano tėveliai, kurie yra tarsi tvirtumo simboliai, išaukštinta nepaprastai tvirto būdo, o kartu ir švelnumo mano mama, kuri, beje, buvo viena pirmųjų „Moters“ ir kitų žurnalų steigėjų, trečiojo Seimo narė. Filmas vertinamas kaip ypač savalaikis, primenantis apie grėsmes žmonėms ir pasauliui.

Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.