„Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus bendradarbiavimas su Italijos muziejais įgauna vis tvirtesnį pagreitį ir virsta reikšmingais tarptautiniais projektais. Ši partnerystė nebūtų buvusi įmanoma be nuoširdaus Lietuvos Respublikos ambasadorės Italijoje Dalios Kreivienės ir kultūros atašė Lauros Gabrielaitytės-Kazulėnienės palaikymo bei jų sukurtų ryšių su Italijos Parlamento Kultūros komiteto pirmininku Federico Mollicone ir Italijos kultūros ministerijos Muziejų departamento generaliniu direktoriumi Massimo Osanna. Nuoširdžiai dėkoju jiems už pasitikėjimą, atvirumą ir pagalbą kuriant prasmingą Lietuvos ir Italijos kultūros institucijų dialogą.

Taip pat esu nepaprastai dėkingas Šv. Angelo pilies muziejaus direktoriui dr. Luca Mercuri už šiltą priėmimą, kolegiškumą ir norą dalytis patirtimi bei kartu ieškoti naujų bendradarbiavimo galimybių. Tikiu, kad šis projektas – tik pirmasis iš daugelio bendrų Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus ir Italijos muziejų darbų, kurie dar labiau stiprins mūsų šalių kultūrinius ryšius ir atvers naujų galimybių tarptautiniam bendradarbiavimui. Be jokios abejonės, esu itin dėkingas šauniai ir energingai mūsų muziejaus komandai, o ypač Vilniaus paveikslų galerijos kuratorėms – direktorei dr. Aistei Bimbirytei ir jos kolegėms dr. Joanai Vitkutei, Daliai Tarandaitei ir Gabijai Kasparavičiutei-Kaminskienei“, – sako LNDM generalinis direktorius dr. Arūnas Gelūnas.

„Kanutas Ruseckas yra vienas svarbiausių Lietuvos dailininkų, ne tik kūręs savitu, lengvai atpažįstamu stiliumi, bet ir gebėjęs per dailę formuoti visos šalies, tautos tapatybę, teptuko mostais nelyginant kvėptelėjimais įpūsdavęs taip reikalingos laisvės pojūtį. Laimingai susiklosčius aplinkybėms, jis kartu tapo ir dar viena gija, jungusia Lietuvą su Vakarų Europa. Žinoma, Italijai tai buvo vienas iš šimtų, tūkstančių kūrėjų, atvykusių kvėpuoti karštu Romos oru ir ieškojusių čia mūzų užtarimo. Tačiau pačiam dailininkui Italija buvo vienintelė ir nepakartojama, pati svarbiausia jo gyvenimo patirtis. Ir ne tik dėl grynai profesinių patirčių, bet ir dėl asmeninių – juk būtent čia pasaulį išvydo beveik visi dailininko ir jo labai mylėtos moters vaikai. Tad nekeista, kad didžiausia Kanuto svajonė buvo sugrįžti į Amžinąjį miestą. Deja, jis pats jos išpildyti nesuspėjo. Būtent todėl ši mažutė paroda mums turi ypatingą reikšmę. Taip tarsi atiduodame skolą tam, kuris mums padovanojo visą savo talentą“, – džiaugiasi LNDM Vilniaus paveikslų galerijos direktorė ir viena parodos kuratorių dr. Aistė Bimbirytė.

Kanutas Ruseckas – vienas žymiausių XIX a. Lietuvos dailininkų ir romantizmo tapybos atstovų – gimė 1800 m. Stebėkiuose, Panevėžio apskrityje. Baigęs studijas Vilniaus universitete, slapta vedė Antaniną Červinskytę ir išvyko tobulintis į Paryžių, o netrukus persikėlė į Romą, kuri beveik dešimtmečiui tapo jo namais. Čia gimė keturi jo vaikai, o pats dailininkas gyveno visai netoli Šv. Angelo pilies, kurioje šiandien eksponuojami jo darbai. Romos architektūra, istoriniai paminklai ir miesto atmosfera tapo neišsenkančiu įkvėpimo šaltiniu: menininkas ne kartą tapė Koliziejų, Šv. Angelo pilį ir kitus Amžinojo miesto vaizdus, meistriškai perteikdamas šviesos, erdvės ir laiko pėdsakų kaitą. Jo eskizų knygose užfiksuoti kone visi svarbiausi Romos architektūros paminklai.

Rusecko dėmesį traukė ne tik Romos architektūra, bet ir įspūdingi miesto reginiai. Vieną jų parodoje įkūnija nedidelis etiudas, kuriame dailininkas įamžino tradicinį šventinį fejerverką virš Šv. Angelo pilies. Šis įspūdingas pirotechnikos spektaklis, La Girandola di Castel Sant'Angelo, nuo Renesanso laikų rengtas šventųjų Petro ir Pauliaus garbei, buvo vienas garsiausių Romos vasaros įvykių, žavėjęs tiek keliautojus, tiek kūrėjus. Jį aprašė Johannas Wolfgangas Goethe, tapė ne vienas XVIII–XIX a. dailininkas, tarp jų Josephas Wrightas iš Derbio, Ippolito Caffi, Francesco Panini ir Jakobas Philippas Hackertas. Žvelgdamas nuo Tibro krantinės, Ruseckas paveiksle priartina Šv. Angelo pilį prie žiūrovo, todėl virš jos besiveržiantys ugnies fontanai atrodo tokie tikroviški, kad, regis, galima ne tik matyti naktinį reginį, bet ir girdėti fejerverkų griausmą.

Tuo metu Italija buvo tapusi vienu svarbiausių politinių ir kultūrinių prieglobsčių iš buvusios Abiejų Tautų Respublikos pasitraukusiems žmonėms. Romoje K. Ruseckas ne tik kūrė, bet ir tapo vienu čia gyvenusių lietuvių bei lenkų dailininkų būrelio steigėjų. Romoje jis nestokojo nei tautiečių draugijos, nei kūrybinės bendruomenės – paties dailininko žodžiais, „dailininkų buvo tiek daug, jog atrodė, kad visi Romos gyventojai – dailininkai“.

Grįžęs į Vilnių po 1830–1831 m. sukilimo, Kanutas Ruseckas tapo pirmuoju daugelio jaunesnės kartos Lietuvos dailininkų mokytoju, tapė portretus, peizažus, altorinius paveikslus bažnyčioms ir italų meistrų kopijas. Labiausiai išgarsėjo buitinio žanro kompozicijomis, kuriose vaizdavo lietuvių tautos papročius ir tradicijas. Didžiulio pasisekimo sulaukusios Rusecko drobės, tokios kaip „Pjovėja“, „Lietuvaitė su verbomis“, simbolizavo Rusijos imperijos okupuotos ir caro valdžios prispaustos, bet nepalaužtos Lietuvos dvasią.

Tėvo pėdomis sekė ir sūnus Boleslovas Ruseckas. Užaugęs jis kelerius metus praleido gimtojoje Romoje, kūrė savarankiškus darbus, lygiai kaip ir tėvas kopijavo senuosius meistrus ir kaupė meno kolekciją. Tėvo ir sūnaus surinktos vertybės, kurių reikšmingą dalį sudarė itališki paveikslai, vėliau buvo padovanoti Vilniaus mokslo bičiulių draugijai. Ši kolekcija dabar sudaro vieną seniausių ir vertingiausių Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių dalių. Po beveik dviejų šimtmečių keli LNDM saugomi Kanuto Rusecko kūriniai sugrįžo į Romą – Šv. Angelo pilyje juos galima pamatyti iki lapkričio 22 dienos.

Pranešimas spaudai.