– Didumą gyvenimo, jau 34 metus, gyvenu Vokietijoje, Hamburge, ir beveik nuo pat pirmųjų dienų įsitraukiau į vietos lietuvių veiklą. Mane prisijungti pakvietė aktyvūs bendruomenės senbuviai. Tuo metu nebuvo interneto, tad kiekvienas mūsų susitikimas buvo aukso vertės – dalijomės knygomis, laikraščiais, žiniomis iš Lietuvos.

Hamburgo lietuvių bendruomenė yra viena seniausių Vokietijoje. Čia veikia šokių kolektyvas, literatūros klubas, lituanistinė mokykla, sielovados centras. Šioje bendruomenėje išties gražiai perduodama tradicija iš kartos į kartą: senbuviai priima naujai atvykusiuosius. Man nusišypsojo laimė mokytis iš ne vienos iškilios asmenybės ir bendruomenės struktūrą pažinti nuo pat pirmojo laiptelio, valdybos sekretorės pareigų. Nuo 2015 m. jau ketvirtą kadenciją vadovauju Pasaulio lietuvių bendruomenei.

– Tai įvyko 1958 m. vasarą Niujorke, susirinkus Pasaulio lietuvių bendruomenės Seimui. Tuo metu tai buvo organizacija, atstovaujanti dar nelaisvai Lietuvai.

Po Antrojo pasaulinio karo lietuviai (nors emigracijos bangų būta ir po Pirmojo pasaulinio karo) pasklido po pasaulį – ypač po Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), Kanadą. Iš pradžių tai buvo vadinamoji „dipukų“ karta (angl. displaced persons – perkeltieji asmenys) – žmonių, kurie bėgo iš Lietuvos neturėdami kito pasirinkimo, antraip laukė Sibiras. Jie traukėsi su šeimomis ir tikėjosi greitai grįžti į Lietuvą. Tuo metu Pasaulio lietuvių bendruomenės dar nebuvo – kūrėsi tik pavienės bendruomenės Vakarų pasaulyje – tam, kad lietuviai nesiasimiliuotų, išlaikytų kalbą, tradicijas bei tapatybę.

Antras didžiulis tikslas tuo metu buvo laisvinti Lietuvą – dėti visas pastangas, kad Lietuva vėl taptų nepriklausoma, ir nepripažinti sovietinės okupacijos. Tai buvo to meto veiklos esmė. Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kilo klausimas, ar reikalinga tokia organizacija. Tačiau matome, kad ši bendruomenė, vienijanti lietuvius pasaulyje, ir šiandien išlieka labai svarbi.

– Pasaulio lietuvių bendruomenė veikia Lietuvių chartos pagrindu. Ji buvo priimta Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) Augsburge, Vokietijoje, 1949 m. birželio 14 d. Chartoje yra 13 tezių, kuriomis diaspora įsipareigojo išlaikyti lietuvybę ir siekti Lietuvos laisvės. Šių principų pagrindu kūrėsi senosios bendruomenės Europoje (Vokietijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Belgijoje) ir JAV, Kanadoje, Australijoje bei Pietų Amerikoje.

1958 m., siekiant suburti visas bendruomenes po vienu stogu, buvo priimta Pasaulio lietuvių bendruomenės Konstitucija, kurios pamatas yra Lietuvių charta.

Beje, esame vienintelė lietuviška organizacija užsienyje, turinti Seimą ir Konstituciją. Nuo 1997 m. Seimas tradiciškai posėdžiauja Lietuvos Respublikos (LR) Seimo rūmuose kas trejus metus. Valstybės deleguoja savo atstovus, o Seimas išrenka vykdomąją valdžią – valdybą ir kitus valdymo renkamuosius organus.

– Visi mūsų organizacijos atstovai yra ne skiriami, bet renkami. Šiuo metu valdybą sudaro 12 asmenų, ji renkama trejiems metams. Valdyboje turime aktyvių narių iš Graikijos, Vokietijos, Italijos, Latvijos, Šveicarijos, Airijos, Argentinos, JAV, Jungtinės Karalystės, Meksikos. Visi jie yra savo šalių bendruomenių lyderiai. Dirbame įvairiose komisijose (nuo Kultūros iki Grįžimo į Lietuvą skatinimo). Valdybos nariai dirba visuomeniniais pagrindais, niekas negauna atlyginimo.

Esame tiesioginiai partneriai formuojant diasporos politiką Lietuvoje. Bendradarbiaujame su Užsienio reikalų, Švietimo, mokslo ir sporto, Kultūros, Krašto apsaugos, Teisingumo, Ekonomikos ir inovacijų bei kitomis ministerijomis ir Lietuvos kariuomene. Dalyvaujame pratybose, vedame mokymus ir turime aiškų veiksmų planą, kaip diaspora gali prisidėti prie visuotinės gynybos.

– Istoriškai trečdalis lietuvių tautos gyvena ne Lietuvoje – tai yra apie milijonas lietuvių, pasklidusių po pasaulį. Gausiausios ir stipriausios bendruomenės kūrėsi JAV, Kanadoje, Australijoje – jos statė bažnyčias, lietuvių namus, centrus.

Šiuo metu pagal Lietuvos piliečių skaičių didžiausia diaspora yra Jungtinėje Karalystėje. Tačiau tai nereiškia, kad ten veikia pati aktyviausia bendruomenė – tiesiog ten gyvena daugiausia žmonių, turinčių Lietuvos pasą. Pagal piliečių skaičių po to eina Vokietija, Norvegija, Airija ir tik tada – JAV. Tačiau JAV, Australijos, Vokietijos bendruomenės išlieka vienos stipriausių dėl gilių tradicijų ir turimos infrastruktūros (pavyzdžiui, Vokietijoje turime Renhofo pilį ir Vasario 16-osios gimnaziją, Australijoje – Lietuvių namus Melburne, Adelaidėje, Brisbane). Taip pat turime aktyvias bendruomenes Pietų Amerikoje (Brazilijoje, Argentinoje, Urugvajuje, naujai įsikūrusias Čilėje, Ekvadore, Peru). Europoje gausios bendruomenės veikia Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje, Ispanijoje, Airijoje, o Belgijos, Italijos ar Liuksemburgo bendruomenės, nors ir mažesnės, yra itin aktyvios.

Reikia nepamiršti, kad skaičiuojame ne tik Lietuvos piliečius, bet ir lietuvių kilmės žmones – antros ar trečios kartos atstovus, kurie gimė užsienyje, neturi Lietuvos pilietybės, bet lanko lituanistines mokyklas, dalyvauja renginiuose ir kitose veiklose. Šie žmonės – didžiulė Pasaulio lietuvių bendruomenės dalis.

– Šiuo metu veikiame 56 valstybėse, greitai bus įsteigta 57-oji – Portugalijos – lietuvių bendruomenė, kuri jau pateikė savo statutą ir išsirinko valdybą. Džiaugiuosi, kad bendruomenės plečiasi, o tai rodo, kad lietuviai nori būti šios šeimos dalimi. Tik veikdami vieningai galime pasiekti savo tikslų: išlaikyti lietuvybę, perduoti kalbą bei kultūrą iš kartos į kartą.

– Kadaise tekdavo pasitelkti faksą ir laiškus, o šiandien technologijos leidžia bendrauti kur kas greičiau. Bene didžiausias iššūkis lietuviams visame pasaulyje yra laiko skirtumai.

Nepaisant to, komunikacija vyksta nuolat ir skirtingais būdais. Pavyzdžiui, nuo 1963 m. leidžiame žurnalą „Pasaulio lietuvis“. Tai yra mūsų metraštis, pasirodantis vieną kartą per metus (anksčiau leidome dažniau). Jis spausdinamas Lietuvoje, o redaktorė šiuo metu dirba Italijoje. Žurnalas platinamas ambasadose, bibliotekose, bendruomenėse.

Taip pat turime interneto svetainę pasauliolietuvis.lt, kurioje skelbiame naujienas, o nuo 2016 m. leidžiame elektroninį naujienlaiškį, kuriame pranešame svarbiausias valdybos aktualijas. Bendraujame elektroniniu paštu, socialiniuose tinkluose – kiekviena bendruomenė turi savo grupes.

Galiausiai labai svarbus mūsų bendradarbiavimo formatas yra LR Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisija, kuriai vadovauja vienas LR Seimo narys ir Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovas. Seimo rūmuose nuo 1993 m. turime savo kabinetą, kuris yra atviras visiems diasporos ir Lietuvos institucijų atstovams. Tai – labai gražus ir prasmingas bendradarbiavimo simbolis.

Mūsų veikla yra tiesiogiai susijusi su Lietuvos institucijomis – nuo Seimo iki Prezidentūros. Labai džiaugiamės, kad pirmoji ponia Diana Nausėdienė yra didžiausia mūsų lituanistinių mokyklų tinklo rėmėja.

– Lituanistinės mokyklos vaikams, kurie gimsta užsienyje, yra vieta, kur perduodama lietuvių kalba, kultūra, tradicijos, ugdomas patriotiškumas ir pilietiškumas. O svarbiausia tai, kad Lietuva pripažįsta, jog užsienyje besimokantys vaikai yra mūsų švietimo sistemos dalis.

Šiuo metu 56 valstybėse veikia apie 250 lituanistinių mokyklų, kurios, kaip ir pačios bendruomenės, yra išsibarsčiusios po visą pasaulį. Dažniausiai jose mokytojauja mamos savanorės, nes profesionalių pedagogų užsienyje trūksta. Mokyklų dydis labai skiriasi: pavyzdžiui, Čikagoje veikia didžiulė mokykla, turinti 650 mokinių, o Airijoje sėkmingai gyvuoja mažesnė, tačiau labai profesionali mokykla „Keturi vėjai“. Beje, pavyzdžiui, JAV lituanistinių mokyklų rezultatai netgi pridedami kaip papildomi balai prie abitūros egzaminų.

Taip pat turime kelias neformaliojo ir formaliojo ugdymo įstaigas, kuriose vaikai mokosi visą savaitę. Tai Vasario 16-osios gimnazija Vokietijoje (Renhofo pilyje), Rygos lietuvių vidurinė mokykla, Punsko mokykla Lenkijoje, taip pat Maskvoje veikianti Jurgio Baltrušaičio mokykla (nors ten dėl geopolitinės situacijos padėtis dabar visai kita).

Po pandemijos labai išpopuliarėjo ir virtualios lituanistinės mokyklos. Jos leidžia mokytis vaikams, kurie gyvena atokiose vietovėse, toli nuo fizinės mokyklos.

– Mūsų veikla apima daug skirtingų, mažesnių ir didelių projektų. Pavyzdžiui, kitais metais laukia Lietuvos kultūros sezonas Vokietijoje, kur bendruomenė atliks svarbų vaidmenį. Taip pat organizuojame tradicinius masinius renginius, tokius kaip dainų šventė ir Pasaulio lietuvių sporto žaidynės, į kurias susirenka tūkstančiai lietuvių iš viso pasaulio, neretai jau atsiveža ir savo vaikaičius.

Pagal Konstituciją taikome principą „viena valstybė – viena bendruomenė“. Be to, turime specifinių formatų renginius, pavyzdžiui, Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimus, leidžiame Pasaulio lietuvių bendruomenės autorių kūrybos rinkinį „Egzodika“.

Šį rudenį Stokholme jau ketvirtą kartą vyks Europos lietuvių kultūros dienos, kur laukiame apie 600 dalyvių – tai bus ir pasiruošimas Dainų šventei. Kitas didžiulis renginys – Šiaurės Amerikos lietuvių dainų ir šokių šventė Čikagoje liepos 10–13 d. 2027 m. planuojama tokią šventę surengti Argentinoje.

Lapkritį Vokietijoje, Renhofo pilyje, jau ketvirtą kartą vyks Europos šalių lietuvių bendruomenių lyderių ir Lietuvos diplomatų suvažiavimas, kuriame aptarsime Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai, saugumo ir kitus svarbius klausimus.

– Meilė Lietuvai kartais stipriausiai pajuntama būtent išvykus iš jos. Žmonės junta nostalgiją, prisirišimą prie savo šaknų, taip pat turi atsakomybės jausmą, norą, kad tėvynėje viskas būtų gerai. Bendruomeniškumas svetimoje šalyje, ypač emigracijos pradžioje, yra didžiausias išsigelbėjimas, teikiantis visai paprastų galimybių, pavyzdžiui, kad ir pasikalbėti lietuviškai, rasti bendraminčių, pasidalinti tradiciniu maistu.

Maža to, mokslininkai teigia, kad laimės jausmas tiesiogiai koreliuoja su bendruomenine veikla – ar tai būtų dainavimas chore, ar dalyvavimas šokių kolektyve, o tokių galimybių lietuvių bendruomenės užsienyje – gausu.

Bet kuriuo atveju, jei žmogus gyvena užsienyje, jis gali lengvai integruotis į vietos visuomenę. Todėl lietuvybei išlaikyti reikia didžiulio tėvų indėlio ir bendruomenės palaikymo.

– Klausimų – daug ir skirtingų, tačiau turime išties mums aktualią ir skaudžią problemą. Kasmet apie 1 tūkst. Lietuvos piliečių praranda pilietybę, nes įgyja kitos šalies. 2019 ir 2024 m. Lietuvoje vykę referendumai dėl pilietybės išsaugojimo nesurinko reikiamo balsų skaičiaus, kad būtų pakeista Konstitucija, nors pilietybės išsaugojimui pritarė beveik milijonas balsavusiųjų. Mūsų nuomone, šį klausimą būtina spręsti valstybiniu lygmeniu, galbūt plečiant išimčių sąrašą įstatymu, nes dabar galiojanti tvarka, kai pilietybė prarandama automatiškai tapus kitos šalies piliečiu, kenkia tautos vientisumui. Prarasti pilietybę per daug paprasta, o susigrąžinti – pernelyg sudėtinga.

– Mūsų organizacijos veiklos esmė išlieka ta pati – telkti lietuvius ir siekti, kad Lietuva išliktų suvereni, nepriklausoma ir laisva valstybė. Tam turime dėti pastangas visi, ypač dabar, matydami įtemptą geopolitinę situaciją. O tautiečių diasporos vaidmuo šiomis aplinkybėmis yra itin svarbus ir tokios organizacijos kaip mūsų yra didžiulė atrama.

Taigi šiuo metu visos mūsų darbotvarkė yra glaudžiai susijusi su Lietuvos saugumu, integracija į Europos Sąjungos ir NATO struktūras. Europoje aktyviai kuriasi Šaulių sąjungos padaliniai, ieškome bendradarbiavimo modelio. Mano galva, jeigu tokios organizacijos kaip Pasaulio lietuvių bendruomenė nebūtų, šiandien ją tikriausiai reikėtų sukurti iš naujo.

Svarbus ir neretai pamirštamas ekonominis aspektas. Žmonės remia savo tėvus, gimines, investuoja į nekilnojamąjį turtą ir t. t. Lietuvos banko duomenimis, iš užsienio, privačių asmenų kasmet į Lietuvą pervedama apie milijardas eurų. Tai yra milžiniška parama šalies ekonomikai.

Projektą „Visuomenės jungtys“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 10000 Eur.