Menas prakalbinti akmenis
Štai čia – angelo sparnas, o čia – žiedlapis. Lauko akmenų pakuždėtos idėjos Kęstučio Šliupo rankomis virsta nepakartojamomis skulptūromis. Nuo visai nedidelių iki kelių metrų aukštį siekiančių, įspūdingų kūrinių.
Ivona JAROSLAVCEVIENĖ
Laikas kūrybai
„Karantinas kiek pakoregavo mano planus. Deja, neturėjau galimybės vykti į suplanuotus renginius, rodyti savo darbus kitiems, bet galėjau ramiai prisėsti prie darbų, apie kuriuos galvojau jau anksčiau, bet vis nepakako laiko. Dabar to laiko tikrai buvo“, – šypsosi Kęstutis.
Įprastai K. Šliupas mielai vyksta į įvairias parodas, muges, festivalius. Nors susikrauti darbus ir juos pervežti nėra lengva – kaip kitaip žmonėms parodysi savo kūrinius? „Kai kuriuos darbus vežu vieną kartą ir daugiau neberodau. Kiti su manimi keliauja dažniau. Kažkam patinka – įsigyja. O yra ir tokių darbų, kurie lieka mano kolekcijoje, puošia mano kiemą“, – pasakoja Kęstutis.
REKLAMA
Vienas iš tokių darbų – įspūdinga Lietuvos šimtmečiui skirta skulptūra „Lietuvai 100“. Jai sukurti menininkui prireikė nemažai laiko, mat atrasti tinkamus akmenis nebuvo lengva. Taip pat šiai skulptūrai panaudotos girnapusės, kurios skulptūroje atitinka skaičiaus 100 nulius. Ant jų – iš akmenėlių sudėlioti Gediminaičių stulpai. Visą skulptūrą gaubia ir tarsi saugo akmeninė saulė. „Vien šios skulptūros ilgis – 2,4 metro. Aukštis – apie 2 metrus. Didžiuojuosi šiuo darbu – tikra mano kiemo puošmena“, – prisipažįsta Kęstutis.
Iš tėviškės laukų
Kęstutis pasakoja, kad norą konstruoti ir kurti juto visada, tad neatsitiktinai pasirinko statybininko-inžinieriaus specialybę, vėliau ilgai dirbo su medžiu. Kada jo kelyje atsirado akmuo? „Turėjau grįžti į tėviškę, Šiaulius, slaugyti sergančio tėvo. Neturėjau, ką veikti, o be darbo būti negaliu, tad ėmiau kurti įvairius vazonus iš akmens, dekoravau juos įvairiais akmenėliais. Pirmieji buvo paprasti, nedideli, vėliau ant jų šonų pradėjau dėlioti spalvotus raštus, dar vėliau – vazonas svėrė apie 200 kg. Jie buvo ir gražūs, ir dideli, bet tuo laiku tokių vazonų niekam nereikėjo“, – prisimena K. Šliupas.
REKLAMA
Tačiau noras kurti iš akmenų vyro nepaleido. „Ir toliau juos rinkau, ėmiau dėlioti, jungti tarpusavyje. Pamačiau, kad visai įdomiai atrodo. Patiko ir tiems, kas tas pirmas mano skulptūras pamatė – man tai buvo tarsi ženklas, kad einu tinkamu keliu. Ir štai dabar jau daugiau nei dešimtmetį draugauju su akmenimis“, – prisimena pašnekovas.
Diktuoja pats akmuo
Jis pasakoja, kad kiekvienas jo darbas prasideda nuo tinkamo akmens atradimo. Ieškodamas kūrybinės medžiagos K .Šliupas išvaikščiojo Kauno rajoną, žingsniais išmatavo savo gimtojo Šiaulių krašto palaukes, nuolat užsuka į Jonavos, Jurbarko karjerus.
„Žinote, ne visi akmenys tinka kūrybai. Bene svarbiausia, kad akmuo būtų įdomios, išskirtinės formos, patrauktų akį ir tarsi pakuždėtų, kuo jis gali tapti. Vienas akmuo tarsi galva – į jį įsižiūrėjęs matai veido bruožus. Kitas primena sparną, tad greičiausiai taps angelo ar paukščio skulptūros dalimi. Sykį menininkas rado akmenį tarsi angelo galvą iš karto su aureole. Yra atradęs ir laivo formos akmenį. Kai papuošė jį pasagomis, pavadino „Laimės vandenynu“.
Dar kitas menininko atrastas akmuo tarsi banga. „Akmuo atrodo lyg didelė balta jūros banga. Vadinu jį „Baltijos jūra“. Jis didelis, patogus prisėsti. Kartais juokauju, kad eisiu pailsėti, pasėdėti ant bangos“, – šypsosi menininkas.
Savo kūriniams Kęstutis renkasi tvirtą granitą arba kalkakmenį. Taip pat svarbu, kad akmuo nebūtų įskilęs. „Kai randu unikalų egzempliorių, labai saugau, kad tik nenuriedėtų, nenukristų ir nenuskiltų koks kampas – toks akmuo skulptūrai jau netinkamas“, – aiškina kaunietis.
Tarsi akmenų muziejuje
Per vieną kelionę į karjerą K. Šliupas prisirenka nuo pusės iki tonos akmenų. Visus susiridena į priekabą ir vežasi namo. Čia juos išrūšiuoja, išdėlioja. Taip menininko namų kieme pūpso kelios krūvos pagal formą surūšiuotų akmenų – apvalūs, plokštesni, ovalo, kiaušinio, lašo, širdies formos.
„Širdies formos akmenų turiu labai daug, kadangi ruošiuosi kurti meilės medį. Bus tikrai didelis ir išskirtinis. Jo vainikas bus širdies formos, o ir akmenys bus širdys. Tačiau šis darbas laukia savo eilės – vis neprisiruošiu. Juk mažą skulptūrą gali sukurti ir per kelias dienas, o tokiai reikia daug laiko“, – sako Kęstutis.
Akmenys kūrėjo namuose užima visą rūsį, buvo dėliojami ir kambariuose. „Kai pamačiau, kad jų jau labai daug, o kai kurių nežinojau, ar kada ir bepanaudosiu, sunaudojau tvorai. Kita vertus, turėti daug akmenų man reiškia turėti pasirinkimą. Juk tuomet galiu pasirinkti tai, ko man reikia konkrečiam darbui“, – prisipažįsta menininkas.
Unikalūs darbai
Vienas iš įspūdingiausių pastarojo laiko darbų – išskirtinė skulptūra, pavadinimu „Gimė“. „Tai yra beveik 2 metrų aukščio gandras, kuris snape neša vaikelį. Akmenį paukščio kūnui turėjau jau senokai, ir pati idėja buvo mano galvoje, bet tik po trejų metų radau laiko jai įgyvendinti. Tai yra iš tiesų išskirtinis kūrinys, kuriuo labai didžiuojuosi“, – prisipažįsta Kęstutis.
Kitas išskirtinis darbas – beveik pustrečio metro aukštį siekianti „Karališka saulė“. „Šiai skulptūrai pirmiausiai radau labai lygų, gražų vidurinį akmenį. Šiuo atveju tai buvo akmuo iš karjero, kurį radau ir parsivežiau praėjusį rudenį. Nuo jo ir pradėjau dėlioti. Ši skulptūra pareikalavo ir laiko, ir jėgų. Kartais žiūrėdamas iš šalies taip nė nepasakytum“, – šypsosi K. Šliupas.
REKLAMA
Dėl akmens unikalumo antros tokios pačios skulptūros jis net ir labai norėdamas negalėtų sukurti. Neretai tenka pavargti, kol pavyksta atrasti visus sumanymui reikalingus akmenis. Juk, pavyzdžiui, gėlės lapai gali skirtis, bet žiedlapiai ar angelo sparnai turėtų būti panašūs.
„Labai mėgstu kurti angelus. Akmenų, kurie tiktų sparnams, turiu gal apie 500, o kai reikia atrasti konkrečiai skulptūrai reikalingus sparnus, štai ir iššūkis. Juk kurti bet kaip ir iš bet ko ir man pačiam neįdomu. Tada ieškau sparnų, kurie būtų panašūs savo dydžiu, forma, išlinkimu. Ir nedarau darbo, kol nerandu“, – sako K. Šliupas.
Būna ir taip, kad viršų skulptūrai Kęstutis turi, o apačios – vis neranda. „Kelerius metus saugojau unikalios žmogaus galvos ir kūno formos akmenį, kol radau „sijoną“. Sujungus abu išėjo daili mergaitės skulptūra. Ją pastačiau ant varinių kojų“, – sako menininkas.
Kartą, prisimena pašnekovas, rado akmenį, kurio forma priminė žirgą. „Pasodino“ ant jo raitelį, įdavė į rankas skydą ir kalaviją. Skulptūrą pavadino „Vyčiu“.
Ir pasaga, ir sena grandinė
Akmenis į skulptūrą Kęstutis sujungia metalu – tam dažnai pasitarnauja ne tik plieninis strypas, iš kurio menininkas išlanksto įvairias įmantrias formas, bet ir sena grandinė, pasagos, įvairios senoviškų padargų dalys. Įvairios metalo detalės būna pirktos turguje, rastos laukuose. „Jos neretai aprūdijusios, bet juk taip tik gražiau, natūraliau. Nedažau, nedengiu jokiais lakais. Tikiu, kad grožis yra tai, kas natūralu ir tikra“, – prisipažįsta kūrėjas.
Kurdamas akmenines skulptūras K. Šliupas laikosi taisyklės kuo mažiau keisti akmenis, juos apdirbti. „Kam? Juk jie ir taip gražūs. Jeigu ir pjaunu, tai tik apačią – darau pagrindą, kad skulptūra tvirčiau stovėtų ant žemės. O daugiau stengiuosi nedaryti jokių pakeitimų – tik jungiu akmenis tarpusavyje. O štai, kaip tuos akmenis sujungti, kaip sutvirtinti, čia jau atskiras ir laikui imlus darbas. Tam, žinoma, reikia išgręžti skylių.“, – prisipažįsta menininkas.
REKLAMA
Pradėjus dirbti, Kęstučiui sustoti sunku – labai jau maga pasigrožėti rezultatu. Kol darbas dailinamas, kiekviena skulptūra būna išjausta, išglostyta kūrėjo rankų kaip vaikas. „Nepaprastai džiaugiuosi, kai tai, ką nešiojau savo galvoje ir širdyje, tampa skulptūra, kurią gali pamatyti visi. Kai tai, ką darau, džiugina ir aplinkinius, man yra didžiausias įvertinimas“, – sako K. Šliupas.
Ir kieme, ir prie židinio
Kęstučio darbai iškeliauja puošti skirtingų namų, sodybų, viešų erdvių. Skirtingoje aplinkoje, skirtingu metų laiku ta pati skulptūra atrodo vis kitaip. „Vienaip ji atrodo rudenį, kitaip – pavasarį. Skulptūros iš akmenų labai organiškai įsilieja į aplinką. Jos neatrodo kaip svetimkūnis, juk akmenys yra gamtos dovana – jų rasime kiekviename kieme. O dabar žmonės juos vėl atranda, naudoja dekoruodami aplinką“, – sako K. Šliupas.
Dideles skulptūras Kęstutis pats padeda nuvežti į naujus namus, tinkamai pastatyti. „Atvažiuoju, apsižiūriu, ir atrodo, kad būtent tai vietai ir skirta skulptūra“, – sako menininkas.
Vienas pirkėjas įsigijo bene 20 kauniečio darbų. Kiti juos perka dovanoms. Tiesa, darbų pagal užsakymą Kęstutis nekuria – juk tuomet būtų labai sunku rasti akmenis.
„Viena moteris prašė sukurti skulptūrą aviną. Kad ir labai norėčiau, kaip jai jį pagaminsiu? Žinoma, jeigu rasčiau įdomų akmenį, tuomet taip, bet tokie procesai negali būti prognozuojami“, – juokiasi menininkas.
Kęstučio kurtos skulptūros įsikuria ne tik lauke, bet ir būstuose. „Ideali vieta – prie židinio, oranžerijoje. Kai kurie darbus perka kiemui, bet parsineša namo ir jau neišneša. Tiesa, būna ir tokių pirkėjų, kurie ieško būtent skulptūros interjerui. Esu matęs, kaip dailiai bute įsitaisė mano kurtas angelas“, – sako K. Šliupas.
Priežiūra paprasta
Kęstučio kuriamos skulptūros gali stovėti tiesiog ant žemės – jokio ypatingo pagrindo joms nereikia. „Kartais žmonės bijo, kad nuvers vėjas ar vaikai. Vėjas nenuvers, tačiau pagrindas po skulptūra turi būti tvirtas. Jeigu pagrindas minkštas, skulptūra gali smegti, svirti, o tuomet, tikriausiai, ir nuvirsti“, – sako K. Šliupas.
Veikiamas aplinkos metalas rūdija, akmenys gali samanoti, tačiau Kęstutis sako, kad to nereikia bijoti. „Mano skulptūros daug metų stovi po atviru dangumi. Jeigu kur ir atsiranda koks parūdijimas, tai atrodo labai natūraliai. Jeigu ir samanų atsiras –tai juk gamta. Tačiau aš raginu nenaudoti jokių cheminių priemonių – pakaks šepečio ir vandens. Jeigu jums trukdo „svetimkūniai“, nutrinkite ir nuplaukite – vėl bus kaip nauja. Su akmeniu paprasta, o štai medis reikalauja daug daugiau priežiūros“, – sako K. Šliupas.
Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.
-
-
Paskutiniai numeriai
-
-
Savaitė - Nr.: 41 (2024)
-
Anekdotas
– Nusipirkau butą naujame name, nebrangiai, bet garso izoliacija tokia, kad girdžiu, kaip kaimynas telefonu kalba!
– Tai tau dar pasisekė: pas mus girdisi, ką kaimynui pašnekovas telefonu atsako. -
-