Ar išvykus dirbti į užsienį žmogus lieka vienas ir susiduria su rizikomis? O gal menininku tampama tik gimus su ypatingu talentu? Naujausioje laidos „Noriu dirbti“ serijoje griaunami du skirtingi, bet visuomenėje gajūs mitai – apie darbą svetur ir apie kūrybos profesijas.

Partnerių turinys

Darbas užsienyje: pavojus ar galimybė?

Laidoje pabrėžiama, kad šiandien mobilumas Europoje dažnai yra ne būtinybė, o pasirinkimas. Žmonės išvyksta ne todėl, kad negali rasti darbo Lietuvoje, bet todėl, kad nori profesinio augimo, naujos patirties ar didesnių pajamų. Tuo pat metu jie išlaiko ryšį su namais – siunčia pinigus šeimai, investuoja Lietuvoje, grįžta atostogų.

Tarptautinės įdarbinimo grupės „Windsor Group“ personalo vadovė Veronika Kupšienė sako, kad didžiausia žmonių baimė – nežinia.

„Žmonės bijo nežinios: kur gyvens, su kuo gyvens, kas juos pasitiks vietoje. Mūsų darbas – suteikti aiškią informaciją ir palydėti žmogų kiekviename žingsnyje, kad jis jaustųsi saugiai“, – teigia V. Kupšienė.

Pasak jos, darbuotojai dažniausiai apgyvendinami po vieną ar du kambaryje, stengiamasi užtikrinti patogią vietą netoli darbo, kad nereikėtų kasdien po pusantros valandos vykti į objektą.

Įmonės komercijos direktorius bei akcininkas Tadas Urbonas pabrėžia, kad veikla neapsiriboja vien darbo jėgos tiekimu.

„Mes patys skaičiuojame ir įgyvendiname projektus – nuo statybų iki modulinių namų gamybos. Darbuotojams suteikiame praktiškai viską, išskyrus maistą“, – sako T. Urbonas.

Pasak Tado, kvalifikuoti ir motyvuoti specialistai gali uždirbti konkurencingas pajamas – kai kuriais atvejais atlygis siekia ir iki 5 tūkst. eurų per mėnesį.

Direktorius, akcininkas Mindaugas Stabulionis akcentuoja, kad svarbiausia – išlaikyti gerus specialistus ir užtikrinti stabilumą tiek darbuotojams, tiek užsakovams Lietuvoje, Lenkijoje ar Rumunijoje.

„Užsakovas lieka patenkintas tada, kai gauna specialistą, kuris žino, ką daro. Todėl mums svarbu ne tik pritraukti, bet ir išlaikyti žmones“, – sako M. Stabulionis.

Laidoje pabrėžiama, kad šiandien išvykstantys dirbti svetur nėra „paliekami likimo valiai“ – aiški komunikacija, kontaktas su atsakingais asmenimis ir struktūruotas procesas tampa saugumo garantu. Mitas, kad išvykęs darbuotojas lieka vienas, šįkart paneigiamas.

Menininku gimstama ar tampama?

Antroje laidos dalyje nagrinėjamas kitas klausimas – ar talentas yra įgimtas, ar vis dėlto išmokstamas?

Keliaujama į Menų ir dizaino mokymo centrą, veikiantį Kaune ir Alytuje, kur kūryba tampa profesija.

Centro direktorė Daina Rožnienė pastebi, kad daugelis jaunų žmonių save nuvertina.

„Kai pristatome programas mokyklose, dažnai girdime: „Aš nemoku piešti, aš ne menininkas.“ Bet visi darželyje piešė ir kūrė. Su amžiumi atsiranda baimė“, – sako D. Rožnienė.

Pasak direktorės, žymiais menininkais tampa vienetai, tačiau labai daug dalykų galima išmokti – nuo kompozicijos iki spalvų derinimo.

Laidoje minimi ir meno istorijos grandai – Leonardas da Vinčis, Vincentas van Gogas, Pablas Pikasas, Salvadoras Dali – kaip pavyzdžiai, jog kūryba per amžius buvo tiek talento, tiek milžiniško darbo rezultatas.

Centro metodininkė Eglė Liškevičienė pateikia paprastą pavyzdį:

„Turėjome miškininką, kuris atėjo mokytis meno. Taip, galima pakeisti profesiją. Menininkas buhalteriu gal ir netaps, bet buhalteris menininku – tikrai gali.“

Mokymasis čia vyksta palaipsniui – nuo paprasčiausių darbų su popieriumi iki sudėtingų scenografijos projektų ir kompiuterinių programų. Programos trunka dvejus metus, o pagrindinis akcentas – nuoseklus darbas.

„Išmokti galima, bet jei turi talentą – puiku. Vis dėlto darbo reikia daugiau nei talento“, – reziumuojama laidoje.

Šįkart mito verdiktas – 50 prieš 50. Talentą turėti gerai, tačiau be pastangų jis neatsiskleidžia.

Laida „Noriu dirbti“ ir toliau kviečia atvirai kalbėti apie profesijas – be stereotipų, be baimių ir be išankstinių nuostatų. Kartais mitai griūva visiškai, o kartais – tik per pusę. Tačiau svarbiausia, kad sprendimai būtų priimami žinant faktus.

Laidą „Noriu dirbti“ žiūrėkite portale lrytas.lt.