Vytautas Juozapaitis: „Kultūra – minkštoji galia, ji gali keisti pasaulį“

Vytautas Juozapaitis: „Kultūra – minkštoji galia, ji gali keisti pasaulį“


Kai pasaulis apimtas chaoso vis labiau skyla, pamiršus toleranciją, pagarbą, sąžinę ir atsakomybę, kai auga nepasitikėjimas ir pyktis, pokalbis su dviem ryškiais skirtingų kartų scenos muzikais: Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, operos dainininku prof. Vytautu Juozapaičiu ir pianistu, kultūrinių ir edukacinių projektų iniciatoriumi Dariumi Mažintu apie muzikos svarbą žmogui, pasauliui.

– Ar muzika galima išgelbėti pasaulį?

Vytautas Juozapaitis: Klausimas už milijoną. Visi, kurie susiję su muzika, sakys, kad taip, tie, kurie yra muzikos “vartotojai” (žodis, kurio kultūros sampratos kontekste negaliu pakęsti) sakys, kad ne... Bet tikrai manau, kad muzika galima pakeisti pasaulį: meno galia veikia žmones netgi nebūtinai tai suvokiant ir jaučiant. Pvz.: R.Vagnerio muzika inspiravo A. Hitlerį, vieną didžiausių žmonijos istorijoje pabaisų.


Kitas išgama - J. Stalinas ir jo sukurta žmogžudiška bolševikinė propaganda buvo ir, beje, tebėra dažnu atveju grįsta būtent muzika, kuri bendrąja ir plačiąja prasme – ginklas, minkštoji galia. Tuo pačiu, muzika, o ypač dainos padėjo išgyventi tremtiniams Sibiro platybėse. Mūsų tautos didvyriai partizanai – miško broliai kovinę dvasią stiprino būtent dainomis. Taigi, taip, muzika galima keisti ir netgi gelbėti pasaulį.

Darius Mažintas: Mokslininkai įrodė muzikos naudą. Muzika yra vibracijos. Vaikai, kurie mokėsi muzikos, visose srityse yra produktyvesni, nes jos pagalba yra skatinamas kūrybiškumas. Muzika sužadina erdvės pojūtį, vidinę ramybę, ypatingai reikalingą šiais laikais. Stebiu dabartinius mažus vaikus, manau jiems bus sunku atsirinkti, kas yra kas. Šiandien pasiūla yra milžiniška, ir tau reikia gebėti pasirinkti iš to, ko tau reikia ir to, ko tu nori.


Muzika sukuria balansą. Pastaruosius metus daug važinėju. Groju skirtingoms auditorijoms. Dirbu su vaikais, koncertuoju įkalinimo įstaigose. Matau kokį poveikį muzika daro žmogui. Jie klausydami muzikos atranda vidinę ramybę ir žinojimą, ko jie patys nori gyvenime. Jei tu nesipriešini, muzika padaro savo darbą. Taip, muzika gali išgelbėti pasaulį.

– Kuo Jums šiandien atrodo svarbi kultūra pasauliniame kontekste ir Lietuvoje?

Vytautas Juozapaitis: Deja, neretai tenka įrodinėti, atrodytų, kiekvienam išsilavinusiam žmogui, kad kultūra – tai ne tik pramogos, dainos ir šokiai, kultūros samprata apima viską, ką sukūrė žmogus. Taigi, kultūra – tai lyg rišančioji medžiaga, vienijanti visas valstybės sąrangos sritis. Dar kitaip kultūrą vadinu valstybės siela, be kurios gyvastis ir prasmė yra tiesiog neįmanoma.

REKLAMA


Tad, jeigu kažkam kyla klausimas, ar siela yra svarbi žmogaus gyvenime, belieka jį užjausti ir padaryti viską, kad jis praregėtų, nes kitaip gyvenimas praeis pro šalį, nepalikdamas žymės.

Darius Mažintas: Kultūros ministerija yra kultūros politikos formuotoja, kuri manau turėtų padėti, kad menas kuo plačiau pasiektų žmones. Nuo to priklauso kokia kryptimi mes eisime. Yra būtina matyti bendrą valstybės situaciją ir daryti sprendimus, kurie muzikai bei apskritai menui suteiktų galimybes skleistis. Kultūros ministerija mano manymu turėtų būti viena svarbiausių ministerijų, nes nuo kultūrinio, dvasinio išsilavinimo priklauso daugybė kitų dalykų: ekonominiai faktoriai, medicina ir kiti. Ar yra taip dabar, - sunku pasakyti.

– Vieni menininkai protestuoja, kiti eina į politiką, treti inicijuoja socialines edukacines akcijas, jūs derinate kelias pozicijas, kokia šiandien Jums svarbi užduotis?

Vytautas Juozapaitis: Aš tiesiog gyvenu gyvenimą, neskaidydamas savo veiklos į sektorius ir nedalindamas savęs į skirtingus “aš”. Kartais pajuokauju, kad mano patirties įvariose srityse užtektų bent penkiems gyvenimams, bet tuo pačiu esu dėkingas likimui, kad tai man suteikia galimybę aplinką ir pasaulį matyti visa apimtimi. To linkiu ir visiems, o ypač tiems, kurie turi atsakomybę ir garbę tarnauti valstybei.

REKLAMA


Mano giliu įsitikinimu kiekvienas, vykdantis savo pareigą, privalo ne tik išmanyti savo profesinę sritį ar/ir pareigines instrukcijas, bet ir gebėti vertinti situaciją, atsižvelgiant į visas aplinkybes, galinčias kilti dėl jo veiklos rezultatų. Kartais naudoju futbolo aikštės pavyzdį, kuomet kiekvienas mūsų turi ne tik meistriškai veikti konkrečiose pozicijose, bet ir matyti visą aikštę, arba veikimo lauką iš viršaus.


Tad mano užduotis – pamėginti įtikinti visus, su kuriais tenka garbė ir atsakomybė dirbti ir bendrauti, pirmiausia galvoti apie bendrojo gėrio sukūrimą, kuris užtikrins ir asmeninę sėkmę. Beje, tai yra operos mokykla, kur, net ir būdamas lyderiu – solistu, privalai paisyti kūrybinių partnerių interesų, t.y. būti besąlyginiu komandos nariu, nes kitu atveju apie individualią sėkmę negali nė svajoti. Ta pati taisyklė galioja ir politikoje.

Darius Mažintas: Svarbiausia užduotis - būti savimi. Suradus pašaukimą, jo neišsižadėti. Jeigu mes norime ne tų dalykų, kurių turėtume norėti, prasideda chaosas. Menininkai irgi elgiasi egoistiškai. Kai jaučiu, kad linkstu į egoizmą, užduodu sau klausimą - vardan ko? Kiekvienas koncertas turi nešti prasmę, tikslą, o ne vykti tik tam, kad artistas tiesiog užpildytų savo kūrybinį sezoną. Tikiu, kad net ir skeptikams galima įrodyti muzikos galią.

– Kaip pakomentuotumėte įvyksiantį koncertą po buvusio jūsų konflikto?

Vytautas Juozapaitis: Su pianistu Dariumi Mažintu jokio konflikto niekada nebuvo. O su buvusiu kultūros viceministru Dariumi tam tikrų aplinkybių būta, bet tai veikiau buvo ne konfliktas, o tiesos paieška. Politikoje susikalbėjimo klausimas yra kasdienybė, tad, tai buvo dar viena pamoka mums visiems. Kitu atveju šiandien mudu neruoštume koncerto. Visada sakiau Dariui, kad jo vieta pirmiausia yra scenoje.



Todėl labai džiaugiuosi visos šios istorijos baigtimi: šis koncertas, kuriame įvyks ne tik mano, bet ir Ievos Juozapaitytės bei Dariaus Mažinto kūrybinis debiutas - tai dar vienas įrodymas, kad muzika tikrai keičia pasaulį ir žmonių gyvenimus.

Darius Mažintas: Mano nesėkmių priežastis manau buvo nesusikoncentravimas į savo pašaukimą. Vis man buvo negana. Ir todėl gyvenimas talžė. Prisimenant mūsų konfrontaciją su Vytautu Juozapaičiu, dabar galiu pasakyti, kad elgiausi kaip beprotis ir mano veiksmas iššaukė tokį atoveiksmį, kokio nusipelniau.


Kai žiūriu šiandien iš tolimos perspektyvos, tarsi iš paukščio skrydžio, esu dėkingas profesoriui Vytautui Juozapaičiui, kad taip įvyko. Gavau per galvą tam, kad atsikvošėčiau, kad pradėčiau galvoti, o kas aš iš tikrųjų esu.


Tas ieškojimo kelias po mano didžiausios nesėkmės ir gėdos, atvedė į tą ramybės būseną, į suvokimą, kad aš esu pianistas, kad turiu groti. Šiandien esu laimingas galėdamas susitikti su maestro Vytautu Juozapaičiu scenoje ir kartu ieškoti kūrybinių interpretacijų kamerinėje muzika. Esu dėkingume ir tėkmėje.


Koncertai vyks:


sausio 19 d. 19 val. - Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje;
sausio 21 d. 18:30 val. - Klaipėdos koncertų salėje.


Partnerio turinys.