Irena Meištaitė: „Man gražiausios miškų ir pievų gėlės“

Irena Meištaitė: „Man gražiausios miškų ir pievų gėlės“

I. Meištaitės akys pagyvėja, kai ji kalba apie paveikslus, kuriuose daugiausia vaizduojamos pievos, darželių gėlės, ežerai ir upeliai. Mildos Juknevičiūtės nuotr.


Irena Meištaitė: „Man gražiausios miškų ir pievų gėlės“


Bene pusę amžiaus Vilniuje gyvenančiai dailininkei Irenai Meištaitei didžiausią palaimą teikia kuklios Lietuvos pievų ir miškų gėlės. Jos vaikystės vasaros prabėgo kaime, tėvų tėviškėje, tad pasirinktas gyvenimo kelias susijęs su spalvomis, kurias lieja akvarelėse. Dailininkės paveikslai – tai sustabdytos gimtinės peizažo akimirkos, ne pagražintos, o tikros... Kaip ir gyvenimas.


Giedrė MILKEVIČIŪTĖ


Kito tokio krašto nėra


Liekna, nedidukė, žvitrių mėlynų akių vilnietė I. Meištaitė veikiau panaši į mokinukę negu į 70-mečio sulaukusią moterį. Susitikome kitą dieną po jos jubiliejinės parodos „Kokia graži Tėvynė“ atidarymo Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje. (Paroda veiks iki liepos 5 dienos.) Irenos kūryba, kurioje vyrauja subtiliai ir jautriai akvarelės teikiamomis galimybėmis atskleista gamtos grožio tema, man teko domėtis ir anksčiau, nes dailininkės parodų kraitis nemažas. Jose buvo eksponuojami darbai, atlikti įvairia technika, bet jų esmė ir turinys kito nedaug.


„Gamta mane žavi, užburia, todėl aš niekaip negaliu atsistebėti Aukščiausiojo išmone kuriant pasaulį. Esu tikinti, stengiuosi gyventi pagal krikščioniškosios moralės dėsnius. Deja, ne visada gyvenime jie padeda, tačiau aš nesiskundžiu, nes kūryba yra mano sielos atgaiva. Lietuvos gamta mane žavi ir užburia, negaliu ja atsistebėti“, – kalba dailininkė. Tą ypatingą gimtinės grožį ji ypač pajunta, kai grįžta iš kokios nors tolimos kelionės.

REKLAMA


„Kai tapau peizažą, paprastai renkuosi man patikusį civilizacijos mažai paliestą, o kartais ir apleistą kampelį, keliantį nepaaiškinamą nostalgiją dingusiam kaimo grožiui. Tokius darbus esu demonstravusi ankstesnėje personalinėje parodoje „Kur bakūžė samanota“, – pasakoja Lietuvos dailininkų sąjungos narė. – O štai gėles galiu piešti, tapyti, lieti akvarele visur ir visada. Man labiausiai patinka gėlės miškuose ir pievose, ten jos laukinės, saulės, lietaus ir vėjų nugairintos. Jos man artimesnės negu išpuoselėtos ir savo grožį atvirai demonstruojančios rožės ar kitos prabangios gėlės, kurių gali nusipirkti prekybos centre ar turgelyje. Jos tarsi žino savo vertę ir puikuojasi išdidžiai, o štai miško ir pievų žiedai man artimesni savo subtilia esybe ir sielos kalba.“


Irena Meištaitė: „Man gražiausios miškų ir pievų gėlės“

Jazminai ir bijūnai


Pasirinkimo kryžkelėje padėjo mokytojas


Paklausta apie tai, kaip ji, kilusi ne iš menininkų šeimos, kaip paprastai atsitinka, tapo dailininke, moteris prisimena Uteną. Mat tėvai, Augustinas ir Stasė, buvo kilę iš Žemaitijos, bet persikėlė į Anykščių rajoną, kai Žarėnų miestelyje Telšių rajone per Antrąjį pasaulinį karą sudegė pieninė, o ten dirbo šeimos galva. Svėdasuose gimė ir dvynės Irena ir Valdareza, tačiau netrukus šeima persikėlė į Uteną, nes tėvas ten gavo darbą. Visi šeši Meištų vaikai mokėsi 1-ojoje vidurinėje mokykloje, lankė įvairius būrelius, dalyvavo saviveikloje.


„Mūsų darbštuolė mama turėjo gražų balsą, tad dainingumą paveldėjome iš jos. Mama mūsų nelepino, auklėjo griežtai, spaudė prie darbų. Prieš pasiruošimą kokioms nors vaišėms visus įkinkydavo į darbą, o vienam kuriam įduodavo knygą ir pavesdavo garsiai skaityti, paskui jį keisdavo kitas vaikas. Tad Meištų šeimoje visi užaugome knygų draugai, visi turime savo mėgstamą užsiėmimą.“


Irenos gebėjimus dailei pastebėjo jos pirmasis piešimo mokytojas Vytautas Petronis, jam menininkė dėkinga iki šiol: „Jis – tikras mokytojas, niekada vaikams nesakydavo, kad jų piešinys netikęs, bet pagirdavo už triūsą, už fantaziją ir dar pridurdavo, jeigu pasistengs, tai kitą sykį padarys dar geriau. Jis sakė, kad esu gabi ir turiu stoti į tuometinį Vilniaus dailės institutą, tačiau man rūpėjo ir vaidyba, nes dalyvavau ir mokyklos dramos būrelyje. Nors mano charakteris labiau melancholiškas, spektakliuose man skirdavo tokius linksmus vaidmenis. Mat mokytojai buvo įsitikinę, kad žmogus turi augti drąsus, įvairiapusis, o ne užsidaryti savo vidaus pasaulėlyje“, – pasakojo Irena. Baigusi vidurinę mokyklą, ji atsidūrė tarsi kryžkelėje: dailė ar aktorystė?

REKLAMA


Mergina vis dėlto pasirinko dailę, įstojo į VDI Drabužių modeliavimo specialybę, bet netrukus perėjo į Dailiosios tekstilės fakultetą, nes jos darbai labai patiko profesorei Sofijai Veiverytei. Irena geru žodžiu mini savo dėstytojus – tekstilininkus Juozą Balčikonį, Vladą Daujotą, grafiką Leoną Lagauską ir kt. Nedidukei ir fiziškai gležnai merginai buvo sunkoka austi gobelenus ir kilimus. Jai labiau patiko tapybos pamokos, jose daugiausia piešė pastele, tapė guašu, bet dar labiau traukė akvarelė.


Apie dovanas, saldainių dėžutes ir atvirukus


Meno žmonių, o ypač dailininkų, gyvenimas niekada nebuvo lengvas, nes, kaip žinome, talentas dar anaiptol nėra didelės sėkmės ir gero gyvenimo garantas. Tai pajuto ir Irena, kai ištekėjo, pagimdė dvi dukras. Dailininkė nemėgsta skųstis, tik jos atodūsis išduoda, kad buvo nelengva. Ji prisimena savo darbovietes, kuriose sovietmečiu su tikra laisva kūryba buvo mažai kas bendra. Pirmoji jos darbovietė buvo meno verslų ir suvenyrų susivienijimas „Dovana“, jame jai teko solidžiai skambančios meno tarybos sekretorės ir asortimento kabineto vedėjos pareigos. Po kelerių metų perėjo į sostinės Elektrografijos institutą, paskui – į „Pergalės“ konditerijos fabriką, ten teko kurti įvairių gaminių dėžučių, saldainių popierėlių etiketes. Dar jos darboviečių sąrašuose yra meninio konstravimo biuras, kiek vėliau yra dirbusi menine redaktore keliose vaikų žurnalų redakcijose, o pastaruosius kelis dešimtmečius dailininkė maketuodavo atvirukus. „Trumpai kalbant, buvau Barbė devyndarbė, bet širdis labiausiai džiaugdavosi tada, kai iliustruodavau vaikiškas knygeles. O štai dabar, sulaukusi 70 metų, supratau, kad atėjo laikas, kurį galiu skirti vien tik laisvai kūrybai“, – šypsosi pašnekovė.



Beje, ji prisiminė lemtingą darbo biografijos momentą, kai jos kurtas „Pergalės“ konditerijos fabrike tuomet populiarių saldainių „Milda“ popierėlis pasitarnavo išrenkant vardą pirmai anūkei. Mat piešinys labai patiko vyresnėlei dukrai Ievai, o kai ši susilaukė mergaitės, dėl vardo galvos nesuko ir davė jai pagonių Meilės deivės Mildos vardą. Irena džiaugiasi, kad 27-erių metų anūkė rudenį rengiasi vestuvėms.


Irena Meištaitė: „Man gražiausios miškų ir pievų gėlės“

Lieptelis per Verseką


Vieniša niekada nesijaučia


„Kai plati giminė susirenka per kokias nors šventes, būna smagu“, – pasidžiaugia Irena. Ji vardija: vyriausiasis brolis Edmundas Ginutis – astronomas; sesuo Regina Vida – gydytoja; trečioji sesuo Elena baigė geografiją, bet dirba ne pagal specialybę; po jos gimė Irena ir Valdeza, kuri dirbo medicinos sesele ir dainavo „Eglės“ chore; jauniausias brolis Vytautas baigė dizaino specialybę ir turi savo verslą.


„Beje, su Valda nesame identiškos dvynės – aš gimiau šviesiais, o ji juodais plaukais, mūsų charakteriai ir polinkiai taip pat skirtingi, bet sutariame puikiai. Abi kartu šventėme ir 70-ąjį jubiliejų, abi mėgstame dainuoti“, – šypsosi pašnekovė.


Visi Irenos broliai ir seserys gyvena Vilniuje arba netoli sostinės, tad vieniša ji niekada nesijautė. Net ir tada, kai dukros ištekėjo ir paliko namus: Ieva su šeima gyvena Vilniuje, o Agnietė su vyru ir dukrele Guste išvyko gyventi ir dirbti į Ispanijos miestą Malagą, dailininkė dažnai apsilanko ten. Tik štai, pasak jos, ryškios pietų kraštų gėlės jai nėra tokios žavios, kokios čia, Lietuvoje, žydi darželiuose ar pievose.


Ar jaučiasi laiminga?


Paprastai žmogaus, kuris nueina netrumpą gyvenimo kelią, mėgstama klausti, ar jis laimingas. Irena teigia, kad ji iš tiesų laiminga, nes kūryba – jos gyvenimas. „Augau darnioje šeimoje, užauginau dvi dukras, Ievą ir Agnietę, susilaukiau dviejų anūkėlių, Mildos ir Gustės. Tik štai su vyru, taip pat dalininku, darni santuoka nepavyko. Ką darysi, taip jau atsitiko, taip, matyt, buvo lemta... Gal buvo kalti tie mano begaliniai darbai, – prisipažįsta menininkė. – Kita vertus, ir mano vyriausiasis brolis buvo teisus sakydamas: „Tu dirbi, dirbi, darai atvirukus, tapai akvareles, bet iš jų negali pragyventi...“ Na, toks jau mano pasirinkimas. Norėdama, kad mano paveikslai būtų gražūs, estetiški, perku brangius kokybiškus dažus, popierių.“


Dailininkė apgailestauja, kad paveikslus įrėminti ir įstiklinti anaiptol nepigu. Todėl puikiai supranta žmones, kurie nori įsigyti jos darbą ir nustemba išgirdę jo kainą. Beje, ne vienam talentingam menininkui šiais laikais surengti parodą yra ganėtinai sunku, o be parodų ir galerijų į dailės rinką taip pat nelengva įsiveržti. Tad uždaresnio būdo ir kuklesni dailininkai neretai lieka už borto. Kolekcininkai ir meno žinovai, aišku, supranta tokių dailės kūrinių vertę, tačiau jie dažniausiai renkasi jau užsitarnavusių vardą dailininkų kūrinius.

REKLAMA


Irena Meištaitė: „Man gražiausios miškų ir pievų gėlės“

Trūkažolių pieva

Kai aplanko mūza


Dailininkė prisipažįsta, kad jos sielos išraiškos priemonės labai paprastos – baltas popieriaus lapas, geri akvareliniai dažai, švelnūs teptukai ir vanduo. „Man Lietuva unikali tuo, kad čia yra gražu visais keturiais metų laikais. Mėgstu dirbti gamtoje, nes čia aš būnu viena ir kartu su viskuo, kas man padeda: saulė, vėjas, medžių, pievų, paukščių balsai, rūkai, atodangos ir dar daugybė garsų. Nors dirbdama taip įsijaučiu, kad, regis, nieko negirdžiu, užmirštu, kad kepina saulė, ir ne kartą esu skaudžiai nudegusi nugarą, bet atsitraukti negaliu, kol nenutapau kokio gražaus, sau mielo vaizdo. Tikriausiai kokia dievybė ar menininkų dažnai minima ir labai geidžiama mūza paveikslui įkvepia gyvybę.“


Pastaruoju metu dailininkei dažnai pasitarnauja skaitmeninis fotoaparatas. Ji nufotografuoja gražų gamtos kampelį ar gėles, perkelia nuotraukas į kompiuterį, paskui išsirenka tai, kas jai patinka, ir lieja akvarelę. Tačiau, pasak jos, natūralios gamtos kvapų ir garsų niekas nepakeis. Ant popieriaus lieka kiek kitoks, nors ir širdies šiluma ir tos dienos nuotaika sušildytas vaizdas. Kiek darbštuolė akvarelininkė turi dar neeksponuotų, laukiančių įrėminimo darbų, neskaičiuoja. Tik sako, kad kiekvienam darbui ateis savas laikas ir sava erdvė.


Paklausta, kokiam interjerui labiausiai tinka akvarelės, dailininkė tikina, kad nesvarbu, kas vaizduojama paveiksluose – ar gamta, ar miestų senamiesčio kampeliai, ar gėlės, – jie labai tinka šiuolaikinių namų ar biurų sienoms, ypač jeigu jos yra vienspalvės.


Vilnietė I. Meištaitė dailės parodose Lietuvoje ir užsienyje dalyvauja nuo 1984 metų. Jos darbų yra Utenos kraštotyros, Žemaičių dailės muziejuose bei privačiose kolekcijose mūsų šalyje, taip pat Prancūzijoje, Kanadoje, Austrijoje, Ispanijoje, Liuksemburge ir kitur.



Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris