Aktorystė? Brangiausia veikla. Vienatvė? Tai – pilnatvė. Be šeimos? Nelygu auka scenai – kiekvienam savo kelias. Poezija? Joje daug prozos. Gyvenimas? Su didžiausia meile! Lietuvos teatro ir kino aktorė Dalia Michelevičiūtė.

– Pagauti jus – tolygu išvysti saulę šiųmečiame danguje. Kur skubate ir ar visur spėjate?

– Džiaugiuosi, veiklos turiu iki valiai. Baigiasi vieni darbai, prasideda kiti. Štai neseniai garbaus amžiaus senjorams vedžiau šokio pamokas. Tai buvo senjorams skirtas projektas sveikatai stiprinti. Mokėmės šokti ir valsą, ir bugivugį, ir salsą. Tiek geros energijos gavau! Žmonės nekantraudami laukdavo užsiėmimų – kiek buvo šypsenų, džiugesio. Pastaruoju metu mane dar galima gaudyti (juokiasi) Nacionaliniame dramos teatre – juk prasidėjo naujas sezonas. Branginu ir labai myliu šį teatrą. Taip pat Lietuvos radijuje vedu laidą „Šventadienio mintys“. Dar tenka užsibūti ir naujojo serialo „Paveldėtojas“ filmavimuose. Kada premjera? Kol kas paslaptis! Tai tiek to bėgimo.

– Kalbamės jūsų kelionės į Fatimą išvakarėse, tiesa? Galbūt į šią piligriminę vietą keliaujate išvalyti sielos?

– Fatima – viena reikšmingiausių pasaulyje Švenčiausiosios Mergelės Marijos apsireiškimo vietų. Šiais metais švenčiamas Mergelės Marijos apsireiškimo 100 metų jubiliejus. Bus aukojamos šv. Mišios už Lietuvą. Fatališki skaičiai – šimtmečio data, be to, ir man šiais metais apvalus jubiliejus į šoną žnybtelėjo. Širdies balsas kuždėjo, kad reikia padėkoti Dievui. Už nuveiktus darbus, sutiktus žmones, prasmingas pažintis, už savastį, leidžiančią gyventi ir džiaugtis, už visas patirtis.

– Norite dėkoti už visa, kas nutiko gero ir gražaus?

– Vertinu įvairias patirtis. Liūdnas, skausmingas – taip pat. Manau, kiekvienas gyvenimo įvykis mums yra pamoka, pastaba, patarimas.

– Arba neišvengiamybė, tarkime, penkiasdešimtasis gyvenimo jubiliejus. Baisu?

– Nė kiek! Visi žmonės sensta. Tai natūralus procesas. Reikia mokėti senti oriai. Moteris susiduria su daugybe sunkumų. Jos gyvenime daug įvairiausių tarpsnių – paauglystė, moterystė, senėjimas, – kai organizme siaučia hormonai, vyksta įvairios pertvarkos. Juokauju, kad moters gyvenimas – skaistykla žemėje. Bėgant metams, siela, regis, vis dar jauna, o kūnas jau darosi ne toks lankstus. Privalu rūpintis, ką dedi į burną, antraip organizmas gali supykti. Su amžiumi randasi įvairių nepatogumų. Bet su tuo reikia susitaikyti ir išmokti prisitaikyti. Ir, beje, ne vien moterims, senėjimas neaplenkia ir vyrų.

– Užsiminėte apie šokių pamokas senjorams. Iš kur ta šokių aistra ir kūno lankstumas?

– Šokis mano gyvenime atsirado labai seniai. Būdama dešimties, pradėjau lankyti pramoginius šokius. Bet šokiai netapo mano pagrindiniu užsiėmimu, tik pomėgiu. Neseniai tapau (savo amžiaus grupėje) kantri ir linijinių šokių čempione. Prieš tai dalyvavau Olandijoje vykusiame šokių čempionate. Teko vaidinti ir Anželikos Cholinos režisuotuose šokio spektakliuose. Išgyvenau tikrą šokio renesansą! Prisipažinsiu, šokti man daug mieliau nei sportuoti. Tad mokyti senjorus šokio judesių man buvo vienas malonumas.

– Stabtelėkime ties skaičiais – trys dešimtmečiai teatre, kur sukurta per keturiasdešimt vaidmenų, o kur dar kino filmavimų aikštelės. Smagu?

– Ar tikrai teisingai suskaičiavote? (Kvatoja.) Teatras – mano gyvenimas. Kada nors prisėsiu ir kruopščiai suskaičiuosiu sukurtus vaidmenis. Iš tiesų juk ne tai svarbiausia. Džiaugiuosi kiekvienu savo įkūnytu personažu, į kiekvieną jų įdėjau savęs – taip, kaip mokėjau, tiek, kiek galėjau. Kiekvienas vaidmuo man brangus. Ir Mergaitė– Komandoras spektaklyje „Don Žuanas. Maras“, ir Lizi Keri iš „Lietaus pardavėjo“, ir Angelė filme „Mėnulio Lietuva“, karalienė Margarita spektaklyje „Ričardas III“, Elžbieta „Marijoje Stiuart“, Motina Elizabetė Verkor „Apreiškime Marijai“. Ir dar daugelis kitų vaidmenų bei režisierių įrašyta į mano kūrybinę biografiją.

– Jūsų kelias į sceną, regis, nebuvo lyg per sviestą. Ne iš karto pavyko įstoti į trokštamą specialybę?

– Taip. Įstojau tik iš trečio karto. Atranka į aktorinį buvo išties nuožmi. Pirmais metais bandžiau laimę tuomečio Leningrado konservatorijoje. Koją pakišo Pabaltijo akcentas. Tuomet įstojau į Vilniaus Universiteto (anuomet Vinco Kapsuko universitetas) Filologijos fakultetą – kad metai šuniui ant uodegos nenueitų. Be to, ir rašymas, kalbos dalykai nebuvo man svetimi. Ir kasmet vis bandydavau laimę į aktorystės studijas. Prisimenu, buvau devyniolikos, bet manęs į Konservatoriją nepriėmė dėl to, kad buvau… per sena. Sakė, mums reikia paslankaus molio, o aš esą jau susiformavusi asmenybė. Oi, kokia širdperša apėmė, labai išgyvenau. O kitąsyk viena teatro pedagogė patarė man pirmiausia pažvelgti į veidrodį.

– Kodėl?

– Todėl, kad suprasčiau, jog negražūs žmonės negali tapti aktoriais. O aš naiviai tikėjau, kad svarbiausia – vidinis žmogaus grožis!

– Sutrikote, supykote?

– Žinoma, išgyvenau. Tačiau toks buvo metas – sovietmetis. Manau, kad grubiomis replikomis buvo tikrinamas jauno žmogaus jautrumas – atlaikysi ar suklupsi? Panašiai būdavo kritikuojami ir jaunieji poetai. Kad išsigąstų, pasimestų, liautųsi rašyti. Tie, kas nepabūgo aštrių, ne visada pagrįstų kritikos strėlių, išliko, kūrė, išsiskleidė. Pagaliau ir aš pasiekiau savo! Įstojau į režisieriaus Jono Vaitkaus kursą. Fantastika! Lenkiuosi savo Mokytojui ir likimui, kuris tikriausiai ne veltui vis kišo koją. Turbūt norėjo išrinkti man palankiausią variantą, todėl vis kišdavo koją, tik aš to nesupratau (juokiasi).

– Iš kur tas beprotiškas aktorystės geismas?

– Jaunystėje tai yra tik noras, vėliau tampantis aistra, galiausiai išaugantis į nenumaldomą geismą. Prisimenu, mokykloje lankiau režisieriaus Arvydo Navalinsko dramos studiją. Vaidinau spektaklyje „Donaldas ir trys ančiukai“. Tuomet manyje sproginėjo noras tapti aktore. Beje, mano mamytė, nors dirbo gydytoja, visad šoko ir dainavo. Tėtis juto fotografavimo aistrą. Taigi tas meno pasaulis nuolat buvo šalia.

– O pelnyti apdovanojimai – „Geriausios metų aktorės“, „Sidabrinės gervės“ ir kiti – saldūs, tiesa?

– Maivyčiausi, jei sakyčiau, kas gi čia tokio! Be abejo, apdovanojimai džiugina. Malonu, kai žmonės tavo darbą vertina. Tačiau, patikėkite, dirbu ne dėl prizų, nominacijų, apdovanojimų. Ne dėl gervių ir kristoforų – todėl, kad labai myliu savo darbą. Aktorystė suteikia sparnus.

– Jums pačiai brangiausias pripažinimas?

– Tai nutiko 1994–1995 metais, kai buvau apdovanota už vaidmenį Mergaitė–Komandoras Eimunto Nekrošiaus režisuotame spektaklyje „Don Žuanas. Maras“. Tai buvo mano pirmasis pripažinimas. O juk pirmas kartas visada įsimintiniausias. Visas brangias gyvenimo akimirkas vadinu laime, kuri stabtelėjo ties manimi. Iš tiesų, esu dėkinga visiems režisieriams, su kuriais dirbau ir dirbu. Už tai, kad manyje pastebėjo vieną ar kitą mano pusę, kurią aš – per vaidmenį – turėjau progos atskleisti.

– Ar bent sykį gailėjotės pasirinkusi tokį gyvenimo kelią?

– Ne, niekada! Nė vienos dienos ir nė akimirkos. Savo darbą beprotiškai myliu. Beje, kai manęs klausia, ar galima pragyventi iš aktoriaus profesijos, drąsiai atsakau – tikrai taip, jei labai stengsiesi ir dirbsi. Džiaugiuosi, kad neturiu jokių finansinių apynasrių – įsipareigojimų bankams, skolų, paskolų. Turiu stogą virš galvos, malonią veiklą, draugų. Nejau to maža?

– Gyvenimas – lyg rožių patiesalas?

– Nereikia manyti, kad aktoriaus darbas tik – kostiumai, grimas, rampų šviesos, žiūrovų aplodismentai ir gerbėjų gėlės. Aktoriaus darbe labai daug prozos – ilgų tekstų kalimas, įsijautimas į vaidmenį ir išėjimas iš jo, o kur dar rūpinimasis fizine kūno forma. Patikėkite, nėra lengva kelias valandas būti įsispraudus į kokius penkis kilogramus sveriančią karalienės suknią, dar ant galvos karūną išlaikyti ir su aukštakulniais vaikščioti. Tik žiūrovai to nemato. Bet dėl to tikrai nebambu ir nevirkauju. Toks mano pašaukimas – labai mylimas darbas, dėl kurio, su kuriuo ir už kurį labai sergu.

– Ar nė sykio nesijautėte apakinta šlovės?

– Yra toks taiklus posakis, jog lengviau pereiti ugnį ir vandenį nei varines dūdas. Čia apie šlovę, kuri kartais apsvaigina ir neleidžia išeiti iš tos būsenos. Ar man taip nenutiko? Lyg ir nepajutau.

– Tvirtinate, kad daug dirbant aktoriaus atlyginimo viskam – su protu – pakanka. Tad kam prireikė aktorinio meistriškumo, komandinio darbo, profesinių įgūdžių stiprinimo mokymų, raiškios kalbos kursų?

– Kalba – nematerialus mūsų tautos, kultūros pagrindas. Ją būtiną saugoti ir puoselėti. Turbūt pastebėjote, kad šiandien darosi vis kebliau aiškiai išsakyti mintis. Juolab jaunimui. Jauni žmonės nebemoka kalbėti – bendrauja žargonu, trumpiniais. Šiandien randasi vis daugiau verslininkų, politikų, kuriems rūpi ne tik išmokti vienos ar kitos užsienio kalbos, bet ir tobulinti lietuvių kalbos žinias. Juk kalba, manieros daug ką pasako apie žmogų. Yra žmonių, kuriems maga peržengti savo pačių drovumo slenkstį – prabilti prieš auditoriją. Kalbos puoselėjimo užsiėmimai, manau, labai reikalingi.

– Vis apie darbą. Ar tik ne darbas, konkrečiai – aktorystė – pasiglemžė jūsų asmeninį gyvenimą?

– Norite paklausti, ar turiu šeimą? Ne, šeimos aš nesukūriau. Tačiau tai nėra jokia auka! Taip jau atsitiko, ir tiek. Vieni tuokiasi, kiti skiriasi, treti turi pulką vaikų, dar kitiems jų neduota. Toks gyvenimas! Džiaugiuosi, turiu kelis krikšto vaikučius, tad nors nesu jų biologinė mama, esu dvasios motina. Niekada nesvarstau, kas būtų, jei būtų.

– Esate sakiusi, jog vienatvė jums yra pilnatvė. Paaiškinkite.

– Tikintis žmogus niekada nėra vienas. Su didžiausia meile apkabinu savo vienatvę. Ir visai jos nebijau. Ji manęs negniuždo. Mano ramstis – malda ir tikėjimas, mylimas darbas ir žmonės, kurie šalia. Kiekvienas turime savo kelią. Manasis toks – apsikabinus vienatvę.

– O meilės sau nepamirštate?

– Kas tai yra? (Juokiasi.) Iš tiesų, kas gi yra meilė sau? Kai lekiame per parduotuves? Nusiperkame naujus batus, įmantrią suknelę? O gal meilė sau – prašmatni vakarienė mažai pažįstamų žmonių kompanijoje? Man nesvetima ir puoštis, ir skaniai pavalgyti. Tačiau to nevadinu meile sau. Tai tik detalės, nesuteikiančios gyvenimui nei pilnatvės, nei prasmės.

– Ar tikite, kad tuomet, kai užsiveria visos durys, Dievas praveria langą?

– Kokį dar langą! Dievas mums yra paruošęs visą dangų. Todėl kas rytą jam dėkoju už tai, ką turiu ir ką praradau. Už laimes ir nelaimes. Galbūt kam nors mano kalbos pasirodys davatkiškos. Tebūnie! Savo tiesų aš niekam nebruku. Ir tai, kas priimtina man, nebūtinai turi patikti visiems.

– Mylite gyvenimą?

– Labai. Kiekvieną dieną ir visomis kūno ląstelėmis.

Parengta pagal žurnalą “Savaitė”