Neseniai žiniasklaida pasakojo apie aukštosios mokyklos dėstytoją, kuris sukasi net keturiuose darbuose. Kol jaunas – spėja, tik įdomu, kaip jis tiek aprėps sulaukęs 50 metų? Ši tema Lietuvoje tikrai aktuali, nes bent kiek padorias pajamas galima užsidirbti tik plėšantis į dvi, tris ar keturias dalis.

Kaip skelbia Statistikos departamentas, antraeiliuose darbuose papildomai dirba apie 70 tūkst. vyrų ir moterų. Tai tikrai mažai, palyginti su bendru oficialiai dirbančių asmenų skaičiumi – tokių šalyje arti milijono. Tačiau dar pora skaičių atskleidžia oficialios statistikos ribotumą: ir privačiajame, ir viešajame sektoriuose daugumos žmonių uždarbis – vos nuo minimaliosios mėnesinės algos iki vidutinės mėnesinės algos (830 eurų).

Ką tai reiškia, ypač minėtus skaičius lyginant su vaizdais prie mūsų prekybos centrų, kur labai dažnai nėra vietos automobiliui pasistatyti? Tik viena: gerokai daugiau, nei skelbia statistika, mūsų tautiečių eina antraeiles pareigas. Ir dažniausiai – be jokių „popierių“. Štai kur slypi Lietuvos šešėlinės ekonomikos mastas ir jėga: ne veltui ekonomistai sutinka, kad ji sudaro nuo ketvirtadalio iki trečdalio mūsų bendrojo vidaus produkto, apie 5–7 milijardus eurų, trumpai tariant – tai milžiniški pinigai.
Ir kokios gi peršasi išvados? Nors politikai periodiškai organizuoja „kryžiaus žygius“ prieš šešėlį, jis iš esmės nemažėja. Mat šešėlinė ekonomika maitina (ir išmaitina) šimtus tūkstančių žmonių, kurie jau seniai suprato: vienas darbas – nebe darbas.

Arūnas Marcinkevičius

Pusė medikų draskosi per du darbus

Julita VARANAUSKIENĖ, „Sodros“ vyriausioji patarėja:

– Rugsėjį 92 proc. dirbančių žmonių Lietuvoje triūsė tik pas vieną darbdavį. Tik vieną darbdavį dažniausiai turėjo darbininkiškų (kvalifikuotų ir nekvalifikuotų) profesijų atstovai. Likę darbuotojai, dirbantys pas kelis darbdavius, – medikai, finansų specialistai, pedagogai, vadovai. Beveik kas antras gydytojas specialistas (46 proc.) dirba pas daugiau negu vieną darbdavį, daugiau negu vienam darbdaviui dirba ir kas trečias buhalteris, vienas iš keturių aukštųjų mokyklų dėstytojų. Net 56 darbdavius turinčio rekordininko pagrindinis darbas – įmonės vadovas.

Ir tarp didelių pajamų gavėjų daugiau tokių, kurie turi ne po vieną darbą. Darbo pajamų vidurkis nuosekliai auga didėjant darbdavių skaičiui – vidutinės žmogaus, dirbančio pas vieną darbdavį, darbo pajamos rugsėjį buvo 777 Eur (neatskaičius mokesčių), pas du – 1 168, pas tris – 1 481, pas daugiau negu tris – 1 704 Eur. Ir dar: daugumos „daugiadarbių“ amžius svyruoja nuo 35 iki 42 metų.

Privatusis sektorius prisitaikė

Indrė GENYTĖ-PIKČIENĖ, „Luminor“ banko vyriausioji analitikė:

– Pagal darbo užmokestį Lietuva vos lenkia Rumuniją ir Bulgariją. Privačiajame sektoriuje algą lemia rinka ir ją reikia užsidirbti. Dar neteko matyti besiskundžiančio darbštaus, apsukraus savo srities specialisto.

Tačiau besitęsianti emigracija jau sukūrė didžiulę įtampą darbo rinkoje, tad verslininkai priversti vis išradingiau vilioti darbuotojus. Bet viešajame sektoriuje rinkos dėsniai neveikia, dar prie to pridėkime švietimo sistemos neefektyvumą ir didžiulį jaunų specialistų (visų pirma – gydytojų) protų nutekėjimą. Todėl reikia pasirūpinti tomis sritimis, kurios yra valdančiųjų valioje ir verkiant prašosi pertvarkos. Tik turėdami efektyvų viešąjį sektorių su optimaliais švietimo bei sveikatos apsaugos tinklais ir gerai apmokamais šių sričių specialistais jausimės saugūs ir galėsime tikėtis kokybinių struktūrinių Lietuvos ūkio pokyčių.

Kada valstybė parodys pavyzdį?

Rimantas DAGYS, Seimo narys:

– Viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai beveik nedidinti nuo 2010 m. O verslininkai žiūri, ką daro valstybė, todėl panašiai elgėsi ir daugelis privačiojo sektoriaus įmonių. O kai privatusis sektorius giriasi augančiais atlyginimais, reikia žinoti: tai vyksta specifiniuose sektoriuose ir daugiausia – tik didmiesčiuose. O ir tas padidėjimas dažnai vis „suvalgomas“ sparčios infliacijos. „Valdiškus“ atlyginimus gaunantys darbuotojai – nuo gaisrininkų iki socialinių darbuotojų arba aukštosiose mokyklose dirbantys mokslininkai – ir toliau teuždirba tik tiek, kad balansuoja ties skurdo spąstais.

Receptas vienas: reikia suvokti, kad visi tie juridinės galios neturintys trišaliai susitarimai yra bereikšmiai, nustoti naujais darbo kodeksais silpninti ir taip tragiškai silpnas mūsų profesines sąjungas ir pradėti permainas valstybiniu pavyzdžiu: gerokai padidinti seniausiai įšaldytus viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus. Antraip ir toliau suksime mirtiną ruletę, kai kasmet vidutinio miesto dydžio emigrantų banga palieka tėvynę.

Viešąjį sektorių reikia reorganizuoti

Nerijus MAČIULIS, „Swedbanko“ vyriausiasis ekonomistas:

– Itin maži sveikatos apsaugos, švietimo sistemos ar daugelio kitų kvalifikuotų viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčiai pastaraisiais metais, šoktelėjus kainoms, tapo itin ryškia problema. Tad aukštąjį išsilavinimą įgiję ir itin svarbias funkcijas visuomenėje atliekantys asmenys – gydytojai ar mokytojai – dirba papildomai, kad patenkintų būtiniausius savo poreikius.

Ką daryti? Rinkti papildomas pajamas į biudžetą didinant mokesčius – nereali misija. Vienintelė išeitis – mažinti kitas valdžios sektoriaus išlaidas ir sutaupytomis lėšomis didinti viešojo sektoriaus darbuotojų algas. Deja, net ir sumažinus valstybės tarnautojų bei valstybinių institucijų, sutaupytos lėšos nedaug tepadidins jų mažus atlyginimus. Gyventojų skaičiui sumažėjus daugiau nei pusę milijono, valstybė nebeturi finansinių galimybių išlaikyti tokio dydžio viešąjį sektorių. Tad darbuotojų visame viešajame sektoriuje turi mažėti – kad likusių pajamos padidėtų. Deja, tokia reorganizacija trumpuoju laikotarpiu būtų skausminga: gali net išaugti nedarbas, kai kam teks keisti kvalifikaciją. Tačiau ilguoju laikotarpiu kitų išeičių neturime: privalome sukurti daug efektyvesnį ir daug „lieknesnį“ viešąjį sektorių tam, kad jame dirbančių asmenų pajamos bent padvigubėtų, o ten dirbantys specialistai nebeieškotų papildomo darbo, ypač – už Lietuvos ribų.