Didžioji „Suzuki“ automobilių rinka yra antroji pagal gyventojų skaičių šalis Indija. Todėl sėdint prie šių japoniškų automobilių vairo visuomet įdomu aiškintis, kuo visureigiai traukia indus? Ypač – naujas sportiškas mažasis visureigis „Vitara S“, kurio sportiškumas minimalus, tačiau gamintojas vis tiek tiki jo sėkme.

Vidmantas UŽUSIENIS

Indija garsėja kaip didi, bet ypač skurdi šalis. Dėl to šioje šalyje yra papuliarios tokios mašinos, koks yra, pavyzdžiui, vietinės gamybos „Bajaj Qute“. Indų gamintojas „Tata“ jį vadina automobiliu, bet iš esmės tai yra kvadrociklas, kurio kėbulas pagamintas iš pigios plastmasės.

Saugumas ir patogumas – minimalūs, bet važiuoti galima. Visi keturi „Qute“ ratai – varantieji, nes Indijoje net ir miestuose gatves užtveria atliekų krūvos, o jas reikia kažkaip įveikti. Bet svarbiausia, kad indas naują pigiausią pasaulio automobilį gali įsigyti vos už 60 tūkst. rupijų, o tai nesiekia ir 800 eurų. Bet „Suzuki Vitara“ ir – ypač – jo S versija, nėra iš tų mašinų, kurias ne tik indai, bet ir lietuviai vadintų pigiomis.

Maža to, viduriniam indui naujojo „Suzuki Vitara S“ kaina gali atrodyti tokia pat, kaip daugumai lietuvių – „Rolls-Royce“. Sportiško japonų visureigio kaina prasideda nuo 22 999 eurų. Tad kaipgi mažieji japoniški visureigiai patraukia indus? „Suzuki“ importuotojos Lietuvoje UAB „Autoverslo automobiliai“ atstovas Valdas Stanislovaitis į šį klausimą atsakė paprastai: „Indijoje gyvena apie 1,3 mlrd. gyventojų, tarp kurių yra ir pasiturinčių žmonių. Galbūt jų ir nėra daug, lyginant su šios šalies gyventojų skaičiumi. Tačiau pakankamai, kad Indija taptų geidžiama rinka bet kuriam automobilių gamintojui“.

Lietuvoje populiariausias „Suzuki Vitara“ modelis su 1,6 l ir 120 AG benzininiu motoru. Jis yra atmosferinis, o S modifikacijos agregatas turi turbiną. „Savaitės“ žurnalistas „Suzuki Vitara S“ bandė vasario pradžioje, siaučiant pūgai ir smarkiai sningant.

Sportiška japoniško visureigio versija kelyje, aišku, buvo dinamiškesnė, labiau ugninga, nei modifikacijos, po kurio variklio gaubtu dirba atmosferinis agregatas. „Suzuki Vitara S“ su visų keturių ratų varančiąja sistema ir 6 laipsnių automatine pavarų dėže iki 100 km/h gali įsibėgėti per 10,2 sek. Mažai mašinai – ne tiek jau mažai.

Nors keturis „Suzuki Vitara S“ ratus ir suka 1,4 l darbinio tūrio motoras, turbina jo arklio galių skaičių padidina iki 140. Iš esmės tai yra svarbiausias dalykas, dėl kurio už sportišką „Suzuki“ visureigį yra prašoma keliais tūkstančiais eurų daugiau, nei už kasdieniam naudojimui skirtą visais keturiais ratais varomą „Vitara“. Anot „Suzuki“ importuotojų Lietuvoje svetainės autoversloautomobiliai.lt, pigiausias visureigis su visų keturių ratų varomąja sistema kainuoja nuo 16 990 eurų.

Teisybę pasakius, Lietuvos vairuotojui tikriausiai gali būti labai sunku paaiškinti, kodėl jis turi rinktis ženkliuku „S“ pažymėtą, o ne paprastą „Vitara“. Abiejų automobilių degalų sąnaudos yra panašios – specifikacijose teigiama, kad „Vitara“ šimtui kilometrų nuvažiuoti sunaudoja vidutiniškai 5,7 l, o jo S modifikacija – 5,7 l benzino. Tiesa, apsnigtais mūsų krašto keliais, iš dalies – bekele ir miesto gatvėmis sportišku visureigiu įveikus apie 400 kilometrų, jo borto kompiuteris rodė, kad automobilis vidutiniškai siurbė 7,8 l/100 degalų. Tokios degalų sąnaudos vis tiek nebuvo didelės.

Bolivudiška trauka

Į abi visureigio versijas yra montuojama ta pati naujausia „Suzuki“ keturių ratų pavaros technologija „AllGrip“. Vienodi ir jų darbo režimai – „Auto“, „Sport“, „Mud“ ir „Lock“. Gamintojas teigia, kad sportiškos versijos pakaba yra kietesnė, labiau subalansuota sportiniam važiavimui. Vis dėlto kelyje kietumo nebuvo justi netgi įjungus režimą „Sport“.

Kažkiek paaugdavo variklio apsukos, degalų sąnaudos, tačiau nelabai pajutau, kad būtų pasikeitę pakabos nustatymai. Dariau išvadą, šis režimas, turint omenyje pakabą, yra daugiau psichologinio poveikio priemonė, nei realus dalykas.

Bekelėje mašinos pravažumas yra neblogas kaip mažam visuregiui. „Suzuki Vitara S“ išsukęs iš kelio, pabandžiau apsnigtu keliuku užsikarti į gana stačią įkalnę. Nors buvo slidu ir klampu, automobilis judėjo užtikrintai, užsikabarojo ant kalvos pasilikdamas nemažą pajėgumo atsargą.

Neabejoju, jog 20 AG mažiau ir 5 cm žemesnę prošvaisą turintis „Vitara“ irgi tokioje situacijoje nepavestų. Tačiau sėdėdamas prie jo vairo greičiausiai nebūčiau buvęs toks užtikrintas, kad manevrą atliksiu iki galo ir visureigis neužklimps kažkur įkalnės viduryje.

Dar du koziriai, galintys kai kuriems vairuotojams sportiškam visureigiui „Suzuki Vitara S“ kelti daugiau simpatijų nei „paprastam“ „Vitara“, yra organiškesnis sportiškos modifikacijos vidaus ir išorės dizainas. Jis nėra toks agresyvus, kad praeiviai atsigręžtų, pamatę „Suzuki Vitara S“. Tačiau tinklinės priekinio radiatoriaus grotelės, platesnės ratų arkos, išraiškingesni žibintai išduoda, jog važiuoji sportiška visureigio modifikacija. Tokia, kokius labiausiai mėgsta drąsūs Bolivudo herojai ir jų gražuolės palydovės. Gal čia ir slypi didžioji „Suzuki“ paslaptis Indijoje?