Prieš pat Naujuosius sukako 60 metų, kai buvo sušaudytas vienas baisiausių budelių XX amžiaus pasaulio istorijoje – Josifo Stalino parankinis, vienas svarbiausių žudynių ir masinių represijų buvusioje Sovietų Sąjungoje organizatorių Lavrentijus Berija.

Manvydas VITKŪNAS

Kremliaus pilkasis kardinolas L. Berija išsiskyrė visa „puokšte“ bjauriausių bruožų: sadizmu, pasalūniškumu, kerštingumu. SSRS valdžios olimpe jis prabuvo daugiau nei du dešimtmečius, oficialiai tenkindamasis atsakingomis užduotimis didžiojo savo vado J. Stalino šešėlyje, o realiai – sutelkęs savo rankose neįtikėtinai galingą valdžią. Tokie SSRS ir jos okupuotų tautų gyvenimo puslapiai kaip teroras, represijos, masiniai trėmimai, priverstinis darbas lageriuose, susidorojimas su tikrais ar menamais politiniais oponentais buvo L. Berijos – ištikimiausio J. Stalino sarginio šuns – tiesioginės veiklos ir atsakomybės sritis.

Pašalindavo konkurentus

Abchazijoje, Mercheulio kaime, 1899 m. kovo 17 d. gimęs L. Berija buvo vienas iš trijų šeimos vaikų. L. Berijos brolis mirė sulaukęs vos dvejų, o sesuo buvo kurčnebylė. Su Lavrentijumi tėvai siejo savo gražiausias viltis, todėl, net būdami labai neturtingi (turėjo vos du hektarus žemės), visomis išgalėmis stengėsi išleisti sūnų į mokslus. Išsiuntę Lavrentijų mokytis į Suchumį, o vėliau jam tęsiant mokslus Baku mechanikos ir statybos mokykloje (čia jis studijavo architektūrą), tėvai netgi pardavė pusę savo namo, kad tik galėtų sumokėti už sūnaus studijas.

Dar mokydamasis Baku, L. Berija įsitraukė į kairiųjų politinių organizacijų veiklą. Kaip bolševikų agentas buvo infiltruotas į trumpai gyvavusios tuometės Azerbaidžano Demokratinės Respublikos saugumo struktūrų veiklą. Azerbaidžaną okupavus sovietų Rusijai, L. Berija buvo perkeltas į tuo metu dar nepriklausomą Gruziją, organizavo antivalstybinę veiklą, verbavo Rusijai agentus, tačiau galiausiai buvo Gruzijos saugumo struktūrų suimtas ir deportuotas iš šalies. Kai sovietų Rusijos kariuomenė po neilgo, bet kruvino karo palaužė Gruzijos pajėgas ir okupavo šalį, 1922 m. L. Berija buvo atsiųstas į Tbilisį ir tapo vienu svarbiausių sovietų saugumo struktūrų organizatorių Užkaukazėje.

L. Berija labai sėkmingai kilo partinės karjeros laiptais. 1926-aisiais jis jau buvo Gruzijos GPU (Vyriausiosios politinės valdybos – svarbiausio politines represijas organizuojančio organo) vadovas, o nuo 1927 m. – vidaus reikalų liaudies komisaras. L. Berija sugebėdavo tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje pademonstruoti beribį lojalumą ir atsidavimą J. Stalinui bei artimiausiems jo aplinkos žmonėms, todėl buvo pastebėtas, įvertintas ir greitai kilstelėtas į sovietų valdžios olimpą. Taip pat jis sugebėjo laiku ir sumaniai pašalinti iš kelio savo varžovus. Taip vienas iš L. Berijos konkurentų, puikus plaukikas, nuskendo jūroje greta savo vilos. Kitą L. Berijai pavojingą partijos veikėją Tbilisio centre partrenkė sunkvežimis. 1931 m. L. Berija tapo sovietų Gruzijos vadovu.

Nušovė Armėnijos vadovą

Savo geradariams – J. Stalinui ir jo dešiniajai rankai Kaukaze Sergo Ordžonikidzei – L. Berija labai uoliai atsilygino, vykdydamas pačias kruviniausias direktyvas, gaunamas iš Maskvos.

Kai praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio antrojoje pusėje Sovietų Sąjungoje prasidėjo „didieji stalininiai valymai“, kurių kruviniausi vykdytojai buvo garsieji budeliai Genrichas Jagoda ir Nikolajus Ježovas, L. Berija taip pat, pasiraitojęs rankoves, įjungė kruviną mėsmalę. Iš pradžių jis siautė tik jam pavestame bare – Gruzijoje ir gretimuose regionuose. Viena pirmųjų garsesnių politinių žmogžudysčių įvyko 1936 m., kai L. Berija surengė savo namuose puotą ir jos metu nunuodijo gimtosios Abchazijos vadovą Nestorą Lakobą. Tą pačią dieną N. Lakoba ir L. Berija kartu pramogavo, pietavo, lankėsi teatre. Pasijutęs blogai, 43-ejų Abchazijos vadovas suprato, kad yra apnuodytas, ir prieš mirtį apkaltino L. Beriją. N. Lakoba buvo iškilmingai palaidotas Suchumyje, tačiau labai greitai po laidotuvių apkaltintas įvairiais nusižengimais, paskelbtas „liaudies priešu“, jo šeima suimta, vienas iš sūnų sušaudytas.

Kaip Maskvos emisaras, kartu su Georgijumi Malenkovu ir Anastasu Mikojanu atsiųstas „įvesti tvarkos“ sovietų Armėnijoje, L. Berija 1936 m. pats nušovė kabinete Armėnijos lyderį Agasį Chandžjaną. Sovietų spauda tada pranešė, kad A. Chandžjanas „gėdingai nusižudė“.

Atstumtojo kerštas

Gruzijoje L. Berijos nemalonė reiškė mirtį daugybei garsių žmonių. Buvo apkaltinti įvairiais nusikaltimais ir sušaudyti žymūs Gruzijos žmonės – švietimo liaudies komisaras Gajozas Devdarianis, pasaulinio garso filologas, akademikas Grigorijus Ceretelis, garsus dailininkas Dmitrijus Ševardnadzė (atvirai pasmerkė L. Berijos planus nugriauti vieną seniausių ir gražiausių Gruzijos bažnyčių), „Gruzijos Jeseninu“ vadintas poetas Ticianas Tabidzė ir daugelis kitų. Kai kuriais atvejais mirties nuosprendį lemdavo nežabota L. Berijos aistra svetimoms moteris. Garsus mikrobiologas Georgijus Eliava buvo absurdiškai apkaltintas „Tbilisio vandentiekio užnuodijimu“ ir sušaudytas, nes L. Berijai labai patiko G. Eliavos žmona – garsi balerina. Tačiau ji atstūmė to meto Gruzijos komunistų lyderio „meilę“ ir taip pat buvo sušaudyta, o vienintelė nužudytų sutuoktinių dukra – ištremta.

L. Berija garsėjo kaip gašlūnas ir sadistas, mėgęs prievartauti moteris. Daugybę moterų jis ir jo parankiniai tiesiog išprievartavo. Nepaisant šių žiaurybių, L. Berijos žmona (sulaukė 86-erių ir mirė tik 1991 m.) iki pat mirties teisino savo vyrą.

„Berijos orkestras“

1938 m. rugpjūtį L. Berija pagaliau įgyvendino savo svajonę – pasiekė patį sovietų valdžios olimpą ir išvyko dirbti į Maskvą. Po Maskvą jis važinėjo su gausiu būriu apsaugininkų, kurie didesnius ginklus (automatus, kulkosvaidžiais) nešiodavosi muzikos instrumentų dėkluose. Todėl jo apsaugos tarnybą maskviečiai pašnibždomis vadino „Berijos orkestru“.

SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro pareigas perėmęs iš N. Ježovo (šis buvo sušaudytas), L. Berija ėmėsi gudraus dvigubo žaidimo. Jis pristabdė masines represijas, pirmtako valdymo laikotarpiu pasiekusias apokaliptinį mastą, 1939–1940 m. paleido iš kalėjimų ir lagerių iki 200 tūkst. žmonių, tad Sovietų Sąjungoje atrodė, kad „gerasis“ L. Berija kartu su J. Stalinu atkuria „socialistinį teisingumą“. Tačiau tuo pačiu metu tiek pat „antitarybinių elementų“ buvo suimta, o Katynėje surengtos lenkų karių žudynės. 1940-aisiais L. Berija įteikė puikią dovaną J. Stalinui – sovietų saugumo agentas Meksikoje ledo kirtiklio smūgiu į galvą nužudė buvusį J. Stalino bendražygį, tapusį nesutaikomu oponentu, – Levą Trockį.

Tautų trėmėjas

L. Berija vadovavo ukrainiečių, baltarusių, lenkų, nuo 1941 m. – ir lietuvių, latvių, estų pirmiesiems masiniams trėmimams į Sibirą.

Antrojo pasaulinio karo metais L. Berijai darbo tik padaugėjo. Be kovos su „liaudies priešais“, kurių, sovietų budelių nuomone, šalyje buvo dešimtys milijonų, jis koordinavo ir pirmuosius SSRS branduolinio ginklo kūrimo projektus.

Ypač ryškus L. Berijos indėlis organizuojant tautų trėmimus ir masines represijas. Bendradarbiavimu su vokiečių okupantais ir nelojalumu SSRS buvo apkaltintos kelios tautos. Visi jų atstovai turėjo būti ištremti iš gimtųjų vietų į Sibirą. Toks likimas ištiko čečėnus, ingušus, balkarus, kalmukus, Krymo totorius, Pavolgio vokiečius, kurdus, Gruzijoje gyvenusius turkus, taip pat palei Juodosios jūros pakrantes gyvenusius graikus ir kitų tautų atstovus. Į ištremtų tautų vietą buvo atkeliami kolonistai (tai ypač gilų pėdsaką paliko Kryme, kur vietoj totorių buvo atkelta daugybė rusų).

„Berijinis atšilimas“

Būdamas J. Stalino patikėtinis, L. Berija vadovavo susidorojimams su diktatoriui neįtikusiais sovietų pareigūnais, asmeniškai dalyvaudavo tardymuose ir kankinimuose. Nors L. Berija neturėjo karinio išsilavinimo, 1945 m. jam buvo suteiktas Sovietų Sąjungos maršalo laipsnis.

Nuo 1946-ųjų L. Berija buvo nuolatinis „septintuko“, kurį sudarė J. Stalinas ir šeši artimiausi jo bendražygiai, narys. Jo įtaka palaipsniui augo, nors oponentai partijos viduje taip pat nesnaudė. Jam greičiausiai būtų labai pakenkusi vadinamoji Mingrelijos byla, kurioje daugybė aukštų gruzinų tautybės komunistų partijos funkcionierių buvo kaltinami nacionalizmu ir orientacija į Turkiją, tačiau J. Stalino mirtis iš esmės pakeitė situaciją. Kova dėl valdžios tarp L. Berijos ir jo oponentų, iš kurių stipriausias buvo Nikita Chruščiovas, pasiekė apogėjų.

Egzistuoja nemažai prielaidų, kad būtent L. Berija yra J. Stalino mirties kaltininkas. Manoma, kad jis prisidėjo prie staigaus tirono sveikatos būklės pablogėjimo ar bent jau paskatino J. Stalino mirtį, neleisdamas laiku suteikti medicininės pagalbos. Kad ir kaip ten būtų, būtent L. Berija, taip pat N. Chruščiovas ir G. Malenkovas buvo pagrindiniai pretendentai užimti komunistų partijos vadovo postą.

Po J. Stalino mirties L. Berija tapo Vidaus reikalų ministerijos ir prie jos prijungtos Valstybės saugumo ministerijos vadovu. Jis iškart pabandė užsitarnauti populiaraus vadovo vardą: paskelbė masinę amnestiją (tiesa, į laisvę išėjo daugiausia kriminalinių, o ne politinių kalinių), nutraukė keliasdešimt politinių bylų, pasiūlė reabilituoti kai kuriuos anksčiau represuotus asmenis. SSRS respublikos sparčiai ėmė vykdyti nacionalinę kadrų politiką. Buvo masiškai atšaukiami rusų tautybės pareigūnai ir valdininkai, o jų vietas užėmė vietinių tautybių atstovai. Įvairūs užrašai ir iškabos, buvę tik rusų kalba, nacionalinėse respublikose pradėti rašyti dviem kalbomis. Prasidėjo „berijinis atšilimas“. Jis tuomet buvo juntamas ir okupuotoje Lietuvoje.

Kūnas sudegintas

Nepaisant chameleoniškų L. Berijos pastangų iš kruvino budelio tapti liberaliu lyderiu, jam nepavyko užimti atsilaisvinusios J. Stalino vietos SSRS valdžios olimpe. Jam už akių užbėgo N. Chruščiovas. Šio iniciatyva L. Berija buvo suimtas ir apkaltintas daugybe nusikaltimų: siekiu sunaikinti tarybinę santvarką ir atkurti kapitalizmą, moraliniu sugedimu, piktnaudžiavimu valdžia, baudžiamųjų bylų klastojimu, neteisėtomis represijomis ir netgi šnipinėjimu Didžiosios Britanijos naudai. Kai kurie kaltinimai buvo pagrįsti, kai kurie – visiškai absurdiški. Teismas vyko labai skubotai, o nuosprendis buvo aiškus jau iš anksto. L. Berija atkakliai gynėsi ir pripažino kaltę tik dėl moralinio nuopuolio: „Daugybė santykių su moterimis daro man gėdą kaip piliečiui ir buvusiam komunistui.“ Jis taip pat iš dalies pripažino savo kaltę dėl masinių represijų, bet tikino, kad „pasitaikę perlenkimai buvo lemti tuomet susiklosčiusios situacijos“.

1953 m. gruodžio 23 d. L. Berija buvo sušaudytas Maskvos karinės apygardos štabo rūsyje. Jį sušaudyti pasisiūlė būsimasis Sovietų Sąjungos maršalas Pavelas Batickis. Kūnas buvo sudegintas krematoriume, o pelenai užkasti Maskvos Donskojaus kapinėse (kitais duomenimis – išberti į upę). L. Berijos artimieji buvo ištremti į Uralą, Sibirą, Kazachstaną. 2002 m. Rusijos aukščiausiasis teismas atmetė prašymą po mirties reabilituoti L. Beriją.