Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad stūksantys medžiai senoliai, yrantys stuobriai, gausybė virtuolių – tai apleistas, neprižiūrėtas miškas. Bet kaip tik tai, kad žmogus nesikiša į miško gyvenimą, ir padeda išsaugoti biologinę jo įvairovę.

Kodėl taip svarbu, kad miškuose išliktų kuo didesnė biologinė įvairovė? Su ja yra tiesiogiai susijęs ekologinis miško atsparumas. Kuo jis didesnis, tuo didesnį aplinkos ir žmogaus daromą neigiamą poveikį miškas gali atlaikyti. Kuo įvairesni medžiai, augalija ir miške gyvenantys gyvūnai, tuo mažesnė tikimybė, kad juos užpuls kenkėjai, nes visada atsiras, kas juos sudoros.

Vienas svarbiausių biologinės įvairovės elementų miškų kraštovaizdyje yra kertinės miško buveinės (KMB). Kertine miško buveine gali būti ąžuolas galiūnas, kelių dešimčių kvadratinių metrų ploto eglynas, kelių šimtų hektarų senas miškas, medžiais apaugusi pieva, telkšančioje pelkėje ant samanotų kupstų augantys juodalksniai, raguva stačiais krantais...

Visos šios vietovės skirtingos, bet drauge ir panašios: čia didelė tikimybė aptikti nykstančių, pažeidžiamų, retų ar saugotinų augalų, grybų, gyvūnų rūšių. Tačiau vietovė fiksuojama kaip kertinė miško buveinė tik tuomet, jei joje aptikti organizmai priskiriami prie specializuotųjų rūšių – tokių, kurios yra visiškai nuo šių sąlygų priklausomos ir kitaip net negalėtų egzistuoti.

Idėja sukurti tokias buveines kilo Švedijoje 1993 m., vėliau ji paplito ir kitose Šiaurės Europos šalyse. 2000 m. buvo pradėtas įgyvendinti Lietuvos ir Švedijos projektas, skirtas mūsų šalyje atpažinti ir surašyti kertines miško buveines. Kol buvo atlikta inventorizacija visuose šalies miškuose, nepriklausomai nuo nuosavybės ir apsaugos režimo, praėjo penkeri metai.

Paaiškėjo, kad tuo metu Lietuvoje kertinės miško buveinės užėmė apie 1,2 proc. visų miškų ploto. Dar viena, pakartotinė, inventorizacija buvo atlikta 2013–2017 m. Pasak tyrimo „Kertinių miško buveinių pokyčiai“, kurį atliko Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos mokslininkai Indrė Ruškytė ir Gediminas Brazaitis, per 10–15 metų 90,5 proc. KMB būklė išliko stabili ar pagerėjo. 2017 m. Duomenimis, Lietuvoje yra 8009 kertinės miško buveinės, kurios kartu sudėjus užima beveik 25 tūkst. hektarų plotą.

Kertinės miško buveinės bemaž tolygiai išsibarsčiusios po visos šalies miškus, tačiau daugiau jų užfiksuota ten, kur yra didesni ir senesni miškų masyvai. Kiekviena kertinė miško buveinė miškininkų įvardijama specialiu numeriu, kuris ir nurodo, kas vertingo yra šioje saugotinoje teritorijoje. Jos ribos žymimos ant medžių kamienų raudonais dažais, tad nereikėtų manyti, kad tie seni medžiai skirti nupjauti. Jei prireikia, buveinių ribos gali būti atnaujinamos. Formuojant kertinę buveinę nepaisoma miško kvartalų ribų, bet atsižvelgiama į tai, kas vertingiausia gamtosaugos požiūriu.

Kad buveinė nenukentėtų

Kada ir kaip kertinės miško buveinės padeda išsaugoti augalus ir gyvūnus, pasiteiravome gamtininko Andrejaus Gaidamavičiaus.

– Kokie gyvi organizmai randa čia prieglobstį?

– Kertinės miško buveinės iš tiesų padeda išsaugoti specializuotąsias rūšis, ypač smulkiąsias, tokias kaip vabzdžiai, grybai. Tačiau jos nepadeda išsaugoti paukščių, kuriems miškų fragmentacija, masyvų naikinimas labai kenkia. Tokiems paukščiams kaip jerubės, kurtiniai, taip pat daugeliui plėšriųjų paukščių paliekami maži neiškirsti ploteliai – menkas prieglobstis.

O stambesniems gyvūnams reikia dar didesnio miško masyvo, tokio kaip, pavyzdžiui, Punios šilas, kad galėtų jame gyventi. Mat kai kurios rūšys, tarkim, vilkai, būna pasklidusios po 25 tūkstančių hektarų, meškos – po maždaug 100 tūkstančių hektarų teritoriją.

Bet vis tiek gerai, kad kertinės miško buveinės apskritai yra, jos priskiriamos prie to 10 proc. sertifikuotų miškų, kurie privalo būti išsaugoti ir kuriuose nevykdoma ūkinė veikla. Gaila tik, kad jos neturi teisinio statuso ir yra saugomos tik miškininkų valia.

– Kaip turėtume elgtis pamatę lentelę „Kertinė miško buveinė“?

– Žmonės kertinėse miško buveinėse gali elgtis kaip kaip įprastame miške, ten nėra jokių lankymo ribojimų, tai nėra rezervatai. Man patinka toks pavyzdys: Lietuvoje turime 4 rezervatus, dar apie 30 jų yra mažyčių, įsteigtų parkuose, o štai Lenkijoje yra beveik 1000 rezervatų. Jie panašūs į mūsų kertines miško buveines, tik šiek tiek didesnio ploto – 10–20 hektarų, todėl čia juodajam gandrui jau yra kur lizdą susisukti. Pas mus tie plotai dažniausiai siekia 0,5 ar 1 hektarą, daugiausia – 2.

Paukščiams sukti lizdus vietos per mažai, o kai aplink triukšmas, medžiojama, vaikšto žmonės, net ir kertinėse miško buveinėse gerai jaučiasi tik smulkiosios gyvūnų rūšys ir tai tik su sąlyga, kad prie pat šios buveinės nevykdomas plynas kirtimas. Lenkijos mokslininkų yra apskaičiuota, kad plynas kirtimas smarkiai keičia gretimą mišką – net 500 m gilyn į jį.

Pirmiausia nukenčia kertinės miško buveinės pakraštyje augantys medžiai, nes jie nebeturi gyvybiškai svarbios pamiškės, susidedančios iš krūmų, lapuočių medžių, pridengiančių šią buveinę nuo vėjų. Šalia kirtimo nuo vėjų nesaugomos eglės, pušys virsta 50–100 gilyn į kertinę miško buveinę, tad faktiškai ji visa gali būti vėjų sunaikinta.

Dar vienas svarbus dalykas – šalia buveinės plynai iškirtus mišką joje pasikeičia apšvietimas, drėgmės režimas. Tai taip pat labai kenkia kai kurioms rūšims, pavyzdžiui, pataisams, nes pasikeitusios drėgmės ir apšvietimo sąlygos yra nepalankios šiems augalams augti ir jie nyksta.

Kai kurie grybai taip pat išnyksta pasikeitus drėgmės režimui. Todėl siekiant išsaugoti kertines miško buveines ir jose gyvenančias specializuotąsias rūšis, joms reikia sudaryti buferines zonas, kur kirtimai būtų atrankiniai, o ne plyni.

Tinkamiausia vieta

Nepatogi ūkinei veiklai. Daugeliui buveinių išlikti padėjo tai, kad jos buvo labai nepatogiose kirtimų darbams vietose – stačiuose šlaituose, pelkėse ir kitur, kur miško ruošimo technika negalėjo privažiuoti. Pavyzdžiui, šlaituose medžius kirsti buvo sunkiau, tad tos vietos išliko mažiau žmonių paliestos.

Seni medžiai. Kuo medžiai senesni, tuo jie vertingesni biologinės įvairovės požiūriu. Tačiau nebūtinai visas miškas turi būti brandus – jame gali augti vos keli seni ąžuolai. Seni medžiai pamažu džiūsta, o nudžiuvę neatlaiko vėjo gūsių ir nuvirsta. Tai vyksta ne veltui: vienas augalas žūdamas suteikia gyvybę šimtams organizmų, o vėliau sutrūnijęs medis praturtina dirvožemį. Todėl „negyvos medienos“ terminas skambėtų tiksliau, jei būtų pakeistas į „gyvastingos medienos“– mat tokia mediena itin svarbi biologinei įvairovei.

Kraštovaizdžio elementai. Tai gali būti status ar lėkštas upės, ežero ar kito vandens telkinio krantas, sala pelkėje, šaltiniuota vieta, smėlynas ar riedulynas. Kertiniu kraštovaizdžio elementu gali būti tiesiog status šlaitas (ne mažiau kaip 15° nuolydžio).

Didesnė vertė. Biologiniai elementai taip pat didina vietos, kurioje gyvena retos rūšys, vertę. Tai gali būti ir miško gaisro pėdsakai, ir bebrų veiklos žymės, ir suvirtę negyvi medžiai.

Skirta tik pasižvalgyti. Tinkamiausia priemonė biologinėms vertybėms išsaugoti – nevykdyti ūkinės žmogaus veiklos. Čia galima įsikišti tiek, kiek būtina saugomos rūšies išlikimui, pavyzdžiui, aplink seną ąžuolą gali būti iškertamas eglių pomiškis.

Vabalas poetišku vardu

Seni medžiai ne tik puošia kraštovaizdį, bet ir yra unikali buveinė daugeliui organizmų. Ypač vertingi tiek pavieniai, tiek grupėmis augantys senesni nei 100 metų ąžuolai. Viename tokiame medyje aptinkami keli šimtai gyvūnų, augalų ir grybų rūšių, o iš viso su brandžiais ąžuolais susiję daugiau kaip 1000 skirtingų organizmų rūšių. Dalis jų prisitaikę gyventi tik senuose medžiuose ir jų išlikimas priklauso nuo šių medžių likimo.

Vieni tokių gyventojų – niūraspalviai auksavabaliai. Tai labai išranki ir sėsli vabalų rūšis, gyvenanti tik brandžiuose drevėtuose lapuočiuose medžiuose, kurių kamienai įšildomi saulės. Vabalų lervos vystosi trūnijančioje medienoje 2–4 metus. Pamatyti auksavabalį gamtininkai laiko tikra sėkme. Suaugėliai skraido liepą ir rugpjūtį, o gyvena maždaug mėnesį. Rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Neries šlaitas ties Verkiais Vilniuje yra istorinė šio vabalo radavietė, tačiau jau kelis dešimtmečius iš eilės auksavabalių ten nepastebėta.

Kuo sengirė skiriasi nuo įprasto miško?

Žmogaus veiklos nepaliestą mišką, kuriame veikia tik natūralūs miško augimo, brendimo ir atsinaujinimo procesai, gamtininkai vadina sengire. Įvairiose šalyse sengirės apibrėžiamos skirtingai. Pasak mokslininkų, paprastas miškas sengire gali tapti tik tada, kai pasikeičia nuo vienos iki keturių medžių kartų. Kai kurie jų teigia, kad sengirės masyvas turi būti išsidėstęs daugiau nei 100 kv. km plote, nes tik tokioje teritorijoje gali vykti visi natūralūs procesai.

Iš to sprendžiant, Lietuvoje sengirių beveik nelikę, yra tik jų fragmentai – juk miškų, kurių vidutinis amžius – daugiau nei 200 metų, tėra 64 hektarai. Arčiausiai Lietuvos yra Belovežo sengirė, užimanti maždaug 260 kv. km plotą. Tam tikri sengirių elementai būdingi kertinėms miško buveinėms. Brandų mišką dar paauginus, ateities kartos galbūt galės laikyti jį sengire.

Ar medžiams reikia vitaminų ir mineralų?

Kiekvienai gyvai būtybei reikia maisto medžiagų, kad galėtų augti ir išlikti sveika. Medžiams taip pat reikalingas makro ir mikroelementų derinys, kurį jie pasisavina iš dirvožemio. Svarbiausi gerai medžių sveikatai reikalingi mineraliniai elementai yra azotas (pagrindinis chlorofilo, būtino fotosintezei, komponentas), fosforas (šaknims auginti ir žiedams, vaisiams bei sėkloms megztis) ir kalis (sveikiems vaisiams ir apsaugai nuo ligų). Kitos būtinos maisto medžiagos yra kalcis, magnis, siera, boras, geležis ir cinkas.

Rudenį ant žemės nukritę lapai tampa organinėmis augalų trąšomis. Kad augalai galėtų organines trąšas įsisavinti, lapai turi būti suskaidyti iki mineralinių medžiagų. Šiame procese dalyvauja tūkstančiai organizmų rūšių. Organinėse trąšose slypi kone visa Mendelejevo cheminių elementų lentelė. Didžiausią dalį sudaro anglis. Daugumai organizmų „skaniausi“ yra azoto ir fosforo junginiai. Augalų lapai, kuriuose yra daugiau azoto, fosforo, kalcio, suskaidomi greičiausiai.

5 faktai apie gyvybės įvairovę

1. Buveinių specializuotosios rūšys – samanos, kerpės, induočiai augalai, grybai, vabalai, moliuskai – dažniausiai įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą ir negalėtų išlikti miškuose, jei ten būtų vykdoma intensyvi ūkinė veikla.

2. Plėšriųjų paukščių bei juodųjų gandrų tinkamiausia perėjimo vieta – seni aukšti medžiai. Ypač svarbūs įvairioms retoms rūšims įsikurti yra ir medžiai su drevėmis.

3. Kerpės, vadinamos žaliosiomis kežytėmis, auga ant medžių tik tokiuose miškuose, kuriuose ilgą laiką nebuvo gaisrų ir kur nuolat drėgna. Jei miškas iškertamas arba jame kyla gaisras, šios rūšies kerpės išnyksta, nes mikroklimatas tampa per sausas.

4. Valgomieji grybai korališkieji trapiadygliai auga tik ant yrančių ąžuolų. Tačiau įprastai miškuose niekas neleidžia ąžuolams supūti, nes jų mediena labai vertinga, todėl šie grybai labai reti – jų randama vos 20 mūsų šalies vietų.

5. Vien Neries regioniniame parke rastos 7 vabalų rūšys, įtrauktos į kertinių miško buveinių sąrašus.

Rubriką „Ar žinai, kad mokslas be galo įdomus?“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Metinė paramos suma – 1500 Eur.