Kazachstanas – šalis amžinoje kryžkelėje

Kazachstanas – šalis amžinoje kryžkelėje


Kazachstanas patenka į didžiausių pasaulio šalių dešimtuką. Tiesa, tik plotu, nes net ir XXI a. keliaudamas beribėmis šios šalies stepėmis gali kelias dienas nesutikti nė vieno žmogaus. Pasaulyje ji išgarsėjo dėl britų komiko sukurto personažo Borato. O dėl jos žemių ir ten glūdinčių išteklių vyksta tyli kova tarp galingųjų kaimynių.


Vitalijus BALKUS


Pirmoji šios šalies staigmena slepiasi pačiame jos pavadinime – milžiniškos teritorijos nuo rytinės dabartinės Kinijos sienos iki kone Kaspijos jūros gyventojai kazachais visuotinai save ėmė vadinti tik XX a. Tiesa, pavadinimo šaknys, manoma, siekia I a., kai hunų genties gyvenama teritorija aplinkinių imta vadinti Hunzah („hunų žemė“). Dar po kelių šimtų metų pavadinimas transformavosi į Hazah, ir jis jau aptinkamas rašytiniuose šaltiniuose.


Egzistuoja ir kur kas romantiškesnė pavadinimo kilmės hipotezė. Teigiama, kad teritorijos, vėliau ir joje gyvenančios tautos pavadinimas kilo iš tiurkų kalbų žodžio kazak, reiškiančio „pabėgęs į laisvę“. Ir nors nėra patikimų įrodymų, kad pavadinimo kilmė yra būtent tokia, istoriškai toks pavadinimas šiai žemei tikrai tinka.


Pirmieji šiuolaikinių žmonių protėviai dabartinio Kazachstano teritorijoje apsigyveno prieš daugiau nei milijoną metų. Maža to, archeologiniai radiniai leidžia manyti, kad šioje teritorijoje įvairiais laikotarpiais gyveno kone visų mums žinomų žmonių rūšių atstovų. Seniausių artefaktų amžius siekia laikotarpį, kai gyventojų žmonėmis dar ir vadinti negalėtume. Vėliau dabartinė Kazachstano teritorija buvo pamėgta neandertaliečių, dar vėliau – jau ir mūsų rūšies – Homo sapiens – žmonių.

REKLAMA


Nenugalimi klajokliai

Tačiau keliaukime arčiau mūsų laikų, kai žmonės ne tik mamutus sumedžioti išmoko, bet ir pradėjo užsiimti žemės ūkiu bei statyti pirmuosius tikrus miestus. Deja, Kazachstano teritorija tuomet nebuvo tinkama nei vienam, nei kitam, jai dar kelis tūkstantmečius buvo lemta likti klajoklių genčių, besivertusių medžiokle ir gyvulių auginimu, namais. Būtent su gyvulininkyste siejamos ir žemės ūkio užuomazgos – reikėjo grūdų atsargų gyvūnams žiemą šerti. Beje, užsiimti žemės ūkiu pradėta tik prieš maždaug 4–5 tūkst. metų, nors dabartinio Irako, Sirijos ir Turkijos teritorijose žmonės dirbo laukus prieš daugiau nei 10 tūkst. metų.


Nederėtų sakyti, kad Kazachstano teritorijoje gyvenusios gentys buvo visiškai laukinės. Anaiptol – vario liejimo technologija joms buvo žinoma, radiniai byloja, kad varinius įrankius jos pradėjo naudoti panašiu metu, kai ėmėsi žemdirbystės, t. y. šioje srityje nuo to meto civilizuoto pasaulio neatsiliko.


Įdomu, kad klajokliai buvo gana skirtingų kultūrų atstovai – ir dabartinių kinų giminaičiai, ir persų šeimos atstovai, ir tiurkų kilmės gentys. Jie neturėjo bendros ar bent giminingos kalbos, tačiau teritorija buvo milžiniška, tad vietos taikiai sugyventi užteko visiems.

REKLAMA


Laisvų ir niekam nepaklūstančių klajoklių vardą įtvirtino persų karaliaus Darėjo pralaimėjimas, kai gausi ir tuomet technologiškai pažangi jo kariuomenė nesugebėjo palaužti vietos klajoklių pasipriešinimo. Ir Darėjas buvo toli gražu ne vienintelis, patyręs visišką fiasko, – kitam persų karaliui Kyrui pralaimėjimas kainavo gyvybę.


Geidžiama žemė

Pirmosios tiurkų kultūriniu pagrindu susiformavusios valstybės atsirado dabartinio Kazachstano teritorijoje VI–VII a. Svarbu tai, kad iki arabų invazijos čia gyvenę žmonės turėjo ir savo raštą, ir savo religiją. Arabai, 751 m. įveikę kinus Talaso mūšyje, ėmė kontroliuoti pietines stepių žemes ir kartu paskleidė ten islamą bei savo raštą, nugramzdinusį į užmarštį ir tiurkiškas runas, ir senąjį tikėjimą.


Dar svarbesnis laimėjimas arabams buvo tas, kad jie ėmė kontroliuoti šiaurinį prekybos kelią iš Kinijos į Europą – būtent dėl to pirmiausia kovojo ir vėlesnės imperijos. Naivu manyti, kad senovės pirkliai buvo kvailesni už dabartinius ar mažiau siekė pelno. Pietinis prekybos kelias, žinomas kaip Šilko kelias, buvo lyg ir patogesnis – jis ėjo per gyvenamas vietoves, kur keliautojams buvo prieinama tai, ką šiandien pavadintume infrastruktūra. Tačiau kartu su patogumais egzistavo ir būtinybė kirsti dešimčių valstybių ir savarankiškų valdų ribas bei susimokėti. Tuo metu pasiryžusieji įveikti šiaurinį maršrutą per stepes, nors jis buvo sudėtingesnis, sėkmės atveju galėjo tikėtis didesnio pelno.


Svarbu ir tai, kad nuo arabų–kinų mūšio laikų ilgus šimtmečius Kazachstano likimas priklausė nuo aplinkinių galiūnų kovų – savo pačių istorijoje vietos gyventojai dalyvavo labiau kaip stebėtojai. Taip XIV a. pradžioje atsitiko į stepes įžengus mongolams. Žiaurumu garsėję mongolų užkariautojai pirmiausia nusiaubė kelis miestus, ir tai sukėlė šiokį tokį vietos genčių pasipriešinimą. Tačiau labai greitai genčių elitas prisiekė chanui, o jų kariai tapo mongolų kariuomenės dalimi.



Tarp Aukso ordos ir Rusijos

Po Aukso ordos pralaimėjimo iki pat Rusijos įsiveržimo Kazachstano teritorijoje kilo ir žlugo įvairios valstybės. Iš jų kazachams istoriškai svarbiausia – Kazachų chanatas, gyvavęs nuo XV a. vidurio iki pat 1857 m., kai buvo užvaldytas Rusijos. Vis dėlto būtų klaidinga šią valstybę vadinti tiesiogine dabartinio Kazachstano pirmtake, nes ji nebuvo vientisa – ją sudarė gana savarankiški regionai, nuolatos susikirsdavę pilietiniuose karuose, kuo sumaniai ir naudojosi vis stiprėjanti Moskovija, vėliau – Rusijos imperija.


Pastaroji galiausiai ir „priglaudė“ dabartinio Kazachstano žemes. Juo labiau kad ir patys nuolatos besivaidiję kazachų chanai kreipdavosi į Rusijos imperiją pagalbos ir gaudavo ją mainais į teisę statyti naujas rusų tvirtoves. Nieko nuostabaus, kad XIX a. viduryje su senuoju kazachų valstybingumu viskas buvo baigta. Keli atsiradę pasipriešinimo židiniai buvo užgesinti.


Vėliau kilę sukilimai ir maištai taip pat buvo nesėkmingi, juo labiau kad Rusijos imperija dar iki žemių prijungimo suformavo tai, ką šiuolaikiniais terminais galėtume vadinti marionetine vyriausybe ir ribotu kariniu kontingentu. Kazachų viltis dėl nacionalinės valstybės ar bent jau autonomijos palaidojo 1906 m. Piotro Stolypino reforma, kai į stepes pradėtos masiškai kelti rusų (daugiausia kazokų) valstiečių šeimos ir taip buvo vykdoma tikrų tikriausia vidaus kolonizacija.


Netikėta nepriklausomybė

Kai 1991 m. Belovežo girioje buvo sprendžiamas SSRS likimas, tuometis Kazachstano komunistų partijos pirmasis sekretorius Nursultanas Nazarbajevas ne tik nebuvo pakviestas į pusiau slaptą Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos vadovų susitikimą – apie sprendimą panaikinti valstybę jis sužinojo tik deryboms pasibaigus. Taip Kazachstanas visiškai netikėtai ir net jo vadovui nenorint (jis buvo SSRS išsaugojimo šalininkas) tapo nepriklausomas. Kodėl N. Nazarbajevas nesiekė nepriklausomybės, skirtingai nei kitų SSRS respublikų vadovai? Atsakymas – paprastas: kazachai Kazachstane tuomet sudarė vos 40 proc. gyventojų, visas respublikos pramonės potencialas buvo sutelktas rusakalbėje šiaurėje.

REKLAMA


Toliau viskas ėmė klostytis pagal geriausias Vidurio Azijos tradicijas. Per 1991 m. rinkimus buvęs pirmasis sekretorius gavo 98,7 proc. rinkėjų balsų ir tapo šalies prezidentu... iki pat šių metų kovo, kai pats paliko šį postą. Tiesa, visą šį laiką rinkimai vyko ir net buvo registruojami alternatyvūs kandidatai, jeigu tik jie neprieštaraudavo N. Nazarbajevo politikai ir aktyviai nedalyvaudavo rinkimų kampanijoje. Taip pat Kazachstane yra žymiai mažiau asmens kulto požymių nei, pavyzdžiui, Turkmėnistane, kur tiek pirmasis, tiek dabartinis šalies lyderiai garbinami it dievybės. Ir represijų prieš kitaip mąstančiuosius mastu Kazachstanas nusileidžia tiek jau minėtam Turkmėnistanui, tiek Uzbekistanui, tiek pilietinį konfliktą išgyvenusiam Tadžikistanui.


Stabili valstybė

Kazachstano vadovui visiškai pakako suteikti pramonės ir išteklių kontrolę savo šeimos nariams ir artimiems bendražygiams. Be to, kaimyninių šalių, kur kruvini tautiniai ir religiniai konfliktai nebuvo retenybė, pavyzdys įtikino piliečius, kad geriau gyventi valdant diktatoriui, tačiau saugiai, nei atsidurti pilietinio konflikto sūkuryje. O kilti konfliktui buvo dėl ko, bandymų skelbti rusakalbių regionų autonomiją būta.


Tiesa, tuometė Rusija neparodė jokio entuziazmo „apsikrauti“ dar keliomis migloto statuso teritorijomis, ir N. Nazarbajevui pavyko ne tik užgesinti separatistines nuotaikas, bet ir imtis atsargios kazachizacijos – naujausio gyventojų surašymo duomenimis, kazachais save laiko jau daugiau kaip 60 proc. piliečių. Šis faktas dar įdomesnis žinant, kad oficialūs renginiai, susirinkimai ir net vyriausybės posėdžiai dažniausiai vykdavo rusų kalba. Tik 2018 m. N. Nazarbajevas paragino kazachus tarpusavyje kalbėti kazachiškai.


Valstybės stabilumą lemia ir tai, kad ji nėra vargana. Vos 18,5 mln. gyventojų turinti šalis turtinga išteklių, tad ir buvusio prezidento aplinkai užtenka, ir žmonėms „nubyra“. Pagal 2018-ųjų bendrojo vidaus produkto vienam gyventojui rodiklį Kazachstanas lenkia, pavyzdžiui, Europos Sąjungos nares Rumuniją ir Bulgariją. Garantuota ramybė, jei tik nebandoma konfliktuoti su valdžia ar konkuruoti su valdžios žmonių įmonėmis, traukia ir užsienio verslą. Net lietuvių verslininkai senų seniausiai atrado šią šalį. Statant naująją sostinę – Astaną (dabar – Nursultanas) – dirbo ir lietuvių valdomos projektavimo ir statybos įmonės.

REKLAMA


Kinų verslo invazija

Esama padėtis ypač tenkina kinų investuotojus, apskritai pernelyg nesukančius galvų, su kokia valdžia bendradarbiauti – svarbiausia, kad būtų užtikrinta investicijų saugumas ir galimybės užsidirbti. Būtent kinai dabar yra didžiausi investuotojai į Kazachstano ūkį.


Ir kinų projektai – iš tiesų didingi, nes, pagal Kinijos sumanymą, būtent Kazachstanas yra svarbi jos naujojo geostrateginio projekto „Naujasis Šilko kelias“ sudedamoji dalis. Taigi nei automobilių keliams, nei geležinkeliams, nei dujotiekiams, nei jų infrastruktūrai kinai negaili pinigų. Vien per artimiausius dvejus metus jie planuoja investuoti 48 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių. Tai – milžiniška suma.


Visgi, kaip mes visi puikiai žinome, nemokamas sūris būna tik pelėkautuose, tad Kazachstanui teko atsigręžti į Kiniją ir sutikti su kaimynų norais. Taip 2016 m. ilgalaikės nuomos pagrindais Kinijai buvo perduota daugiau nei 1,7 mln. ha dirbamosios žemės. Be to, Kazachstanas turėjo nusileisti dėl bendrų upių vandens išteklių naudojimo, kai kinai, statydami užtvankas, smarkiai sumažino kazachams tenkančio vandens kiekį. Daugiau kaip 70 proc. pajamų iš išteklių eksporto gaunantis Kazachstanas daugeliu atvejų kinų buvo įkalbėtas teikti prioritetą būtent jiems.


Saugu ir turistams

Kazachstanas nėra tarp turistų populiari šalis, ir lietuvius jis dažniausiai traukia verslo galimybėmis, tačiau jei jums norisi tikrai naujų įspūdžių, aplankyti šią šalį nėra sudėtinga, o lankytinų vietų joje – tikrai daug. Gerai ir tai, kad užsieniečiai gali laisvai keliauti po šalį.


Be to, Kazachstanas – saugi šalis, kur terorizmo pavojus dėl aktyvios valdžios kovos su bandžiusiais čia įsitvirtinti radikalais yra mažesnis nei turistų pamėgtame Egipte. Kriminalinių nusikaltimų gausa ši valstybė taip pat nėra garsi, tiesa, vargingesnėse šalyse tikimybė būti apvogtam – didesnė. Visgi Kazachstanui priklauso vienas liūdnas rekordas – vien pernai eismo įvykių metu žuvo apie 2,5 tūkst. žmonių, dar 23 tūkst. buvo sužaloti.


Pietų Kazachstane vertėtų pirmiausia aplankyti istorinius miestus. Juose galima aptikti net arabiškojo laikotarpio artefaktų. Ten pat, pietuose, yra ir buvusi Kazachų chanato sostinė Turkestanas. Buvusioje šalies sostinėje Almatoje taip pat yra lankytinų vietų, tarp jų – kalnuose įsikūrusi olimpinė Medeo čiuožykla. Be abejo, ir pačius kalnus verta aplankyti. Nors turizmo pramonė Kazachstane nėra pernelyg išplėtota, šalis gali pasigirti netoli buvusios sostinės esančiu Šymbulako kalnų kurortu. Na, o tiems, kas mėgsta šiuolaikišką architektūrą, tikrai bus kur akis paganyti naujojoje Kazachstano sostinėje Nursultane.


Daugiau įdomių straipsnių rasite žurnaluose „Savaitė“ ir „Ar Žinai, Kad?“