Mūsų šalyje tiek upių, upelių ir ežerų, kad jie laikomi vienais svarbiausių Lietuvos gamtos išteklių, bet jų būkle susidomime dažniausiai tada, kai karštą vasaros dieną norime atsigaivinti vėsiame vandenyje. Bandome šią žinių spragą užpildyti pokalbiu su Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos mokslų fakulteto Aplinkotyros katedros dėstytoja, mokslo darbuotoja Giedre KACIENE.

Ne visiems vienodos ribos

– Pirmiausia norėtųsi suprasti, kokiais kriterijais remiantis vertinamas upių, ežerų vanduo, siekiant sužinoti, ar jis švarus...

– Europos Sąjungoje (ES) yra priimta Vandens pagrindų direktyva (2000/60/EB), ir pagal šį teisės aktą vandens telkinių ekologinė būklė apibūdinama 5 kategorijomis – ji gali būti labai blogos, blogos, vidutinės, geros ir labai geros ekologinės būklės klasės. Vandens pagrindų direktyva reikalauja, kad ES valstybėse būtų pasiekta gera arba labai gera vidaus vandens telkinių būklė.

Tačiau įdomu tai, kad kiekviena šalis, priimdama direktyvą, galėjo pati sau nusistatyti ekologinių klasių ribas. Žinoma, jos negalėjo būti laužtos iš piršto, turėjo būti ES patvirtintos, bet tie skaičiai nėra tokie patys visose šalyse. Lietuva taip pat nusistatė sau ribas pagal pagrindinius ekologinės būklės rodiklius: maistinių medžiagų (fosforo, azoto junginių), deguonies, organinių medžiagų koncentraciją (vadinamasis biocheminis deguonies sunaudojimas). Vertinami ir sunkiųjų metalų rodikliai, bet tai jau ne ekologinė būklė, o tarša pavojingomis medžiagomis – ji gali būti arba gera, arba neatitinkanti geros.

Minėtų rodiklių (azoto bei fosforo junginių, biocheminio deguonies sunaudojimo) ribos atitinka tai, kas anksčiau buvo numatyta nuotekų tvarkymo reglamente ar galioja dabartiniame vandens telkinių apsaugos reikalavimų apraše – atrodo, tarsi iki šiol galiojusios ar tebegaliojančios didžiausios leistinos teršalų koncentracijos atsispindi ir Lietuvos upių bei ežerų ekologinės būklės nustatymo kriterijuose. O fosforo junginių leistina koncentracija gerokai padidinta. Jei pažiūrėtume į senesnį nuotekų tvarkymo reglamentą, maksimali fosfatų leistina riba vandens telkiniuose
(vadinamuosiuose priimtuvuose, kur suteka nuotekos) buvo 0,065 mg/l, o dabar tokią koncentraciją nustačius upėse jos priskiriamos geros ekologinės būklės klasei. Keista, kodėl tos sąlygos buvo taip sušvelnintos, – juk fosfatai labiausiai atsakingi už vandens telkinių žydėjimą.

– Kad Baltijos jūra yra užteršta, girdime labai dažnai. Ar tokia pat prasta ir mūsų šalies vidaus vandens telkinių ekologinė būklė?

– Lietuvos upės ir ežerai ES kontekste atrodo labai gražiai. Beveik 40 proc. telkinių atitinka gerą ar labai gerą būklę, likusi dalis – apie 60 proc. – tokios neatitinka: dalis yra vidutinės, o beveik 15 proc. – blogos arba labai blogos būklės. Palyginti su Vidurio Europos išsivysčiusiomis šalimis, tokiomis kaip Vokietija, Belgija, Nyderlandai, netgi Lenkija, Čekija, Slovakija ar Kroatija, geros ekologinė būklės vandens telkinių procentas mūsų šalyje yra didesnis. Pavyzdžiui, Nyderlanduose visi vandens telkiniai yra vidutinės arba blogos būklės. Taigi stiprios ekonomikos šalys, deja, negali pasigirti gera vandenų būkle.

– Minėjote ir taršą pavojingomis medžiagomis.

– Cheminė tarša įvairiais toksiškais pesticidais ir organiniais junginiais taip pat yra stebima. Deja, Lietuvoje apie juos turime labai mažai duomenų. Nėra duomenų daugiau nei apie 90 proc. upių cheminę taršą, o likę 5 proc. neatitinka geros būklės. Kitų Europos upių padėtis taip pat nedžiugina: išsivysčiusiose šalyse beveik visos upės yra vidutinės arba blogos būklės pagal toksiškų organinių junginių koncentraciją.

Taigi, vertinant apibendrintai vandens telkinių būklę, Lietuva per daug neišsiskiria – ją galima priskirti prie pažangesnių, tokių kaip Skandinavijos, šalių.

Kenčia maži upeliukai

– Nors esame nedidelė šalis, tikriausiai ne visos mūsų upės vienodai švarios?

– Lietuvos padėtis išties nebloga, bet išsiskiria Ventos–Lielupės baseinas, kur didžioji dalis upių yra prastos ekologinės būklės. Šių upių aukštupiai yra šiaurės Lietuvoje – tai žemės ūkio kraštas. Čia plytinčioje žemumoje yra Nevėžio, Jiesios, Šešupės baseinai, kur žemdirbystės intensyvumas palyginti didelis, o upių vandens kokybė daug prastesnė nei Žemaitijos ar Aukštaitijos aukštumose. Kita vertus, nemaža dalis vidurio Lietuvos žemumos, taip pat ir minėtų aukštumų patenka į Nemuno upių baseinų rajoną. Pakankamai švarios Žemaitijos ir Aukštaitijos upės pagerina šio rajono vidurkį. Todėl iš kelerių metų senumo duomenų matyti, kad Nemuno upių baseinų rajone, kuris apima didžiąją dalį Lietuvos, šiek tiek mažiau nei pusė upių yra geros ekologinės būklės, kiti 40 proc. – vidutinės, o likę keliolika procentų – blogos arba labai blogos. Ventos upių baseinų rajono situacija kitokia: čia geros ekologinės būklės vandens telkinių yra vos daugiau nei 30 proc., apie pusė – vidutinės, o blogos arba labai blogos būklės upės sudaro 20 proc. Dar prasčiau atrodo Lielupės upių baseinų rajonas, kur vos 6 proc. upių yra geros ekologinės būklės, o blogos ir labai blogos – beveik 40 proc.

Tokius skaičius matau panagrinėjusi Lietuvos aplinkos apsaugos agentūros duomenis. O mes su VDU Aplinkotyros katedros studentais atlikdami tyrimus esame pastebėję, kad upių vandens kokybė skiriasi ne tik pagal vietą (tai logiška, nes vienur išvystytas žemės ūkis, kitur didžiąją dalį teritorijos dengia miškai). Labai didelės įtakos turi ir upės dydis. Statistiškai išanalizavę visą laikotarpį – nuo tada, kai 2005 m. pradėtas upių vandens monitoringas, iki 2023 m., nustatėme, kad Nemunas ir Neris – didžiosios mūsų upės – daugiau nei 90 proc. atvejų yra geros ir labai geros ekologinės būklės.

– Net nepagalvotume… Kažkodėl atrodo, kad tankiai apgyvendintuose didmiesčiuose tekančioms upėms kyla daugiau grėsmių.

– Žinoma, visaip pasitaiko, yra teritorijų, kur tarša padidėjusi. Tai duomenys iš stebėjimo vietų, o stebima iš tikrųjų tik kelis kartus per metus, kai kurios upės – tik kas kelerius metus. Pačių stebėjimo vietų įrengiama viena arba kelios per visą upės ilgį, jos dažniausiai išdėstomos žemiau miestų, santakose, pasienyje.

Kitos upės, vidutinio dydžio, upės atrodo prasčiau, nors taip pat neblogai: nuo 80 iki 90 proc. (priklausomai nuo vertinamo hidrocheminio rodiklio) yra geros arba labai geros būklės. Bet mažų upių ir kaimo vietovėse tekančių upeliukų, kurie dažniausi ai yra tiesinti ir paversti melioracijos grioviais, situacija radikaliai skiriasi. Pagal azoto, fosforo junginių rodiklius gerą ir labai gerą ekologinę būklę pasiekia nuo 60 iki 70 proc. upelių.

Svyruojančios tendencijos

– Smagu, kad mūsų upės ir ežerai švaresni nei ekonomiškai stipresnių šalių, bet ar situacija nesikeičia prastėjimo linkme?

– Galima pasidžiaugti, kad pagal daugelį rodiklių per pastaruosius 20 metų ekologinė būklė tikrai gerėjo. Pavyzdžiui, gerokai anksčiau, imant visų upių vidurkį pagal biocheminį deguonies sunaudojimą (taršą organinėmis medžiagomis), buvome ant ribos tarp vidutinės ir geros ekologinės būklės, o dabar esame arti ribos tarp geros ir labai geros. Tas pat matyti ir vertinant fosfatų, amonio koncentracijas – jos reikšmingai sumažėjo. Žinoma, toks yra Lietuvos vidurkis, nevertinant atskirų vandens telkinių.

Tačiau nitratų koncentracija auga. Pagal šį rodiklį apie 2000– 2010 m. Lietuvos upės ir ežerai buvo vidutiniškai geros ekologinės būklės, o dabar esame vien tik vidutinės. Labiausiai prastėjimas matyti taršiausiuose rajonuose, Ventos–Lielupės baseine: ten nitratų visada buvo aptinkama daugiausia, ten matomas ir didžiausias jų kiekio augimas. Priežastis tikriausiai yra intensyvėjanti žemdirbystė, nes pagrindinis teršėjas nitratais yra žemės ūkis. Jei tręšiami laukai (tai, kad jie tręšiami, yra normalu; nesu ekspertė, bet tikiu, kad tai daroma optimaliai ir tiek, kiek reikia), liūtys nitratines trąšas greit išplauna ir visa tai keliauja į artimiausius vandens telkinius, į melioracijos kanalus. Tie kanalai yra kadaise buvę upeliai, kurie susijungia į bendrą hidrografinį tinklą ir plukdo vandenį į upes, ežerus.

– Kas dar, be žemės ūkio, yra upių ir ežerų teršėjai?

– Nuotekos. Bet reikia pasidžiaugti, kad jų valymas intensyviai gerėja. Lietuva deklaruoja, kad tinkamai išvalo 95 proc. nuotekų. Ar taip yra iš tiesų? Su studentais tyrėme pavienes mažesnių miestelių nuotekų valyklas: teko ten pastebėti ir įvairių ūkinių problemų, ir nepakankamus valymo pajėgumus, taigi deklaruojama ne visai tai, ką randame atvažiavę. Studentai savo gyvenamosiose vietovėse kartais daro upių, į kurias patenka valytos nuotekos, tyrimus, ir mato tikrai prastą situaciją, kuri prasprūsta valstybės tarnautojams pro akis ir nepatenka į suvestines bei lenteles. Taigi oficialiai mūsų šalis yra tikrai geros būklės, bet kartais, atidžiai patyrinėjus pavienius telkinius, ten visko aptinkama...

Vis dėlto mažėjanti vidutinė amonio koncentracija Lietuvos upėse rodo, kad nuotekų tvarkymas išties labai gerėja, tam turi įtakos ir žmonių įsirengiami buitiniai nuotekų įrenginiai. Deja, didelė tikimybė, kad į mažus upelius, kurie teka pro rajonus su senais nuosavais namais, nuotekos vis dar patenka visai nevalytos. Su studentais atliekame Kauno miesto upeliukų – Girstupio, Marvelės ir kitų – tyrimą. Jie labiau primena iš dalies valytas nuotekas, atsiskiedusias lietaus vandeniu, nei natūralų vandens telkinį – juose kartais aptinkame neįtikėtiną amonio koncentraciją. Girstupio ir Gričiupio upelius stebime ne vienus metus, imame mėginius. Ten amonio koncentracija nuolat viršija 10 mg/l. Palyginkime su labai blogos ekologinės būklės riba, kuri yra 1,5 mg/l. Liūdna situacija…

Dar yra paviršinės nuotekos, vadinamoji lietaus kanalizacija. Iš tikrųjų ji valoma tik tam tikrų įmonių, pavyzdžiui, degalinių, teritorijose. O didžioji dalis šių paviršinių nuotekų nuo gatvių į vandens telkinius patenka nevalytos ir ypač miestuose labai juos teršia – sunkiaisiais metalais, naftos produktais, toksiškais organiniais junginiais.

Įmonės, kuriose susidaro nuotekų, yra gana griežtai stebimos, jos turi vykdyti išmetamų teršalų inventorizaciją. Konkrečiai jų nesame tyrę, bet, pavyzdžiui, prieš 5 metus su studentais darėme vienos didžiausių chemijos pramonės gamyklų UAB „Achema“ poveikio aplinkai tyrimus (iki jos veiklą pristabdžiusio karo) ir Neryje ties įmonės išleistuvais didelės taršos nepastebėjome. Taigi Lietuvoje vandens telkinius daugiausia teršia žemės ūkis kaimo vietovėse ir lietaus kanalizacija bei buitinės nuotekos miestuose.

Gamtos ir žmogaus interesai

– Kuo tarša kenkia vandens telkiniams? Kokie yra neigiami jos padariniai tiek gamtai, tiek mums?

– Kalbant apie ekologinės būklės rodiklius, nei azotas, nei fosforas patys savaime iki tam tikros ribos nėra toksiški. O ir nuotekos, atrodytų, yra natūralus reiškinys – juk į vandenį patenka ir gyvūnų fiziologinės veiklos atliekos. Bet kai vandens telkinyje organinių medžiagų koncentracija padidėja tiek, kad gamta negali su tuo susidoroti, tai skatina jo žydėjimą, vadinamąją eutrofikaciją.

Vasarą, kai vanduo pasiekia tinkamą temperatūrą, jame palanku augti melsvabakterėms (nors tai bakterijos, bet jos yra stambios ir labiau primena dumblius). Turėdamos maisto medžiagų ir būdamos labai konkurencingos, jos išstumia kitus dumblius, mikroorganizmus ir net augalus, įsitvirtina vienos, pasiekia labai didelį tankumą, sudaro kolonijas ir sukelia žydėjimą stovinčio vandens telkiniuose – ežeruose, tvenkiniuose. Beje, tvenkiniai, nors susiformuoja užtvenkus upes, pasižymi daug prastesne vandens kokybe nei natūralūs ežerai, nes jie surenka upių vandenį, o dėl sulėtėjusios srovės vandenyje užsistovi ir grimzta į dugną nešmenys – mineralinės ir organinės medžiagos, kuriose gausu adsorbuoto fosforo.

Kaip tik fosforo junginiai, fosfatai, yra pagrindiniai eutrofikacijos sukėlėjai. Didžiausia melsvabakterių blogybė yra tai, kad jos išskiria toksinus – nuodingas medžiagas, kurios žudo gyvūnus, kenkia žmonėms, augintiniams. Žydinčio vandens telkinyje nereikėtų nei maudytis, nei leisti gyvūnėliams tą vandenį gerti. inčiame žaliame vandenyje gyviems organizmams vykdyti bet kokią veiklą.

Yra ir dar viena blogybė – kai vanduo žydi, jame pasigamina didžiulis kiekis organinių medžiagų, nes žuvusios melsvabakterės grimzta į dugną ir ten pūva. Joms skaidyti sunaudojamas deguonis, ir toks vandens telkinys labai greitai tampa anaerobinis – deguonies koncentracija sumažėja, tampa nepalanki daugeliui gyvūnų rūšių. Ilgainiui biologinė įvairovė tokiame telkinyje sumažėja, išlieka atspariausi organizmai – žieduotuosios kirmėlės, kai kurių dvisparnių vabzdžių lervos. Tuomet vandens telkinio ekologinė būklė suprastėja ir pagal cheminius, ir pagal biologinius rodiklius.

– Kokios žalos gali padaryti į paviršinį vandenį patekusios pavojingos medžiagos?

– Vandens telkiniuose pavojų kelia toksiniai junginiai – pesticidų, ypač chlor-organinių (nors juos uždrausta naudoti, bet vis dar aptinkama) likučiai, įvairiausi policikliniai aromatiniai angliavandeniliai, dioksinai ir jų junginiai, naftos angliavandeniliai, sunkieji metalai... Toksiški organiniai junginiai turi tiesioginį neigiamą poveikį, jie kaupiasi žuvų, paukščių ir kitų plėšrūnų riebaliniame audinyje. Žmogus neretai yra aukščiausia grandis mitybos grandinėje, vartojanti įvairų maistą, tad ir mūsų riebaliniame audinyje tie toksiški organiniai junginiai bei sunkieji metalai gali kauptis ir daryti neigiamą (pavyzdžiui, kancerogeninį, mutogeninį) poveikį sveikatai. Deja, nustatyti, kiek konkrečiai prie žalingo jų poveikio prisideda vandens tarša, yra labai sunku. Tiesa, kai kuriais atvejais moksliniai tyrimai akivaizdžiai rodo vandens taršos pavojingumą žmogaus sveikatai.

Dioksinai, vieni toksiškiausių organinių teršalų, kaupiasi jūrų, vandenynų dugne, jais gali būti užteršti ten gyvenantys gyvūnai. Įrodyta, kad žmogus dioksinų poveikį patiria didžiąja dalimi per maisto produktus, pavyzdžiui, valgydamas jūrų dugne gyvenančius organizmus, jūrų gėrybes, riebią žuvį – maistą, kuris pats savaime yra sveikas ir rekomenduojamas valgyti sveikatos specialistų. Dioksinai kaupiasi vandenį filtruojančiuose moliuskuose, pavyzdžiui, midijose, žuvų mėsoje ir kepenyse, kaip tik dėl jų jau keliolika metų uždrausta vartoti Baltijos jūroje sugaunamų menkių kepenis.

– Grįžkime prie Vandens direktyvos, kurioje nurodoma siekti pokyčių į gerąją pusę. Tikriausiai tai nėra paprasta?

– Iš tiesų sunku įgyvendinti tam skirtas priemones. Nuotekų valymas tikrai vykdomas: jam skiriama tiek didelė ES parama, tiek mūsų valstybės investicijos. Valymo įrenginiai ir diegiami, ir atnaujinami, kai kur gal ne taip sparčiai, kaip norėtųsi, bet tikrai stengiamasi. Be abejo, būtų labai smagu, kad miestų upeliai būtų šiek tiek švaresni, kad būtų valoma ir daugiau paviršinių nuotekų, nes ne paslaptis, kad kai kur, ypač seniau projektuotuose namuose gyventojai nukreipia savo kanalizaciją į nuotekų surinkimo tinklus.

Kalbant apie žemės ūkio taršą, ją mažinti yra vienas iš Europos žaliojo kurso uždavinių. Žaliajame kurse numatyti ambicingi „Nuo lauko iki stalo“ ir „Biologinės įvairovės“ strategijų tikslai, liečiantys žemės ūkį. Juos įgyvendinti siekiama ne tik griežtinant ar diegiant naujus reikalavimus, bet ir skatinant, remiant ekologinį bei aplinkai draugišką ūkininkavimą. Kita vertus, žemės ūkio sukeliamos taršos mažinimas yra labai jautrus klausimas, pamename, kokį atgarsį tai turėjo Lietuvoje, Lenkijoje ir kitose Europos šalyse, kur pernai vyko masiniai ūkininkų streikai prieš daugelį žaliojo kurso reikalavimų.

Kai kuriuos ūkininkų argumentus galima ir būtina suprasti, atsižvelgi: tikėtina, kad jiems uždedama per didelė atsakomybė apmokėti savo taršos išlaidas. Žemdirbiai, nors ir patenkantys į „teršėjų“ kategoriją, negali būti tiesiogiai sutapatinami su tokiais vandens telkinių teršėjais kaip pramonės įmonės ar nuotekų valymo įrenginiai ir kiti objektai. Didžioji dalis žemės ūkio taršos patenka netiesiogiai, per pasklidąjį nuotėkį, išsiplauna iš dirbamų laukų. Ši tarša didele dalimi priklauso ir nuo meteorologinių sąlygų, kurios, kintant klimatui, tampa vis nepastovesnės.

Taigi atsakomybės paskirstymas yra sudėtinga sritis, joje daug interesų konfliktų. Norėtume, kad kartais neatitinka valstybės galimybių, reikalauja pernelyg daug resursų.

Apie mažąsias hidroelektrines

– Vienu metu buvo labai aktyvi iniciatyva, kad nemažą dalį atsinaujinančiosios energijos sudarytų hidroenergija ir būtų skatinama mažųjų hidroelektrinių plėtra, tačiau ši intencija sulaukė aplinkosaugininkų pasipriešinimo. Kodėl?

– Iš tiesų, hidroenergetika yra viena iš atsinaujinančių energijos išteklių rūšių, kartais netgi teigiama, kad ji mažiausiai kenkia aplinkai. Tačiau būtina atsiminti, kad Lietuva nėra hidroenergetikos šalis, mes neturime kalnų upių, šlaitų, kur būtų tinkamos sąlygos užtvankoms statyti. Nieko gero aplinkai jos neduoda, veikiau pakenkia. Tai dirbtinis barjeras ir upės tėkmės perkirtimas, stabdantis žuvų migraciją. Vandens lygio kritimas drastiškai paveikia jautrias organizmų rūšis.

Be to, sulėtėjus tėkmei, susidaro palankios sąlygos kauptis organikai, maistiniams junginiams ir padidėti vandens telkinio eutrofikacijos rizikai. Pavyzdžiui, Kauno marios yra ne tik didžiausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje, bet ir labiausiai linkęs žydėti. Patvenkiant Nemuną, vandeniu užpiltas dirvožemio, organikos sluoksnis, todėl jos pasmerktos eutrofikacijai. Antra priežastis, skatinanti Kauno marių vandens žydėjimą yra ta, kad, dėl užtvankoje sulėtėjusios upės srovės, kuri plukdo daug nešmenų, į dugną nugrimzta fosforo turinčios organinės bei mineralinės medžiagos. Jei priedugnio sluoksnyje trūksta deguonies, fosforas nesunkiai atsipalaiduoja iš dugno nuosėdų ir dar labiau papildo melsvabakterių maisto išteklius, o vandens žydėjimas dar labiau skatinamas. Taigi, eutrofikacijos problema primena uždarą ratą, kurį nutraukti galima tik užkirtus kelią teršalams patekti į vandens telkinius.

Nuotekų rūšys

Nors dažniausiai visos nuotekos įvardijamos šiuo vienu terminu, ne visos jos yra vienodos. Skiriamos trys nuotekų rūšys: buitinės, pramoninės ir lietaus.

• Buitinės nuotekos į kanalizaciją patenka iš mūsų namų, pramoninės susidaro per cheminius ir gamybinius procesus, o lietaus nuotekos – tai į kanalizaciją subėgę natūralūs krituliai. Buitinių nuotekų valymas gali būti sudėtingiausias, nes jose galima didžiausia ir sunkiausiai prognozuojama priemaišų įvairovė.
• Pramoninės nuotekos, priklausomai nuo gamybos procesų, pasižymi lengviau aptinkamais cheminiais junginiais.
• Lietaus nuotekos teka žeme, todėl įprastai sukaupia daug organinių dalelių. Siekiant aptikti šias medžiagas, tikrinamas biocheminis deguonies suvartojimas (BDS). Tai yra deguonies kiekis, kurio reikia mikroorganizmams, kad suskaidytų medžiagas. Kuo didesnis BDS rodiklis, tuo daugiau vandenyje organinių dalelių.

Informacija interaktyviame žemėlapyje

Aplinkos apsaugos agentūra yra parengusi interaktyvų žemėlapį, kuriame apibendrinti duomenys apie Lietuvos paviršinių vandens telkinių būklę ir rizikos veiksnius. Skelbiami duomenys apie paviršinių vandens telkinių stebėsenos vietas, upių, ežerų ir tvenkinių ekologinę ir cheminę būklę, užtvankų, slenksčių, hidroelektrinių išsidėstymą, kita naudinga informacija. Į žemėlapius įtraukti išleistuvų duomenys, paviršinio vandens paėmimo šaltiniai, konkrečių upių ir ežerų būklę lemiantys rizikos veiksniai. Taip pat galima išsamiau susipažinti su konkretaus vandens telkinio būkle.

Projektą „Nuo mikroskopo iki teleskopo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 4000 Eur.