Donbasas: kodėl ši Ukrainos dalis – tokia išskirtinė?

Donbasas: kodėl ši Ukrainos dalis – tokia išskirtinė?


Regiono pavadinimą „Donbasas“ girdime žinių laidose kiekvieną dieną, ypač labai išaugus įtampai Ukrainos ir Rusijos pasienyje. Nuo 2014 m. Rusijos agresijos prieš Ukrainą, Krymo atplėšimo ir invazijos į Donbasą, čia nuolat vyksta karo veiksmai. Donbasas yra padalytas į teritoriją, kontroliuojamą Kijevo, ir vadinamąsias separatistines Donecko ir Luhansko liaudies respublikas. Kaip nutiko, kad Donbasas taip ryškiai skiriasi nuo likusios Ukrainos dalies ir 2014 m. daug jo gyventojų palaikė Rusiją?


Manvydas VITKŪNAS


Donbasas – industrinis regiono pavadinimas, reiškiantis Doneco anglių baseiną. Šiaurės Donecas – per regioną tekanti upė, galiausiai jau Rusijos teritorijoje įtekanti į Doną. Ukrainiečiai šį regioną vadina ne tik Donbasu, bet ir Donečina – pagal upės pavadinimą. Kadaise tai buvo plynų stepių ir miškastepių regionas, vietomis išraižytas upių. Dabar kraštas – smarkiai urbanizuotas, per kelis šimtmečius prisodinta nemažai medžių. Jis – toli gražu ne toks, koks buvo, kai čia klajojo įvairios stepių tautos – kimerai, karingieji skitai, sarmatai, gotai, hunai, avarai, senovės bulgarai, chazarai, alanai, vengrai, pečenegai, torkai, poloviečiai.

REKLAMA


Galiausiai šiose žemėse įsikūrė totoriai, priklausę Aukso ordai. Jie, kaip ir pečenegai, poloviečiai, puldinėjo šiauriau buvusias slaviškas Černigovo, Kijevo ir kitas kunigaikštystes. Vėliau šios stepės atsidūrė pasienyje su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Stepių kraštui, kuriame šeimininkavo klajokliai ir kuris buvo itin retai gyvenamas, prigijo Tyrų, arba Tuščio Lauko, pavadinimas. Šis kraštas apėmė kur kas didesnę teritoriją nei dabartinis Donbasas. Tuščias Laukas beveik nepaliestas buvo iki pat XVI a.


Kazokų kraštas


XVI a. į Tuščią Lauką ėmė skverbtis ukrainiečių ir rusų kazokai, taip pat paprasti ukrainiečių valstiečiai, kuriuos nualino kazokų ir Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių karas dešiniajame Dniepro krante. Vieni čia traukėsi po sukilimų, kuriuos malšino Abiejų Tautų Respublikos pajėgos, kiti – nuo carų represijų. Iš pradžių kazokai, kaip ir totoriai, klajojo, bet netrukus ėmė steigti nuolatines gyvenvietes.

REKLAMA


Totoriams palaipsniui teko trauktis į savo valstybę – Krymo chanatą, ir iš ten jie toliau rengė išpuolius. Tarp tose žemėse besikuriančių kazokų vyravo ukrainiečių kilmės žmonės. Rusų kazokai kūrėsi labiau į pietryčius, prie Dono upės (dabartinėje Rusijos Rostovo srityje), ir dar toliau į pietus. XVI a. pabaigoje–XVIII a. dabartinio Donbaso teritorijos pateko į Žemutinės Zaporožės kazokų kariuomenės žinią. Tuo pat metu savo ekspansiją į pietus plėtė Rusijos valstybė, vyko karai su Osmanų imperija ir jos satelitu buvusiu Krymo chanatu. XVIII a. galutinę pergalę šventė Rusijos imperija. Į jos valdas dar anksčiau pateko ir būsimasis Donbaso regionas.


Kazokų „laisvoji zona“ buvo likviduota carinės Rusijos valdžios, kraštą padalijusios kelioms gubernijoms. XVIII a. prasidėjo intensyvus šių teritorijų apgyvendinimas. 1777 m. buvusios Žemutinės Zaporožės kazokų kariuomenės kontroliuotoje teritorijoje buvo 114 gyvenviečių, o vos po 20 metų jų suskaičiuota jau 493. Dauguma gyvenviečių priklausė privatiems savininkams, o kai kurie iš jų turėjo milžiniškas latifundijas (pavyzdžiui, Rusijos imperatorės Jekaterinos II favoritas grafas Grigorijus Potiomkinas). Į šį kraštą sparčiai kėlėsi naujakuriai, daugiausia – valstiečiai, ir daugelis jų buvo ukrainiečių kilmės žmonės.


Per visą Donbaso regiono istoriją žmonės čia vyko iš visų pasviečių, gyventojų sudėtis visada buvo marga, nors akivaizdžiai vyravo žmonės, kilę iš Ukrainos sričių. XVIII a. pabaigoje, Rusijos imperijos valdžios duomenimis, apie 61 proc. gyventojų sudarė žmonės, kilę iš įvairių „Malorosijos“ (Ukrainos) sričių, apie 20 proc. – iš kitų Rusijos gubernijų, apie 7 proc. – graikai, apie 6 proc. – armėnai, apie 2 proc. – besarabai (moldavai). Įdomu, kad imperijos valdžia čia, taip pat centrinėje Ukrainoje buvo apgyvendinusi ir nuo Osmanų valdžios pabėgusių serbų.



Stalinas ir Vorošilovgradas


Donbaso regiono teritorijoje XIX a. pradžioje buvo rasta akmens anglių. Dalis jų buvo paviršinės ar glūdėjo negiliai. Vietos kazokai, turtingesni valstiečiai, dvarininkai ėmė samdyti darbininkus, išgauti anglis ir jas parduoti. Buvo naudojamos primityvios gavybos priemonės – šuliniai, kibirai ar krepšiai su virvėmis ar velenais, kirtikliai, karučiai. Gavybos apimtys augo, ir 1850 m. buvo išgauta apie 1 mln. pūdų anglių. Mariupolyje, Slovjanske ir kituose miestuose buvo rengiami anglių turgūs. Menkai miškingame krašte, kur malkos buvo brangios, anglys buvo geidžiama prekė.


Nuo XIX a. vidurio Donečina, ypač pietinė jos dalis, kur buvo rasti gausūs akmens anglių ištekliai, tapo patraukli migracijos kryptis įvairių tautybių darbininkams iš Rusijos imperijos ir netgi užsienio. Čia investavo britų, prancūzų, belgų, vokiečių pramoninkai, buvo įrengiamos šachtos, kuriamos metalurgijos įmonės, statomos sunkiosios pramonės (pavyzdžiui, garvežių, vagonų, geležinkelio bėgių) gamyklos. Buvo nutiestas tankus geležinkelių tinklas, statomi darbininkų barakai, kilo naujos gyvenvietės, augo miestai (ypač Juzivka (dab. Doneckas), Luhanskas).


1917 m., byrant Rusijos imperijai, buvo įkurta nepriklausoma Ukrainos Liaudies Respublika, o Donečina tapo jos dalimi. Deja, nepriklausoma Ukraina išsilaikė neilgai, ir galiausiai ją prisijungė sovietų Rusija. Įkūrus Ukrainos Sovietų Socialistinę Respubliką, jos rytuose buvo suformuota Donecko sritis su centru Luhanske, o 1938 m. ji padalyta į dvi – Stalino (Donecko) ir Vorošilovgrado (Luhansko) – sritis. Beje, Luhanskas Vorošilovgradu buvo vadinamas iki pat Sovietų Sąjungos saulėlydžio – 1990-ųjų.

REKLAMA


Audringa industrializacija


Kraštas gerokai ištuštėjo per sovietų dirbtinai sukeltą badmetį – holodomorą, ypač nusiaubusį kaimo vietoves, pražudžiusį galybę ukrainiečių, ypač šiaurinėje Donbaso dalyje. SSRS valdžios nurodymu po badmečio į Donbasą iš kitų Ukrainos vietovių, Rusijos, Baltarusijos buvo atkelta 21 tūkst. kolūkiečių šeimų.


Stalininių represijų metais savo juodą darbą padarė trėmimai. Be pėdsakų nepraėjo ir Antrasis pasaulinis karas. Po jo Donbase liko mažiau nei pusė gyventojų. Pokario metais į Donbasą buvo deportuota dešimtys tūkstančių lenkų iš vakarinių Ukrainos sričių. Kaip teigia istorikai, prievartinis gyventojų kėlimas į Donbasą sovietmečiu buvo vykdomas visų pirma ne iš Rusijos, o iš kitų Ukrainos regionų. Baltijos šalys, kaip „politiškai nepatikimos“, rusų buvo labiau kolonizuojamos nei Donbasas. Taip pat labai daug rusų tautybės žmonių atvyko į Krymą, iš kur buvo visiškai ištremti senieji šio krašto šeimininkai totoriai.


Sovietmetis Donbase – tai audringos industrializacijos, miestų augimo, gyventojų gausėjimo, naujų šachtų įrengimo ir gamyklų statybos laikas. Žmonės dirbti ir gyventi čia važiavo iš visos Sovietų Sąjungos.


Formavosi grubokas darbininkiškas mentalitetas: tikras vyras turi dirbti šachtoje arba metalurgijos įmonėje, būti antipodas stereotipiniam inteligentiškam „botanikui su akinukais“. Visuotinai įsivyravo rusų kalba. Nors ir kituose Rytų ir Pietų Ukrainos regionuose rusų kalba buvo ir kol kas yra vyraujanti kasdienybėje, niekur ukrainiečių kalba nebuvo marginalizuota taip, kaip Donbase.


Rusakalbis regionas


Jau po Ukrainos nepriklausomybės atkūrimo Donbase visada laimėdavo kairiosios, prorusiškos partijos. Iki 2014 m. gyventojų kasdienybėje rusų kalba vyravo visiškai: Luhansko srityje rusiškai kalbėjo 89 proc., o Donecko – net 91 proc. gyventojų. Etninių rusų skaičius čia taip pat buvo didesnis nei bet kur kitur Ukrainoje (išskyrus Krymą). Luhansko srityje ukrainiečiai sudarė 58 proc. gyventojų, Donecko – vos 57 proc.

REKLAMA


Didelė dalis vietos gyventojų sovietmečiu atvyko iš kaimyninių ir tolimesnių Rusijos regionų. Menką vietos gyventojų lojalumą (arba nelojalumą) Ukrainai lėmė itin aukštas rusifikacijos lygis, artima Rusijos kaimynystė, kalbinis bendrumas su Rusijos gyventojais, buvimas nuolatinėje rusų žiniasklaidos erdvėje.


Žmonės, namie kalbantys rusiškai, dažniausiai žiūrėjo tik rusiškus televizijos kanalus, gavo vienpusišką informaciją, buvo atitrūkę nuo bendro Ukrainos politinio ir kultūrinio gyvenimo konteksto. Donbaso gyventojai įprastai manė (o prorusiški politikai dirbtinai pabrėžė), kad jie daugiau ir sunkiau nei kitų Ukrainos regionų gyventojai dirba šachtose, metalurgijos ir kitose įmonėse, įneša nemenką dalį lėšų į Ukrainos biudžetą ir esą remia kitas (visų pirma vakarines) Ukrainos sritis.


Ne visas Donbasas atrodo vienodai. Šiaurinė Luhansko srities dalis (labiau kaimiška) visais aspektais yra ukrainietiška, ir 2014 m. prorusiškos jėgos čia nesulaukė jokio palaikymo. Dalį tų žemių 2014-aisiais sugebėjo apginti, atkovoti Ukrainos kariai ir savanoriai. Kitaip padėtis susiklostė pietrytinėje Donbaso dalyje, kur yra įsikūrusios vadinamosios Donecko ir Luhansko liaudies respublikos, tiesiogiai kontroliuojamos Maskvos. Vien Rusijos piliečių pasų čia išdalyta daugiau nei 700 tūkst. Kada ir kaip Ukraina sugebės susigrąžinti šias teritorijas, reintegruoti jų gyventojus į bendrą Ukrainos visuomenę – išties neaišku.