Afganistano karas – kruvinos beprasmybės dešimtmetis

Afganistano karas – kruvinos beprasmybės dešimtmetis


Pasauliui palydint 1979 metus, prasidėjo vienas kruviniausių XX a. antrosios pusės karų. Gruodžio 25 d. 15 val. buvo pradėta didelio masto Sovietų Sąjungos kariuomenės pajėgų invazija į Afganistaną. Beveik dešimtmetį trukęs karas nusinešė keliolikos tūkstančių sovietų karių (tarp jų – ir kone šimto, kilusių iš Lietuvos) ir daugiau nei milijono afganų gyvybes, daugybė žmonių buvo suluošinti.


Manvydas VITKŪNAS


Afganistanas – didelė (plotu dešimt kartų didesnė už Lietuvą), margatautė šalis, kurioje daug amžių gyvavo įvairios kultūros ir civilizacijos. Ją daugybę kartų siaubė karai – ši žemė mena net Aleksandro Makedoniečio kariuomenės žygius! XIX a. Afganistaną du kartus nesėkmingai bandė užkariauti britai, o 1919 m. patys afganai įsiveržė į britų valdas dabartinio Pakistano teritorijoje. Po daugybės neramumų 1929 m. Afganistanas buvo paskelbtas karalyste. Ji taikingai gyvavo iki 1973-iųjų, kai karalius buvo nuverstas surengus karinį perversmą ir Afganistanas tapo respublika. Joje per trumpą laiką pasikeitė net keli vadovai.


Perversmas po perversmo


1973–1978 m. šalį valdęs Muchamedas Daudas pakoregavo užsienio politiką, siekė suartėti su kitomis musulmoniškomis ir Vakarų valstybėmis. Sovietų inspiruota komunistinė Afganistano liaudies demokratinė partija 1978-ųjų balandį įvykdė karinį perversmą ir nužudė M. Daudą. Šalies lyderiu tapo kraštutinis kairysis Nuras Muchamadas Tarakis. Jis rėmėsi Kremliaus pagalba, pradėjo komunistines reformas bei antiislamišką politiką (imtasi net viešo Korano deginimo) ir taip sukėlė afganų visuomenės nepasitenkinimą. Kabulo vyriausybė kreipėsi pagalbos į Maskvą. Sovietų aviacija subombardavo Heratą, žuvo ne mažiau kaip 5 tūkst. gyventojų. Ginkluoti susirėmimai vyko ir Kabule bei kituose Afganistano miestuose.

REKLAMA


1979 m. rugsėjį perversmo metu N. M. Tarakis buvo nužudytas, o į valdžią atėjo Hafizula Aminas. Jis pradėjo „valyti“ kariuomenę, ėmė nuožmiai persekioti politinius priešininkus. Naujasis režimas pasižymėjo nežabotu žiaurumu. Pavyzdžiui, apie 300 chazarų tautybės vyrų, apkaltintų parama opozicijos kovotojams, buvo gyvi užkasti į žemę ar apipilti benzinu ir sudeginti. Šalyje kilo pilietinis karas. H. Aminas ne kartą kreipėsi į Maskvą ir prašė Sovietų Sąjungos karinės paramos. Tuo pat metu jis blaškėsi, ieškodamas sąjungininkų tai Kinijoje, tai Pakistane, tai Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). Sovietai nepasitikėjo H. Aminu, laikė jį slaptu amerikiečių sąjungininku. Sovietų karinė vadovybė norėjo Afganistano lyderio poste matyti savo statytinį.


1979 m. gruodžio 25 d. į šalį įsiveržė sovietų kariuomenė. Po dviejų dienų H. Aminą nužudė jo rūmus užėmę sovietų specialiosios paskirties dalinio „Alfa“ kovotojai. Prasidėjo Sovietų Sąjungos invazija į Afganistaną. Pagrindiniais okupacinės kariuomenės atramos taškais tapo miestai ir gyvenvietės, išsidėstę pusmėnuliu nuo tuometės Sovietų Sąjungos sienos Turkmėnijoje (siekė Heratą, Kandaharą, Kabulą, Kundūzą) iki SSRS sienos ties Tadžikistanu. Sovietai ėmė kontroliuoti svarbiausias šalies elektrines ir gamtinių išteklių šaltinius. Okupacinė kariuomenė realiai kontroliavo apie penktadalį Afganistano teritorijos. Paramą okupantams teikė prokomunistinio Afganistano režimo ginkluotosios pajėgos, bet jų kariais sovietai dažniausiai nepasitikėjo.

REKLAMA


Džihadas prieš okupantus


Afganistano opozicija 1980 m. paskelbė džihadą (šventąjį karą) okupantams ir prosovietiniam Afganistano režimui. Kovotojai pasinaudojo klaidomis, kurias šalyje darė marionetinė Maskvos statytinio, ilgamečio KGB agento Babrako Karmalio vyriausybė ir okupacinė kariuomenė. Skubota ir neapgalvota žemės reforma, staiga moterims suteiktos kai kurios teisės, dvasininkų persekiojimas piktino konservatyvią Afganistano visuomenę. Keliems milijonams afganų pasitraukus į Pakistaną ir Iraną, pabėgėlių stovyklose buvo formuojami mudžahedų būriai. Sovietų kariuomenei teko vis labiau įsitraukti į didelio masto kovas, nors iš pradžių planuota apsiriboti tik kelių ir objektų apsauga bei parama prokomunistinio Afganistano režimo pajėgoms. Mudžahedai ėmė vengti susidūrimų su didesniais sovietų kariuomenės daliniais, bet rengė diversijas, slapta tykojo sovietų kariuomenės vilkstinių. Prosovietinio Kabulo režimo kariuomenė sparčiai tirpo dėl aukų ir masinio karių dezertyravimo bei perėjimo į ginkluotos opozicijos pusę. Gausėjančiose mudžahedų gretose 1980 m. buvo apie 45 tūkst., o 1986 m. – jau apie 150 tūkst. kovotojų.


Sovietų kariuomenei nepavyko užkirsti kelio karavanams, gabenusiems ginklus ir amuniciją iš Pakistano bei Irano. Pagalbą afganų kovotojams teikė ne tik šios dvi šalys, bet ir rėmėjai iš kitų musulmoniškų valstybių, visų pirma – Saudo Arabijos. JAV Centrinė žvalgybos valdyba taip pat rėmė mudžahedus ginklais, padėjo rengti kovotojus stovyklose Pakistano teritorijoje. Kovotojams pravertė JAV ir kitų šalių teikiama parama, ypač priešlėktuvinė ginkluotė, efektyviai naudota prieš sovietų aviaciją. Sovietų daliniai darėsi vis labiau įkalinti savo karinėse bazėse.



Permainos Sovietų Sąjungoje, Michailo Gorbačiovo pradėta pertvarka, tarptautinės bendruomenės spaudimas ir abejonės sėkminga karo baigtimi skatino SSRS vadovybę išvesti kariuomenę iš Afganistano. 1988 m. balandį Ženevoje buvo pasirašyti Sovietų Sąjungos, JAV, Pakistano ir Afganistano susitarimai, kuriais remiantis sovietų kariuomenė buvo išvesta iš Afganistano 1989-ųjų vasarį.


Lėktuvas iš Panevėžio


Sovietų Sąjungai karo padariniai buvo skaudūs. Afganistane žuvo apie 15 tūkst., buvo sužeisti beveik 54 tūkst., dingo be žinios daugiau nei 400 karių, pareigūnų, karinių patarėjų ir civilių specialistų (šaltiniuose skaičiai skiriasi). Iš viso Afganistano karo pragarą patyrė apie 620 tūkst. SSRS karių ir pareigūnų. Šis karas Sovietų Sąjungai, apytikriais duomenimis, kainavo vidutiniškai 5 mlrd. rublių kasmet. Technikos ir ginkluotės nuostoliai – taip pat įspūdingi: 118 lėktuvų, 333 sraigtasparniai, 147 tankai, daugiau nei 430 minosvaidžių ir artilerijos pabūklų, 1 314 šarvuočių, apie 11 tūkst. automobilių, inžinerinių mašinų, įvairių priekabų ir daugybė kitokio turto. Afganistano karas neabejotinai priartino SSRS prie žlugimo.


Tarp pirmųjų karo aukų buvo keliasdešimt (skirtingais duomenimis, nuo 47 iki 67) sovietų karių, skridusių iš Maro aerodromo Turkmėnijoje į netoli Kabulo esantį Bagramą. Lėktuvu buvo skraidinami iš Baltarusijoje, Vitebske, dislokuotos 103-iosios oro desanto divizijos perkelti desantininkai (nuo 37 iki 57 karių). Reaktyvinis transporto lėktuvas „IL-76“ buvo atskraidintas iš Pajuostyje (šalia Panevėžio) dislokuoto 128-ojo transporto aviacijos pulko. Įgulą sudarė septyni aviatoriai, kartu skrido dar trys pulko karininkai. Lėktuvas pakilo iš Maro, bet skrydžio tikslo taip ir nepasiekė. Į skrydžių valdymo centro dispečerių užklausas orlaivio įgula neatsakė.


Tada kreiptasi į kitų ore buvusių lėktuvų įgulas. Vieno lėktuvo pilotas pranešė, kad, nors tuo metu buvo tamsu ir smarkiai snigo, kalnuose matė ugnies pliūpsnį. Tai buvo dingęs „IL-76“. Jo įgula sudėtingomis oro sąlygomis nukrypo nuo kurso ir rėžėsi į kalnagūbrio viršūnę. Lėktuvas lūžo pusiau, kabina liko ant stataus šlaito, o didžioji dalis korpuso nugarmėjo į prarają. Žuvo visi orlaivyje buvę žmonės. Tarp aukų buvo ir devyniolikmetis desantininkas seržantas Antanas Mikėnas – pirmasis lietuvis, žuvęs Afganistane. Jis gimė 1960 m. Panevėžio rajone, dirbo kolūkyje. Paimtas tarnauti į sovietų kariuomenę, tapo seržantu. Jo gyvybė užgeso tolimoje žemėje, kare, kurio prasmė daug kam neaiški iki šiol... Sovietų propagandininkai tai vadino „tarptautine pagalba broliško Afganistano liaudžiai“.

REKLAMA


Kaip minėta, Sovietų Sąjungos nuostoliai šiame kare buvo labai dideli, o štai Afganistano – milžiniški. Vien žuvusiųjų buvo apie 1,5 mln., 90 proc. jų – civiliai gyventojai. Sužeista nuo 2 iki 4 mln. žmonių, keli milijonai afganų tapo pabėgėliais. Po kelis tūkstančius aukų iki šiol kasmet nusineša Afganistano žemėje likusios minos ir įvairūs kiti sprogmenys. Didžiulis nuostolis Afganistanui – visiškai sujaukta egzistavusi, kad ir trapi, valstybės struktūra. Buvo galutinai suskaldyta šalies visuomenė, atsirado milžiniška priešprieša tarp mudžahedų ir su sovietų okupantais kolaboravusių afganų.


Nugrimzdo į chaosą


Ko siekė sovietai, įvesdami pajėgas į Afganistaną? Yra įvairių nuomonių, bet labiausiai tikėtina, kad pagrindinis Kremliaus tikslas buvo išsaugoti Afganistaną savo įtakos zonoje ir neperleisti strateginės iniciatyvos Vidurio Rytų regione JAV bei kitoms Vakarų šalims, taip pat interesų Sovietų Sąjungos paribiuose neslėpusiai Kinijai. Išvedus iš Afganistano sovietų kariuomenę, šalyje imta suvesti sąskaitas. Radikalių islamistinių pažiūrų kovotojai po kelerių metų prisijungė prie Talibano judėjimo. Prosovietinė Muchamedo Nadžibulos vadovaujama vyriausybė, išvedus iš Afganistano SSRS kariuomenę, liko vieniša. 1991 m. žlunganti Sovietų Sąjunga labai sumažino paramą M. Nadžibulos vyriausybei, o Rusija 1992-aisiais ją faktiškai nutraukė.


Tuo metu radikalieji kovotojai stiprino savo pozicijas. 1996 m. rugsėjį Kabulą užėmė Talibano kovotojai. Jie paskelbė kuriantys islamo valstybę ir pakorė buvusį prezidentą M. Nadžibulą. Su talibais ėmė kovoti šalies šiaurėje sutelktos Afganistano tadžikų ir uzbekų pajėgos – jų lyderiai sudarė Šiaurės aljansą. 1996-aisiais talibai suteikė prieglobstį Osamai bin Ladenui. Jis savo būstinę įkūrė Kandahare. Afganistanas tapo pagrindine daugelio tarptautinių musulmoniškų teroristinių organizacijų baze. Po 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolių, surengtų „al Kaidos“, JAV pareikalavo išduoti O. bin Ladeną. Talibai atsisakė. Amerikiečiai spalio 7-ąją ėmė bombarduoti Talibano karinius objektus. Šiaurinėse Afganistano provincijose puolimą prieš talibus sustiprino Šiaurės aljansas. Netrukus Afganistane pradėtos JAV ir sąjungininkų sausumos operacijos. Įsiplieskė dar vienas Afganistano karas.


Daugiau įdomių istorijų rasite žurnaluose „Savaitė“ ir „Ar Žinai, Kad?“