Įdomioji istorija: miestas, dingęs iš žemėlapių

Įdomioji istorija: miestas, dingęs iš žemėlapių


Apie tragediją, įvykusią 1949 m. liepos 10 d. Tadžikistane, tuometės Sovietų Sąjungos laikraščiai nerašė. Tik Tadžikistano vietos spaudoje pasirodė kelios trumpos žinutės, kad respubliką supurtė žemės drebėjimas, jo epicentras buvo 190 km į šiaurės rytus nuo sostinės Stalinabado (taip nuo 1929 iki 1961 m. vadinta Dušanbė). Laikraščiai nutylėjo, kad žuvo, apytiksliais duomenimis, apie 23 tūkst. žmonių. Didžiausia stichijos epicentre atsidūrusi gyvenvietė – Hoitas (Chaitas) – tiesiog dingo iš žemėlapių.


Manvydas VITKŪNAS


1954 m. Sovietų Sąjungos mokslų akademijos prezidiumą pasiekė Maskvoje gyvenančio tadžikų tautybės aviacijos inžinieriaus Abido Alimovo laiškas. Jame suglumęs inžinierius teiravosi, kodėl labai detaliame ir kokybiškame Geografijos instituto ką tik išleistame sovietinio Tadžikistano žemėlapyje yra grubi klaida – nepažymėtas Hoito miestas. Laiško autorius ragino atsakingas institucijas atsižvelgti į jo pastabą, kad tokios apmaudžios klaidos nesikartotų. Nėra žinoma, ar Mokslų akademijos sekretoriatas išsiuntė užklausėjui atsakymą. Tikėtina, kad ne.


Stichijos bangos


Hoitas nuo seno buvo svarbus šiaurinės Tadžikistano dalies prekybos centras. Teigiama, kad jame vykę turgūs būdavo netgi didesni nei Dušanbėje. Derlingame upės pakrantės slėnyje įsikūręs nedidelis miestas buvo už daug dešimčių kilometrų išsibarsčiusių kalnų gyvenviečių, vadinamų kišlakais, gyventojų traukos vieta. Sovietmečiu Hoitas, kur tuo metu gyveno apie 5,5 tūkst. žmonių, tapo rajono centru, jame veikė ne viena mokykla, ligoninė ir įvairios administracinės įstaigos.

REKLAMA


1949 m. liepos 8 d. Hoito apylinkes supurtė dvi gana stiprios žemės drebėjimo bangos. Mieste ir aplinkiniuose kišlakuose dešimčių kilometrų spinduliu sugriuvo ar gana smarkiai nukentėjo daugybė namų, buvo žuvusiųjų ir sužeistųjų. Nuo kalnų pasipylė akmenų lavinos, buvo sugriauti keliai ir tiltai, keliose vietose uolienoms užvertus Jasmano ir kitų upių vagas, jose labai pakilo vandens lygis. Visgi gyventojai nepradėjo panikuoti, nes žemės drebėjimai Tadžikistane – įprastas reiškinys. Šalyje, kurios didelę dalį užima Pamyro kalnai, per metus fiksuojama apie 20–25 žemės drebėjimus, kurių smūgius ir padarinius junta žmonės, o mažesnis seisminis aktyvumas Pamyre yra nuolatinis. Deja, pirmieji smūgiai buvo tik kur kas didesnės nelaimės įžanga. Liepos 10-osios ryte, apie 9 val. 45 min., Šiaurės Tadžikistanui smogė itin galingas, kaip teigiama, net 9 balus pagal Richterio skalę siekęs, žemės drebėjimas. Vėliau seismologai nustatė, kad labiausiai nukentėjo siaura ir ilga, apie 60 km ilgio ir vos iki 9 km pločio, teritorija tarp dviejų kalnagūbrių.


Vieno iš nelaimės zonoje buvusių kaimų mokytojas Achmadas Kadyrovas, sugebėjęs išgyventi šią stichiją, vėliau sakė, jog tos dienos rytas nebuvo ypatingas – nuo ryto slėnyje menkai lynojo. „Staiga žmonės pajuto labai stiprų požeminį smūgį. Jis daugelį buvusiųjų lauke išvertė iš kojų. Žemė tarsi šoktelėjo į viršų, o tada ėmė banguoti, ir šios bangos buvo itin galingos. Nors ką tik lijo, visą teritoriją netikėtai užgulė dulkių debesys, pasidarė tamsu“, – pasakojo liudininkas. Kiti žmonės teigė matę, kaip pirmojo smūgio metu keliu važiavęs automobilis tiesiog pašoko į orą, o jame buvę žmonės iš krito iš kėbulo. Pamyro kalnai tarsi atgijo ir ėmė nevaldomai judėti. Netrukus slėnyje pasigirdo siaubingas garsas, tarsi koks milžinas trintų akmenis vieną į kitą.

REKLAMA


Kilo galingas vėjas, su šaknimis rovęs medžius, žmones ir naminius gyvulius kėlė į orą ir vėl sviedė ant žemės ar tėškė į uolas. Tarpekliu nuo viršukalnių į slėnį plaukė milžiniška, daugmaž 100 m aukščio, akmenų, purvo ir vandens banga. Ši siaubinga milijonų kubinių metrų masė užgriuvo ir paskandino Hoito miestą ir dar 32 mažesnes gyvenvietes. Iš Hoite buvusių žmonių neišgyveno niekas. Pasisekė tik tiems laimingiesiems, kurie buvo išvykę. Žuvo ne tik žmonės, bet ir naminiai gyvūnai – avys, galvijai, arkliai, asilai, jakai, – taip pat laukiniai žvėrys.


Nuslėpta tragedija


Išgyvenusiųjų buvo tik toliau nuo stichijos epicentro buvusiose vietovėse ir tuose kišlakuose, kurie buvo prie upių žemiau pasroviui ir kurių gyventojai spėjo pakilti į aukštesnes vietas, kol galinga vandens, akmenų ir purvo masė garmėjo slėniais. Galiausiai ji kiek nuslūgo, pasiekusi didesnes upes, turinčias kur kas platesnius slėnius. Kaip vėliau paaiškėjo, nuslinko kai kurių kalnų šlaitai, o trijų aukštikalnių ežerų vandenys dėl požeminių smūgių pakitus reljefui staiga išsilaisvino, išsiveržė į slėnius ir maišydamiesi su žemėmis ir akmenimis sudarė tą milžinišką purvo masę, palaidojusią Hoitą ir kitas vietoves.


Iš viso žemės drebėjimas ir nuošliaužos visiškai ar iš dalies sunaikino kone šimtą Tadžikistano gyvenviečių. Sovietų valdžia ėmėsi kai kurių gelbėjimo veiksmų, skyrė transporto priemonių ir netgi sanitarinės aviacijos lėktuvų, dalį išgyvenusiųjų evakavo iš nelaimės zonos. Vieni žmonės buvo apgyvendinti kitose vietovėse (daugiausia – Vachšo upės slėnyje), kiti ėmė atstatyti mažiau nukentėjusius kišlakus. Į nelaimės zoną buvo išsiųsta žymaus seismologo, SSRS mokslų akademijos Geofizikos instituto direktoriaus, akademiko Grigorijaus Gamburcevo vadovaujama mokslinė ekspedicija.



Visgi oficialiai apie šią didžiulę nelaimę nebuvo rašoma, Sovietų Sąjungos gyventojai apie ją beveik nieko nežinojo. „Klestinčiai“ komunistų partijos valdomai šaliai tokios naujienos, Kremliaus manymu, nebuvo reikalingos. Apie Hoito tragediją nieko nerašė centrinė SSRS spauda, o paties Tadžikistano laikraščiuose tepasirodė menka žinutė, kad „190 km į šiaurę nuo Stalinabado įvyko žemės drebėjimas. Mieste sugriautų objektų nėra“. O apie Hoito likimą – nė žodžio! Praėjus mėnesiui nuo nelaimės, rugpjūčio 12 d., Tadžikistano vyriausybė nusprendė, „tenkindama Kalai Liabiobo ir Hoito rajonų vykdomųjų komitetų prašymus“, abu rajonus sujungti į vieną. Naujojo rajono centru tapo Kalai Liabiobas, tačiau ši vietovė buvo pervadinta Tadžikabadu. Ir vėl nė vieno žodžio apie tai, kad Hoito miesto jau tiesiog nebėra ir šis jungimas – tiesiog priverstinis.


Yra liudijimų, kad nelaimę išgyvenusius žmones sovietų valdžios pareigūnai vertė pasirašyti pasižadėjimus niekam nepasakoti apie šią nelaimę. Pavyzdžiui, vienas iš Hoito kilęs vyras, žemės drebėjimo metu tarnavęs sovietų kariuomenėje, kai grįžo į tėviškę, sužinojo, kad neturi nei namų, nei tėvų, senelių, brolių, seserų – nieko. Tačiau tuometės Garmo srities milicijos pareigūnai privertė jį pasirašyti pasižadėjimą niekam nesakyti apie nelaimę, nes tai – „valstybės paslaptis“.


„Suraskite seifą!“


Inžinierius Denisas Nikitinas, 1949 m. dirbęs Tadžikistane ir vadovavęs hidroelektrinės statybai, liudijo, kad tų metų liepos 15 d. jį išsikvietęs Tadžikistano komunistų partijos pirmasis sekretorius Bobodžanas Gafurovas papasakojo apie nelaimę, bet taip pat sakė, kad jos viešinti negalima, nes dabar tam – pats blogiausias laikas, koks gali būti, mat artėja dvi labai svarbios datos – Josifo Stalino 70-metis ir Tadžikistano Sovietų Socialistinės Respublikos 20-metis. Esą, gedulas tokiu metu tikrai netiktų, nors ir labai gaila žuvusiųjų. Ir čia pat pateikė netikėtą prašymą – vadovauti brigadai, kuri pabandytų rasti Garmo taupomosios kasos seifą, mat į jį pateko prieš pat tragediją lėktuvu atskraidinta didelė suma pinigų, skirtų pašalpoms mokėti nukentėjusiesiems nuo liepos 8-ąją įvykusio pirmojo žemės drebėjimo.

REKLAMA


Brigada išvyko į Garmą ir kiek sukietėjus gruntui pradėjo kasti kone tikrą šachtą numanomoje taupomosios kasos pastato (jis buvo gana tvirtos konstrukcijos ir, tikėtina, turėjo bent iš dalies išlikti) vietoje. Galiausiai po kone metus trukusios paieškos pastato likučius ir milžiniškos nuošliaužos gerokai deformuotą seifą pavyko rasti.


Maždaug nuo 1967-ųjų apie siaubingą prieš beveik du dešimtmečius įvykusią nelaimę Tadžikistane imta kalbėti kiek garsiau (kitos Sovietų Sąjungos šalys apie tai ir toliau nieko nežinojo). 1970 m. nelaimės aukoms atminti buvo pastatytas skulptoriaus Kirėjaus Žumazino sukurtas monumentas „Liūdinti motina“. Deja, jis buvo beveik sunaikintas 1992–1997 m. vykusio pilietinio karo Tadžikistane metu.


Prasidėjus Michailo Gorbačiovo vadovaujamai „perestoikai“ tokių nelaimių, kokia nutiko Tadžikistane 1949-aisiais, niekas jau nė nebandė dangstyti. Kai panaši stichija 1988 m. supurtė šiaurinę Armėnijos dalį (baisus Spitako žemės drebėjimas pražudė apie 25 tūkst. žmonių), nelaimės masto niekas neslėpė, priešingai nei buvo daroma J. Stalino valdymo laikais.


Praėjus keliolikai metų po 1949-aisiais šiaurinę Tadžikistano dalį ištikusios nelaimės, nedidelė nauja Hoito gyvenvietė išaugo prie Vachšo upės netoli tos vietos, kur po žemėmis buvo palaidotas to paties pavadinimo miestas. Žmonės vėl įsikūrė krašte, kur jų gyvenimas itin priklauso nuo gamtos malonės ar kaprizų.


Žemės drebėjimai, akmenų griūtys, purvo nuošliaužos yra įprastas reiškinys ne tik Tadžikistane, bet ir gretimose valstybėse. Deja, dažnai jos pareikalauja aukų, ir jų skaičius kartais būna labai didelis. Viena didesnių tokių nelaimių pastaraisiais metais įvyko Afganistane. 2014 m. gegužės 2 d. šios šalies Badachšano provincijoje, besiribojančioje su Tadžikistanu, milžiniška purvo nuošliauža palaidojo nuo 2,1 tūkst. iki 2,7 tūkst. žmonių (kai kuriuose šaltiniuose nurodomi mažesni skaičiai).


Stichija kilo dėl dviejų priežasčių: staigiai atšilus orams, kalnuose ėmė greitai tirpti sniegas, netrukus prasidėjo ir stiprūs lietūs. Milžiniška purvo ir su juo susimaišiusių akmenų masė į slėnį leidosi du kartus. Po pirmojo, silpnesnio, smūgio užlietų gyvenviečių žmonių puolė gelbėti aplinkinių vietovių gyventojai. Tada stichija smogė antrą kartą, maža to, kur kas smarkiau – po 10 m nešmenų sluoksniu palaidojo kelias upės slėnyje buvusias gyvenvietes su vietos žmonėmis ir jiems į pagalbą atskubėjusiais gelbėtojais.


Daugiau įdomių istorijų rasite žurnale „Ar Žinai, Kad?“