Faktai apie dramatišką Rugpjūčio pučą

Faktai apie dramatišką Rugpjūčio pučą


1991 m. rugpjūčio 19 d. prasidėjo ir rugpjūčio 22-ąją žlugo valstybės perversmas Sovietų Sąjungoje, vadinamas Rugpjūčio puču. Šie įvykiai – istoriškai labai svarbūs ir Lietuvai, mat žlugus pučui mūsų šalis galutinai išsivadavo iš sovietų okupacijos.


Manvydas VITKŪNAS


Prieš 30 metų, 1991 m. rugpjūčio 18 d., į Valstybinį ypatingosios padėties komitetą (Gosudarstvennyj komitet čerezvyčajnogo položenija – GKČP) susibūrusi grupė aukštų Sovietų Sąjungos pareigūnų pabandė nušalinti nuo valdžios SSRS prezidentą Michailą Gorbačiovą ir sustabdyti neišvengiamą sovietinės imperijos griūtį. M. Gorbačiovas buvo izoliuotas viloje Forose, Kryme.


Į Maskvą buvo įvesti GKČP lojalūs kariuomenės, vidaus kariuomenės ir KGB specialiosios paskirties dalinio „Alfa“ padaliniai. Suaktyvėjo SSRS oro desanto pajėgų ir kiti kariuomenės daliniai Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Gruzijoje, Ukrainoje. Perversmininkams pasipriešinusių demokratinių jėgų lyderiu tapo Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas. Netrukus dalis karinių pajėgų perėjo į jo pusę. Į Maskvos gatves išėjo minios demokratiškai nusiteikusių žmonių, būta aukų. Visgi GKČP nesiryžo šturmuoti Rusijos Aukščiausiosios Tarybos rūmų (vadinamųjų Baltųjų rūmų) – B. Jelcino ir jo šalininkų bastiono.

REKLAMA


Sovietų kariškiai siautėjo


Lietuva, kilus pučui, buvo jau prieš pusantrų metų nepriklausomybę paskelbusi, bet faktiškai vis dar okupuota šalis. Čia buvo dislokuoti gausūs okupacinės kariuomenės daliniai. Vykdydami GKČP nurodymus, jie turėjo užgniaužti Lietuvos nepriklausomybę. Okupantų išpuoliai prasidėjo jau pačią pirmąją dieną – Vilniuje buvo užimtas Valstybinis telegrafo ir telefono centras, Sitkūnuose (šalia Kauno) – radijo stotis, Kaune – radijo ir televizijos redakcija.


Vilniuje karinės technikos kolonos demonstratyviai privažiavo prie parlamento prieigų, bet čia buvo susirinkę daugybė žmonių, pasirengusių jį ginti, ir sovietai atsitraukė. GKČP reikalavo nuginkluoti Krašto apsaugos departamentą, Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą, Šaulių sąjungą (nors šios struktūros ir taip buvo dar labai menkai ginkluotos). Lietuva buvo pasirengusi ginti savo nepriklausomybę visomis priemonėmis – ir taikiu pasipriešinimu, ir ginklais.

REKLAMA


Rugpjūčio 21 d. grupė sovietų karių pabandė prasiveržti prie Lietuvos parlamento, kilo ginkluotas susirėmimas, pareikalavęs aukų (vienas Lietuvos savanoris žuvo, vienuolika buvo sužeisti). Tačiau jau netrukus GKČP perversmas žlugo pačioje Rusijoje. Lietuvoje oficialiai buvo uždrausta komunistų partijos veikla, iš šalies ėmė sprukti KGB darbuotojai, kiti okupantai ir jų talkininkai. Pradėtas masinis Vladimiro Lenino paminklų ir kitų komunizmo bei okupacinio režimo simbolių demontavimas.


Netekome A. Sakalausko


1991 m. rugpjūčio 21 d. prie Aukščiausiosios Tarybos pastato Vilniuje žuvo Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos savanoris Artūras Sakalauskas. Jis gimė 1963 m. spalio 26 d. Visa Artūro vaikystė ir jaunystė prabėgo Alytuje: čia jis baigė mokslus vidurinėje ir profesinėje technikos mokyklose, žaidė rankinį miesto „Varsos“ komandoje, dirbo mašinų gamykloje.


1991 m. sausį įstojo į Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą, budėjo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmuose, kituose objektuose. Patriotinės tradicijos jo šeimoje buvo puoselėjamos nuo seno: Artūro senelis Antanas Letkauskas buvo Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyvis, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius.


Maskvoje prasidėjus pučui, kartu su grupe Alytaus rinktinės savanorių atvykęs budėti į Vilnių Artūras vėl stojo ginti Aukščiausiosios Tarybos. 1991 m. rugpjūčio 21 d. parlamento prieigose įvyko Lietuvos savanorių susirėmimas su sovietų smogikais, kurie automobiliu įsiveržė į savanorių saugomą teritoriją. A. Sakalauskas žuvo, kai kurie savanoriai buvo sužeisti. Po mirties A. Sakalauskas apdovanotas Vyčio Kryžiaus pirmojo laipsnio ordinu, medaliais. Palaidotas Alytuje.



M. Gorbačiovas „susirgo“


Itin dramatiški įvykiai tomis dienomis vyko Maskvoje. GKČP branduolį sudarė M. Gorbačiovo dešinioji ranka, SSRS viceprezidentas Genadijus Janajevas, ministras pirmininkas Valentinas Pavlovas, gynybos ministras Dmitrijus Jazovas, vidaus reikalų ministras Borisas Pugo, KGB pirmininkas Vladimiras Kriučkovas, Gynybos tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas Olegas Baklanovas bei kiti kariniai ir politiniai veikėjai.


Jiems aktyviai talkino formaliai į GKČP sudėtį neįėję, bet labai daug dėl perversmo nuveikę asmenys, tokie kaip vienas svarbiausių 1991 m. sausio 13-osios žudynių Vilniuje organizatorių, SSRS kariuomenės Sausumos pajėgų vadas Valentinas Varenikovas, SSRS Aukščiausios Tarybos pirmininkas Anatolijus Lukjanovas.


Pagrindiniu artėjančio SSRS kracho, šalį apėmusių demokratinių reformų, visuomenės išlaisvėjimo, tuo pat metu ir ekonominių problemų kaltininku šie asmenys laikė SSRS prezidentą M. Gorbačiovą. Sąmokslininkai nusprendė pasinaudoti ta proga, kad šalies lyderis atostogavo Ukrainoje, Krymo pusiasalyje esančiame Forose. Prezidentas GKČP ištikimų pajėgų buvo izoliuotas vyriausybinėje viloje Kryme, o šalies visuomenė – informuota, esą M. Gorbačiovas „negali toliau eiti savo pareigų dėl ligos“.


Buvo nurodyta nedelsiant išformuoti „SSRS įstatymų neatitinkančias“ struktūras ir darinius bei sustabdyti organizacijų, trukdančių „normalizuoti padėtį“ (suprask, ir demokratinių judėjimų, laisvos žiniasklaidos), veiklą, įvesta karinė padėtis, uždrausti mitingai, demonstracijos, piketai.

REKLAMA


Į Maskvą įžengė kariuomenė (tūkstančiai karių su 362 tankais, 427 šarvuočiais), ji užėmė daug strateginių objektų, tarp jų – Ostankino televizijos centrą, iš kur buvo pradėta transliuoti tik viena programa – GKČP pareiškimai ir klasikinė muzika (pavyzdžiui, baletas „Gulbių ežeras“). Tačiau dešimtys tūkstančių civilių žmonių išėjo į gatves, ėmė statyti barikadas aplink Rusijos Federacijos parlamento, kur rezidavo B. Jelcinas, pastatą, kitose miesto vietose.


Planuose – apie tūkstantį aukų


Perversmininkai tikėjosi karine jėga užgniaužti demokratinių jėgų pasipriešinimą, bet jis pasirodė esantis labai stiprus. B. Jelcinas kreipėsi į kariškius ir ragino nenaudoti jėgos bei nepaklusti perversmininkams. Tiesa, kraujo praliejimo išvengti nepavyko: susidūrimo su sovietų kariškiais metu Maskvoje žuvo 28-erių architektas Ilja Kričevskis (nušautas į galvą), 22-ejų vairuotojas Dmitrijus Komaris (žuvo per riaušes drabužiams užsikabinus už pėstininkų kovos mašinos ir galvai trenkusis į šarvą), 37-erių ekonomistas Vladimiras Usovas (nušautas).


Vieną šarvuotį protestuotojai padegė. Pučistų represijos ir kariuomenės veiksmai sukėlė tik dar didesnį protestuotojų pasipiktinimą ir ryžtą ginti laisvės siekį. Antra vertus, daugelis kariškių, susidūrę akis į akį su protestuotojais, dažnai – savo tautiečiais, girdėdami žmonių raginimus nenaudoti ginklų prieš civilius, nepalaikyti perversmą surengusių pučistų, buvo demoralizuoti.


Rugpjūčio 20 d. Gynybos ministerijoje buvo detalizuotas vadinamųjų Baltųjų rūmų šturmo planas. Ketinta pasitelkti tankus, desantininkus, vidaus kariuomenės Felikso Dzeržinskio diviziją, KGB specialiąją grupę „Alfa“ (kruviną pėdsaką palikusią Vilniuje). Planuota suimti pasipriešinimo lyderius. Civilių aukų skaičius pagal kariškių planą galėjo siekti iki tūkstančio. Maždaug tiek žmonių planavo nužudyti pučistai, siekdami savo tikslo. Kiek opozicininkų pučo sėkmės atveju būtų buvę represuota vėliau – neaišku.

REKLAMA


Ministras nusišovė


Visgi dalies kariškių vadovybė taip pat susidūrė su dilema – toliau lieti kraują, vadovaujantis Sovietų Sąjungą gelbėjančių pučistų nurodymais (ir tuo pat metu išduoti vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų vadą – SSRS prezidentą M. Gorbačiovą), ar įsiklausyti į B. Jelcino, kitų demokratinių jėgų atstovų raginimus. Kai kurie generolai susvyravo, atvirai reiškė nepasitikėjimą gynybos ministru D. Jazovu. Galiausiai dalis karių ir padalinių nustojo aktyviai veikti, laikėsi laukimo taktikos.


Tulos oro desanto divizijos vadas generolas Aleksandras Lebedis ir kai kurie kiti karininkai perėjo į B. Jelcino pusę. Dalinio „Alfa“ vadas atsisakė šturmuoti pastatą, nes negavo raštiško įsakymo. Padėtis pasisuko ne GKČP naudai. Dalis karinių pajėgų atvirai palaikė demokratus, kai kuriuos tankus ir šarvuočius padabino Rusijos trispalvė. Nuo tanko į visuomenę prie vadinamųjų Baltųjų rūmų kreipėsi ir B. Jelcinas.


Rugpjūčio 21-osios naktį karinė technika pradėjo trauktis iš Maskvos. Perversmininkų pozicijos ėmė galutinai šlyti. Jie bandė derėtis su M. Gorbačiovu, tačiau šis atsisakė su jais bendrauti. Pučas žlugo. Į sostinę grįžęs M. Gorbačiovas spaudos konferencijoje, be kita ko, mėgino įtikinti, kad galima išsaugoti komunistinę sistemą, Sovietų Sąjungą. Taip jis taip pat pralaimėjo. Rugpjūčio 24 d. M. Gorbačiovas atsistatydino iš prezidento pareigų.


Pučistų likimai susiklostė įvairiai. Rugpjūčio 22-ąją GKČP nariai buvo suimti, vėliau – teisiami, bet galiausiai po poros metų – amnestuoti. Daugelis jų, nestokodami prosovietinių rėmėjų, vaikščiojo iškėlę galvas ir jautėsi didvyriais, gelbėtojais „didžiosios šalies, kurią sugriovė B. Jelcinas ir jo šutvė“. Šiemet mirė paskutinis iš pučistų – 89-erių sulaukęs Olegas Baklanovas. Vienintelis, kuris nebuvo teisiamas, suprato savo pasirinkimo tapti GKČP nariu gėdą ir dar 1991 m. rugpjūčio 22 d. nusišovė, buvo vidaus reikalų ministras B. Pugo (beje, pagal tautybę – latvis).


Kaip žvelgiama dabartinėje Rusijoje?


1991-aisiais Sovietų Sąjungoje žlugo bandančiųjų kabintis į sovietinę praeitį, gelbėti žlungančią blogio imperiją surengtas perversmas. SSRS buvo palaidota, ją iš dalies pakeitė Nepriklausomų Valstybių Sandrauga (dabar jai priklauso nemažai buvusios SSRS šalių, išskyrus Baltijos valstybes, Ukrainą, Sakartvelą ir Turkmėniją).


Šiuolaikinėje Rusijoje, kur, valdant Vladimiro Putino režimui, vis didėja nostalgija Sovietų Sąjungai, auga revanšistinės ir imperinės nuotaikos, kasmet vis daugiau žmonių 1991 m. rugpjūčio įvykius laiko ne demokratinių jėgų pergale, o istorine nesėkme.


Šiais metais visuomenės nuomonės tyrimais užsiimančio Levados centro atliktos Rusijos gyventojų apklausos duomenimis, net 43 proc. šalies gyventojų teigė, kad 1991 m. rugpjūčio įvykiai buvo tragiški ir pražūtingi šaliai, o manančiųjų, jog 1991 m. neteisūs buvo ir B. Jelcino šalininkai, ir GKČP, skaičius išaugo net iki dviejų trečdalių apklaustųjų. Neigiamai žvelgiančių į demokratų pergalę 1991 m. gyventojų kasmet gausėja. Tiesa, net ketvirtadalis respondentų negalėjo paaiškinti, kas įvyko lemtingąjį 1991-ųjų rugpjūtį.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.