Vitus Beringas amžiams liko atšiaurioje saloje

Vitus Beringas amžiams liko atšiaurioje saloje


1681 m. rugpjūčio 12 d. Horsense (Danijoje, Jutlandijos pusiasalyje) gimė danų kilmės rusų keliautojas Vitus Jonasenas Beringas. Didelę dalį savo gyvenimo jis skyrė šiaurinės Ramiojo vandenyno dalies ir jos pakrančių tyrinėjimams bei atrado sąsiaurį, skiriantį Aziją ir Šiaurės Ameriką bei jungiantį Ramųjį ir Arkties vandenynus. Archeologai ir paleozoologai dabar šiaurės rytinę Sibiro dalį, Čiukčiją ir Aliaską neretai vadina Beringijos regionu.


Manvydas VITKŪNAS


V. Beringas užaugo Danijoje, karo mokslus baigė Olandijoje, o tarnybą susirado Rusijoje. Jis gimė muitininko Jono Svendseno ir nuskurdusios bajoraitės Anės Pederdater šeimoje, kur, be jo, augo dar du vyresni vaikai. Berniukas lankė prie pat namų, toje pačioje Horsenso miesto gatvėje, buvusią mokyklą, o ją baigęs ir sulaukęs keturiolikos tapo olandų laivo junga. Taip jis įgijo pirmąją jūreivystės patirtį, netrukus įstojo į jūrų kadetų mokyklą Amsterdame. Ją baigęs Vitus ėmė dairytis tarnybos vietos. XVII–XVIII a. buvo gana įprasta vienos šalies kariams ar jūrininkams tarnauti kitos šalies pajėgose. V. Beringas pasirinko Rusiją. Ji buvo valdoma Petro I ir sparčiai plėtojo karinį laivyną, sausumos pajėgas, samdė daug užsieniečių ir jiems dosniai mokėjo.

REKLAMA


Buvo pastebėtas imperatoriaus


Taip 1703 m. Olandijoje mokslus baigęs danas V. Beringas atsidūrė Rusijos Baltijos kariniame laivyne, dalyvavo Šiaurės kare su švedais. Vėliau kurį laiką tarnavo Azovo flotilėje, vadovavo nedideliems karo laivams „Munker“ ir „Taimalar“, kovojo su turkais, o 1712-aisiais grįžo tarnauti į Baltijos karinį laivyną, kur taip pat vadovavo karo laivams, tik jau kur kas didesniems, daugiausia – linijiniams.


1713 m. V. Beringas Vyborge vedė švedų kilmės vietos verslininko dukrą Aną Kristiną Piulzę. Su ja gyveno labai darniai ir susilaukė net aštuonių vaikų, deja, iš jų iki pilnametystės išgyveno tik keturi (kiti mirė nuo ligų maži). 1715-aisiais V. Beringas paskutinį kartą apsilankė savo tėvynėje Danijoje.


Gabų jūrininką pastebėjo pats imperatorius Petras I, rūpinęsis ne tik karinio laivyno plėtra, bet ir geografiniais atradimais, detalių žemėlapių sudarymu. 1714–1716 m. prie Rusijos buvo prijungtas tolimasis Kamčiatkos pusiasalis, o per Ochotsko jūrą tarp pagrindinės žemyninės pakrantės ir pusiasalio pradėtas reguliarus susisiekimas didelėmis jūrinėmis valtimis. V. Beringas kreipėsi į imperatorių ir pasiūlė surengti ekspediciją, kad būtų rastas sąsiauris ar jungtis tarp Azijos ir Šiaurės Amerikos. Petrui I ši idėja pasirodė įdomi bei perspektyvi, ir monarcho nurodymu V. Beringas vadovavo pirmajai Kamčiatkos ekspedicijai (1725–1730 m.).

REKLAMA


Iš Sankt Peterburgo iki Ochotsko (gyvenvietės dabartinės Rusijos Chabarovsko krašte) ekspedicijos dalyviai net dvejus metus keliavo per europinę Rusijos dalį, Uralą ir Sibirą. Žiemos metu šunų kinkiniais per ledą, o atėjus vasarai didelėmis jūrinėmis valtimis per Ochotsko jūrą į pusiasalyje tekančios Kamčiatkos upės žiotis buvo nugabentos atsargos ir laivo statybai reikalinga įranga.


1728 m. čia buvo baigtas statyti laivas „Šventasis Gabrielius“. Juo V. Beringas ir jo bendražygiai tyrinėjo Ochotsko jūros pakrantes, netrukus aplenkė Kamčiatkos pusiasalį iš pietų, išplaukė į Ramųjį vandenyną ir atrado Kamčiatkos ir Avačios įlankas bei daug kitų geografinių objektų, kartografavo apie 3 500 kilometrų pakrantės.


Galiausiai laivas perplaukė sąsiaurį (vėliau pavadintą V. Beringo vardu) ir pateko iš Ramiojo į Arkties vandenyną. Šio sąsiaurio plotis siauriausioje vietoje – 86 kilometrai. Rytinis (Azijos) pakraštys vadinamas Dežniovo kyšuliu (Rusijoje, Čiukčių autonominėje srityje), o vakarinis (Amerikos) – Velso Princo kyšuliu (Jungtinių Amerikos Valstijų Aliaskos valstijoje).


Surengė antrąją ekspediciją


Grįžęs į Ochotską, V. Beringas per visą Rusijos imperiją galiausiai 1730 m. parvyko į Sankt Peterburgą, pargabeno be galo vertingų geografinių ir kartografinių duomenų bei pelnė drąsaus keliautojo ir kruopštaus tyrėjo šlovę.



Pristatydamas savo pirmosios ekspedicijos rezultatus Rusijos Admiralitetui, V. Beringas teigė, kad Azija ir Šiaurės Amerika yra gana arti ir kad būtina tęsti pradėtus geografinius tyrimus, galbūt plėsti Rusijos valdas į Šiaurės Ameriką, plėtoti prekybos ryšius. Jis taip pat ragino sparčiau imtis Sibiro klausimo, kuo greičiau pradėti eksploatuoti geležies rūdos, druskų telkinius, pietinėje regiono dalyje apgyvendinti rusų valstiečius ir auginti ten javus.


1733-iaisiais V. Beringui buvo nurodyta rengti antrąją Kamčiatkos ekspediciją (dar vadinamą Didžiąja Šiaurės). Ši ekspedicija vyko 1733–1741 m. V. Beringo ir Aleksejaus Čirikovo vadovaujami ekspedicijos dalyviai turėjo nukeliauti iki Ochotsko jūros, persikelti į Kamčiatką ir toliau vykti Šiaurės Amerikos krantų link. Vienos iš ekspedicijos grupių vadovui Martynui Španbergui buvo patikėta baigti kartografuoti Kurilų salas ir toliau ieškoti jūrų kelio Japonijos krantų link.


1734 m. V. Beringas atvyko iš Tobolsko į Jakutską ir čia net trejus metus kruopščiai rengėsi ekspedicijai, ruošė atsargas, rinko naujus komandos narius. Ir čia, ir vėliau Ochotske jam teko aršiai kovoti su vangiais, priešiškai nusiteikusiais, kartais ir korumpuotais vietos valdininkais.


Tik 1740-ųjų rudenį V. Beringo vadovaujama tyrėjų komanda laivais „Šventasis Petras“ ir „Šventasis Paulius“ iš Ochotsko leidosi į jūrą. Žiemoti teko rytinėje Kamčiatkos pusiasalio dalyje, įlankoje, pavadintoje Petropavlovsko vardu. Šioje vietoje buvo įkurtas Kamčiatkos Petropavlovsko miestas (dabar tai – Rusijos Kamčiatkos srities sostinė). Ekspedicijos dalyviai tyrinėjo Kamčiatkos ir Aliaskos pakrantes, Aleutų ir kitas salas.

REKLAMA


Pavyko aptikti kapą


1741 m. birželio 4 d. laivai „Šventasis Petras“ (vadovaujamas V. Beringo) ir „Šventasis Paulius“ (vadovaujamas A. Čirikovo) pasuko į šiaurės rytus, Ramiojo vandenyno platybes. V. Beringui netrukus turėjo sukakti 60 metų (tais laikais tai buvo labai garbingas amžius), bet jis vis dar buvo kupinas entuziazmo ir smalsumo.


Liepos 20 d., esant stipriam štormui, o vėliau užslinkus rūkui, laivai atitolo vienas nuo kito. Kelias dienas vienas kito ieškoję, galiausiai kapitonai (kaip elgtis tokiu atveju, buvo sutarta iš anksto) tęsė ekspediciją savarankiškai. V. Beringo „Šventasis Petras“ netrukus pasiekė Aliaskos krantus. Tyrimų metu buvo atrasta daug Aleutų salyno salų. Lapkričio 5-ąją „Šventasis Petras“ sustojo vienos salos (dabar – Beringo sala Komandoro salyne (Beringo jūroje), Rusijoje) pakrantėje, kur buvo tikimasi papildyti gėlo vandens atsargas. Tačiau netikėtai kilusi audra išmetė laivą į uolėtą salos pakrantę ir labai smarkiai apgadino. Tęsti kelionės šiuo laivu tapo neįmanoma, juolab kad prasidėjo atšiauri žiema.


Keliautojams teko likti žiemoti akmenuotoje, šaltoje, vėjų talžomoje saloje. Žmones kankino skorbutas, kitos ligos, labai stigo maisto. Šios žiemos neišgyveno trečdalis iš 75 įgulos narių, tarp jų – ir V. Beringas (mirė 1741 m. gruodžio 8 d.). Išgyvenę jūrininkai 1742-ųjų pavasarį iš laivo likučių pastatė naują nedidelį laivelį ir juo vargais negalais pasiekė Kamčiatkos krantus.


Prireikė nemažai laiko, kad V. Beringo ir jo bendražygių nuopelnai sulauktų tarptautinio pripažinimo. Galiausiai didžiojo anglų keliautojo Džeimso Kuko siūlymu sąsiauris tarp Azijos ir Šiaurės Amerikos buvo pavadintas V. Beringo garbei. 1874 m. Rusijos Amerikos bendrovės iniciatyva Beringo saloje, spėjamoje V. Beringo palaidojimo vietoje, buvo pastatytas jam ir bendražygiams atminti skirtas kryžius. Dar vėliau jo vietoje iškilo iš ketaus nulietas paminklas.

REKLAMA


1991-aisiais Beringo saloje buvo atlikti archeologiniai tyrimai ir jų metu aptiktas grupinis V. Beringo ir dar penkių jūrininkų kapas. Palaikai buvo nuskraidinti į Maskvą, kur juos, remdamiesi šiuolaikiniais tyrimų metodais, ištyrė rusų ir danų antropologai. Panaudojus DNR duomenis, buvo tiksliai identifikuoti V. Beringo palaikai, pagal kaukolę sukurtas jo skulptūrinis portretas. Kitais metais visų jūrininkų palaikai buvo pargabenti į Beringo salą ir ten iškilmingai perlaidoti.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.