Kazys Grinius išgyveno ne tik perversmą, bet ir šeimos tragediją

Kazys Grinius išgyveno ne tik perversmą, bet ir šeimos tragediją


1926 m. gruodžio 17 d. perversmas, radikaliai pakeitęs politinę tarpukario Lietuvos istoriją, vertinamas nevienareikšmiškai. Vieniems tai – tautiškai susipratusios karininkijos ir kai kurių politikų bandymas gelbėti valstybę nuo esą skubotų ir pernelyg liberalių reformų, kitiems – demokratijos užgniaužimas ir tiesus Lietuvos kelias į autoritarizmą. Bene svarbiausias šios istorijos veikėjas – Prezidentas Kazys Grinius, tespėjęs pavadovauti šaliai pusmetį. Šį birželį sukanka 70 metų nuo jo mirties.


Manvydas VITKŪNAS


Būsimojo Lietuvos Prezidento gyvenimo kelias prasidėjo 1866 m. gruodžio 17 d. Suvalkijoje, Selemos Būdos kaime (dab. Selemoje, Kazlų Rūdos sav.), gausioje, net 11 vaikų turėjusioje, ūkininkų Vinco Griniaus ir Onos Vosyliūtės-Griniuvienės šeimoje. Kazys buvo trečias vaikas. Mokslų sėmėsi rusiškose gretimų kaimų mokyklose, vėliau – Marijampolės gimnazijoje, kur vaikinui taip pat dažniausiai teko girdėti rusų ir lenkų kalbas, bet tvirtus lietuvybės pagrindus jis gavo namuose. Jo tėvai, broliai, seserys buvo šviesūs žmonės, branginę lietuvybę, skaitę ir platinę draudžiamą lietuvišką literatūrą, rėmę kitus knygnešius. K. Grinius su bendraminčiais dar gimnazijoje platino pogrindinius lietuviškus rankraštinius laikraštėlius, domėjosi lietuvių tautosaka, istorija. Tėvai (ypač karšta katalikė mama) svajojo, kad Kazys taps kunigu, bet sūnus pasirinko gydytojo specialybę ir išvyko studijuoti į Maskvą. Čia jis taip pat neapleido lietuviškos veiklos, dalyvavo slaptose studentų organizacijose, 1889 m. buvo suimtas ir devynias paras praleido Butyrkų kalėjime. Aktyviai įsitraukė į varpininkų veiklą, pirmajam lietuviškam „Varpo“ laikraščiui skyrė itin daug jėgų ir energijos, buvo Vinco Kudirkos bendražygis.

REKLAMA


„Lėbaut aš netikdavau“


Dar nebaigęs studijų, 1892 m. rudenį Minske K. Grinius buvo kovos su cholera punkto gydytojas. 1893-iaisiais baigęs Maskvos universitetą, jaunas vyras norėjo užsidirbti pinigų, kad grįžęs į Lietuvą galėtų įsikurti, ir gavo gana egzotišką tarnybos vietą – ėmė dirbti gydytoju Kaspijos jūroje plaukiojusiame laive. Tačiau atrodo, kad jūrininko duona nesužavėjo, nes jau po devynių mėnesių jis baigė tarnybą ir 1894 m. grįžo į Lietuvą. Gyveno ir dirbo Marijampolėje, Virbalyje, Naumiestyje (dab. Kudirkos Naumiestyje), Pilviškiuose, visur rūpinosi lietuvybės reikalais, spaudos platinimu. Už lietuvišką veiklą ne kartą buvo suimtas ir kalintas.


Sulaukęs trisdešimties, K. Grinius pagaliau sukūrė šeimą. Apie ankstesnę savo studijų laikų patirtį, santykius su moterimis jis rašė: „Iš pramogų beveik nieko neturėdavau, į teatrus nevaikščiodavau, nei patraukimo, nei pinigų neturėdavau, girsnot, lėbaut irgi aš netikdavau, buvau apskuręs, kartais būdavo mano batų kiauri užpenčiai, tai garantuodavo mane nuo gražiosios lyties pagundų. Kai kurios merginos ir moterys bandė daryti į mane agresijų, bet to pavojaus vis pavykdavo man išvengti.“ 1896 m. K. Grinius vedė metais vyresnę dvaro administratoriaus dukrą Joaną Dominiką Pavalkytę. Ji taip pat buvo aktyvi lietuviškos ir progresyvios rusiškos spaudos bendradarbė platintoja (gabeno lietuvišką spaudą iš Vokietijos), visuomenininkė, lietuviškos teatro ir choro Marijampolėje įkūrėja. 1897-aisiais ji tapo viena pirmųjų moterų Lietuvos socialdemokratų partijos narių (įdomu, kad K. Grinius buvo kiek kitų, valstiečių liaudininkų, pažiūrų), aktyviai prisidėjo prie 1905 m. revoliucijos įvykių, kelis kartus buvo suimta, kalinta. 1905 m. Griniai kartu su knygnešiu Liudviku Ciplijausku įkūrė „Šviesos“ draugiją. Jos tikslas buvo gerinti lietuvišką švietimą, platinti lietuviškus leidinius, šelpti gabius, bet neturtingus mokinius, organizuoti švietėjiškus kursus.

REKLAMA


Joana buvo žavi, puikių manierų, skoningai besirengusi moteris. 1899 m. Griniams gimė sūnus Kazys (vėliau tapęs Lietuvos karininku, dalyvavęs Nepriklausomybės kare, mokęsis Belgijoje, Prancūzijoje, buvęs Lietuvos karo atašė Vokietijoje), 1902 m. – duktė Gražina, o 1909-aisiais – sūnus Jurgis. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, šeima pasitraukė į Rusijos imperijos gilumą, dirbo įvairiose Šiaurės Kaukazo vietovėse, rūpinosi lietuvių pabėgėlių reikalais. Rusijoje prasidėjus pilietiniam karui, Kislovodskas, kur gyveno Griniai, kelis kartus ėjo iš rankų į rankas. 1918 m. spalio 18 d. miestą užėmė bolševikų pajėgos. Plėšikaujantys raudonarmiečiai įsiveržė į butą, nušovė Joaną ir sunkiai sužeidė dukterį Gražiną (ji netrukus mirė). K. Grinius jas palaidojo stačiatikių kapinėse Kislovodske. Su sūnumis sugebėjo pasiekti Juodosios jūros uostamiestį Novorosijską, iš kur laivas per Viduržemio jūrą atplukdė juos į Prancūziją. Čia laukė dar vienas smūgis – mirė dešimtmetis sūnus Jurgis. Berniukas turėjo širdies ydą. Palaidotas Prancūzijoje.


Taupusis premjeras


Į Lietuvą K. Grinius grįžo tik su vyriausiu sūnumi Kaziu. Sūnus išėjo ginklu ginti tėvynės, o tėvas visa galva pasinėrė į darbą dėl atkuriamos valstybės, rūpinosi Pirmojo pasaulinio karo metais į vokiečių nelaisvę patekusių lietuvių grąžinimu, ragino kuo greičiau sušaukti Steigiamąjį Seimą, ėmėsi burti Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos ir Lietuvos valstiečių sąjungos bloką, aktyviai kritikavo politinius oponentus – Lietuvos krikščionių demokratų partiją. Buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą, o 1920 m. birželio 19 d. tapo koalicinės Vyriausybės, sudarytos iš krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų atstovų, vadovu ir buvo juo iki 1922-ųjų sausio.



Šalies Prezidentu tapo krikščionis demokratas Aleksandras Stulginskis. Iš pradžių Prezidentui, premjerui, Seimo nariams pavyko dirbti ranka į ranką, buvo atlikta daug darbų: sustiprintos Lietuvos tarptautinės pozicijos, sudaryta taikos sutartis su Sovietų Rusija, įkurtas Lietuvos universitetas (dab. Vytauto Didžiojo universitetas), rengta žemės ir kitos reformos. Lietuvos kariuomenė 1920 m. rudenį atrėmė lenkų puolimą, bet Vilniaus krašto atgauti nepavyko. Galiausiai politiniai kivirčai paėmė viršų, krikdemams ir liaudininkams susikirtus dėl Katalikų Bažnyčios turtų, nusavintų carinės Rusijos imperijos valdžios, bei kitų klausimų. Valstiečiai liaudininkai atšaukė K. Grinių iš premjero pareigų.


K. Grinius buvo labai taupus žmogus. Jis pats susimažino Prezidento algą, atsisakydavo įvairių privilegijų, patogumų, stengėsi taupyti kiekvieną biudžeto centą. Rapolas Skipitis knygoje „Nepriklausomą Lietuvą statant“ rašė: „Kaip ministras pirmininkas (apie 1920 metus) buvo labai taupus ir skrupulingai vengė panaudoti bet kokį dalyką, priklausantį valstybei, savo asmeniniam reikalui. Pavyzdžiui, dr. K. Grinius nenorėjo turėti ir neturėjo automobilio kaip ministras pirmininkas. Jei kada sekmadienį vykdavo į Marijampolę savo asmens reikalais, važiuodavo Amerikos lietuvių prekybos bendrovės autobusu, nors galėdavo pasinaudoti ir kurios nors ministerijos automobiliu. Kai kam atrodė, kad toks taupumas buvo perdėtas, nes ministro pirmininko laikas ir jėgos, net ir valstybiniais sumetimais, turėjo būti labiau taupomos negu valstybinio automobilio padangos ir benzinas. Bet dr. K. Grinius nenukrypdamas laikėsi tokio nusistatymo ne dėl pasirodymo ar populiarumo ieškojimo, o iš įsitikinimo, kad naujakurei valstybei kiekvienas centas brangus.“


Nuverstasis Prezidentas


Nuo 1922 iki 1926 m. K. Grinius buvo aktyvus Seimo narys. Blaiviai vertino tarptautinę padėtį, ragino užsienio politikoje orientuotis ne į Sovietų Rusiją ar Vokietiją, o į Didžiąją Britaniją, Skandinavijos šalis, Prancūziją. Siekė ginti įvairių socialinių grupių, tautinių mažumų teises. Buvo nuoseklus demokratijos šalininkas ir griežtai nesutiko su manančiaisiais, jog Lietuva visavertei demokratijai dar nesubrendusi: „Mano giliu įsitikinimu, kalbėti apie demokratiją, kovoti už demokratiją gali būti tiktai per vėlu, bet niekada ne per anksti.“ Šių principų jis laikėsi ir išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu. Įdomu, kad, renkant Prezidentą, 50 Seimo narių balsavo už K. Grinių, o už Antaną Smetoną – vos du, dar dvi kandidatės gavo po vieną balsą, o net 25 balsavimo kortelės liko tuščios.

REKLAMA


K. Griniui stojus prie šalies vairo, buvo atšaukta karo padėtis (jos sąlygomis veikė karinė cenzūra, karo teismai, galiojo įvairūs piliečių laisvių suvaržymai), panaikinta mirties bausmė, paskelbta kalinių amnestija. Nors buvo deklaruojama, kad amnestija netaikoma priešiškų valstybių naudai dirbusiems, antivalstybinę veiklą vykdžiusiems asmenims, tarp išėjusiųjų į laisvę buvo nemažai komunistų. Gatvėse gausėjo anarchijos, bolševikuojančios grupės elgėsi laisvai, užgauliojo Lietuvos karius. Naujoji valdžia kirto ir Bažnyčiai – buvo svarstomas sprendimas nemokėti atlyginimų dvasininkams, parengtas Civilinės metrikacijos įstatymo projektas. Pradėti įgyvendinti kariuomenės mažinimo planai, atleista grupė aukštų karininkų. Daug ką papiktino valdžios sprendimas leisti atidaryti daugiau nei 70 lenkiškų mokyklų (iki tol veikė 24), kai tuo pat metu okupuotame Vilniaus krašte Lenkijos valdžia naikino lietuviškas mokyklas ir persekiojo lietuvių aktyvistus. Tai kėlė didelį dešiniųjų politinių jėgų ir jas palaikančių gyventojų nepasitenkinimą. Skubotos, ne visada pagrįstos, pamatuotos reformos tapo perversmo katalizatoriumi.


1926 m. gruodžio 17-oji buvo išskirtinė Prezidentui K. Griniui – jis minėjo savo šešiasdešimtmetį. Perversmo organizatoriai nusprendė pasinaudoti šia proga. Perversmininkų branduolį sudarė Kauno įgulos karininkai. Po vidurnakčio kariai sulaukė aliarmo ir buvo išvesti į Kauno gatves. Netrukus šarvuočiai ir lengvieji tankai pasirodė prie prezidentūros, svarbiausių administracinių pastatų. Perversmas įvyko be kraujo praliejimo. Netrukus visoje šalyje pasirodė atsišaukimai, kuriuose visuomenei paaiškinta, kad kariuomenė, „valstybei atsidūrus pavojuje“, laikinai perėmė valdžią į savo rankas. Nušalinamas Prezidentas K. Grinius pavedė sudaryti naują Vyriausybę Augustinui Voldemarui, ją patvirtino, o po to atsistatydino. Perimti valstybės vairą Povilas Plechavičius perversmininkų vardu pasiūlė A. Smetonai. Jį, nedalyvaujant didelei daliai parlamentarų, Prezidentu išrinko Seimas. Prasidėjo naujas, smetoninės Lietuvos, istorijos etapas.


1927-aisiais K. Grinius vedė antrąkart. Jo sutuoktine tapo iš Rusijos kilusi medicinos sesuo Kristina Arsaitė. Laisvamanis Kazys su stačiatike Kristina susituokė cerkvėje. Gimusį sūnų mama norėjo pavadinti Levu, bet tėvas norėjo lietuviško vardo. Kompromisu tapo retas Liūto vardas (užaugęs L. Grinius tapo JAV karo inžinieriumi). K. Grinius, išstumtas iš didžiosios politikos, dirbo Kauno miesto savivaldybėje, labai daug jėgų (kaip ir jaunystėje) skyrė medicinai, visuomenės sveikatinimui, vadovavo Pieno lašo draugijai (ji teikė paramą motinoms ir vaikams pienu ir maistu, steigė ir išlaikė lopšelius-darželius nepasiturintiesiems), Kovos su džiova draugijai (steigė tuberkuliozės sanatorijas, dispanserius), švietė visuomenę sveikatos klausimais. Nacių okupacijos metais drąsiai protestavo prieš žydų žudymą, prisidėjo juos gelbėjant (2016 m. K. Griniui suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas). Vokiečių valdžios buvo išvarytas iš Kauno, apsigyveno tėviškėje. 1944 m. su šeima pasitraukė į Vakarus, bet ir emigracijoje rūpinosi lietuvybės reikalais. Mirė Čikagoje 1960 m., o 1994-aisiais urna su palaikais buvo parvežta į Lietuvą ir perlaidota tėviškėje.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.