Paskutinės Adolfo Hitlerio dienos

Paskutinės Adolfo Hitlerio dienos


1945 m. balandžio 30 d., pirmadienį, apie 15 val. 15 min. sovietų kariuomenės apgultame Berlyne, požeminiame Reicho kanceliarijos bunkeryje, nuaidėjo šūvis. Ant sofos kruvina galva rastas sėdinčio Adolfo Hitlerio kūnas. Šalia gulėjo jo mylimoji Eva Braun. Abu kūnai buvo išnešti į kiemą, paguldyti į negilią duobę, gausiai aplieti benzinu ir padegti. Tačiau liepsnos nesugebėjo visiškai sunaikinti vieno didžiausių XX a. tironų ir jo moters palaikų – jie dar ne kartą buvo kilnojami iš vienos vietos į kitą.

Manvydas VITKŪNAS


Karą pralaiminčio Trečiojo reicho, kartu ir A. Hitlerio agonija 1945 m. pradžioje jau buvo akivaizdi. Nors kariuomenė įnirtingai gynėsi, puolimą vienu metu sėkmingai vykdė ir Vakarų sąjungininkai, ir Sovietų Sąjungos ginkluotosios pajėgos. Vasario 8 d. britai, amerikiečiai, kanadiečiai peržengė vakarinę Vokietijos sieną, sovietų kariai įnirtingai veržėsi į Rytų Prūsiją ir Lenkiją, o vasario 13-ąją krito Vengrijos sostinė Budapeštas. Būtent su šio miesto gynyba fiureris siejo daug vilčių – tikėjosi pristabdyti sovietų pajėgų veržimasi link Berlyno. Dar 1944-ųjų lapkritį A. Hitleris paliko savo vadavietę „Vilko irštva“ Rytprūsiuose, šalia Rastenburgo (dab. Kentšyno Lenkijoje), ir atvyko į kitą vadavietę, Vokietijos pietvakariuose, pavadintą ne mažiau skambiai – „Erelio lizdu“.


Tačiau ši vieta buvo pernelyg toli nuo sostinės – fiureris žūtbūt norėjo būti Berlyne ir iš čia vadovauti šalies gynybai. 1945 m. sausio 16-osios rytą fiureris su palyda atvyko į sostinę ir savo vadavietę įkūrė miesto centre, Reicho kanceliarijos pastate. Berlyno bombardavimai vis intensyvėjo, todėl netrukus teko persikelti į kur kas saugesnį šalimais įrengtą bunkerį, tapusį paskutiniu Trečiojo reicho lyderio būstu. Iki kovo 15 d. A. Hitleris dar pakildavo į viršų, lankydavosi posėdžiuose kanceliarijoje, bet kai tądien vos spėjo grįžti į bunkerį, prasidėjus staigiam ir galingam bombardavimui, daugiau neberizikavo. Posėdžiai, kuriuose dažniausiai dalyvavo artimiausi bendražygiai, nuo tada vyko tik bunkeryje.

REKLAMA


Fiurerio pusryčiai


Už 120 metrų nuo Reicho kanceliarijos įrengtas, A. Hitlerio urvu tapęs dviaukštis bunkeris, pastatytas keliais etapais 1936–1943 m., buvo gana įspūdingas statinys: jį sudarė trisdešimt patalpų (nuo konferencijų kambario iki tualetų), kurias dengė keturių metrų storio betono ir metro storio žemių sluoksnis, buvo įrengtos autonominės elektros tiekimo, ventiliacijos, vandentiekio ir kanalizacijos sistemos. Bunkeris turėjo du įėjimus – pagrindinį Reicho kanceliarijos link ir atsarginį į nedidelį sodą.


A. Hitleris su E. Braun, taip pat aptarnaujantis personalas bunkeryje gyveno nuolatos. Kamerdineris (asmeninis patarnautojas), SS oberšturmbanfiureris (pulkininko leitenanto laipsnio atitikmuo) Heincas Lingė (vėliau sugebėjęs išgyventi sovietų nelaisvėje ir grįžęs į Vokietiją) įprastai fiurerį žadindavo 11 val. žodžiais „Labas rytas, mano fiureri. Jau laikas!“, bet paskutiniais mėnesiais dažniausiai tekdavo keltis kur kas anksčiau, skubiai spręsti įvairius klausimus, be to, pažadinti vis dažniau galėjo ne malonus kamerdinerio balsas, o bombų sprogimai, sudrebindavę net storas bunkerio sienas. Pusryčiams lovoje A. Hitleris dažniausiai rinkdavosi arbatą, sausainius ir obuolius. Pietums 14.30 val. buvo patiekiamas vegetariškas valgis, o vakarienė vykdavo 20 val. Jos metu fiureriui kompaniją dažniausiai palaikydavo keli pakviesti asmenys.

REKLAMA


Posėdžiai, priklausomai nuo situacijos, vykdavo ir iki vėlumos. Naujienos iš įvairių frontų dažniausiai buvo blogos, fiurerio nuotaika vis labiau šlijo, bet kartais akyse vėl įsiplieksdavo stebuklingo išsigelbėjimo vilties žiburėlis. A. Hitleris tikėjo, kad vienas ar kitas jo kariuomenės junginys sugebės pasiekti lemtingą lūžį. Savo kabinete jis įsakė pakabinti garsiojo XVIII a. Prūsijos valdovo ir karvedžio Frydricho II Didžiojo portretą, teikusį jam vilties ir įkvėpimo.


Paskutinės Adolfo Hitlerio dienos


Lemiamos kovos


Bet kokius siūlymus stiprinti gynybą nuo sovietų, skubiai atsitraukiant Vakaruose, leidžiant daugiau teritorijų okupuoti Vakarų sąjungininkams, ir mažiau – sovietams (kas būtų buvę logiška, juolab žinant, kaip skirtingai sovietai ir vakariečiai elgėsi su vokiečių karo belaisviais ir civiliais gyventojais), A. Hitleris atmesdavo, nes tai laikė kone išdavyste. Jis reikalavo, kad kiekvienas vokiečių karys, nuo eilinio iki generolo, kautųsi iki paskutinio šovinio, ir siuto, jei sužinodavo, kad kas nors elgiasi priešingai. Dar dažniau jis reikalavo neįmanomų pasiekimų fronte, pavyzdžiui, kovo 6 d. įsakė 6-ajai SS tankų armijai prasiveržti į sovietų jau užimtą Budapeštą, nors daliniams stigo visko: technikos, karių, degalų, tepalų, šaudmenų. Vykdydami įsakymą, tankistai padarė, ką galėjo, – prasiveržė per frontą net 30 kilometrų į priešų kontroliuojamą teritoriją, bet tuo puolimas ir baigėsi. Įsiutęs fiureris įsakė armijos kariams nusiplėšti visus antsiuvus, liudijančius, kad jie priklauso elitiniam junginiui.


Kovo 28-ąją A. Hitleris nušalino nuo pareigų puikų karybos specialistą, sausumos pajėgų štabo viršininką Heincą Guderianą, mat jam, pasak fiurerio, „pašlijo nervai – jis pernelyg panikuoja ir nėra optimistas“. Iš tiesų optimizmui nebuvo jokio pagrindo, ir aplinkiniams vis dažniau atrodė, kad fiureris praranda realybės pojūtį.


Balandžio 10 d. visi, kas buvo vadavietėje, sužinojo, kad krito Karaliaučius, bet A. Hitleris kažkodėl nenorėjo patikėti, kad dabar sovietai veršis tiesiai Berlyno link. Balandžio 11-ąją jis įsakė sostinės prieigose buvusias keturias tankų divizijas perdislokuoti į Čekiją ir paremti ten esančias pajėgas. O vos po keturių dienų paskelbė Berlyną miestu tvirtove, bet čia gynėjų gretos buvo akivaizdžiai per menkos, nors į kovą stojo ir dvylikamečiai, ir septyniasdešimtmečiai. Lemiama kova su sovietų kariuomene dėl Berlyno vyko į rytus nuo sostinės esančiose Zėlovo aukštumose. Balandžio 16–19 d. ten vokiečiai neteko 12,3 tūkst., o sovietai – iki 30 tūkst. karių. Visgi pergalę šventė Raudonoji armija – kelias į Berlyną buvo atviras. Jau balandžio 20-ąją ne tik sovietų bombonešiai, bet ir artilerija ėmė apšaudyti Berlyno centrą. Per kelis paskutinius karo mėnesius Vokietijos sostinė virto griuvėsiais, daugybė didžiulio miesto gyventojų, nesugebėjusių pasitraukti, žuvo ar buvo sužeisti. Paskutinėmis balandžio ir pirmosiomis gegužės dienomis miestas nuolat liepsnojo, į jį vis giliau veržėsi sovietų kariuomenė.



Nuosprendis vaikams


Balandžio 20 d. A. Hitleris paskutinį kartą išėjo iš savo bunkerio. Jis norėjo padėkoti vaikams ir paaugliams – hitlerjugendo kovotojams, pasižymėjusiems ginant Berlyną, ir įteikti jiems Geležinius kryžius. Vienas iš jų, dvylikametis Alfredas Cechas, vėliau prisiminė, kad fiureris visiems paspaudė rankas, smarkiai drebančia ranka paplekšnojo per skruostus ir pasakė: „Kai iš šių griuvėsių išaugs naujoji Vokietija, jūs būsite jos didvyriai.“ Apsisukęs A. Hitleris grįžo į bunkerį. Jis niekada nesutiko su siūlymais bėgti iš Berlyno, kol buvo galimybė, ir pasitraukti į priešų dar neužimtus kalnus Pietų Bavarijoje.


Dar balandžio 22 d. posėdyje A. Hitleris tikino, kad generolo Felikso Šteinerio vadovaujami daliniai „tuoj pradės puolimą, stabilizuos frontą ir privers priešus trauktis“. Po ilgokos nejaukios pauzės generolas Hansas Krebsas išdrįso pasakyti fiureriui, kad F. Šteinerio vadovaujami daliniai iš paskutiniųjų bando išlaikyti gynybines pozicijas ir apie kokį nors puolimą negali būti nė kalbos. A. Hitleriui tai sukėlė įsiūčio priepuolį – jis trenkė į stalą žemėlapio rodyklę taip, kad ši sulūžo, ir šaukė, esą jį supa „saujelė niekingų melagių ir išdavikų, kurie drįsta neklausyti jo įsakymų“. Kiek nurimęs fiureris pareiškė, kad visi susirinkusieji gali daryti, ką nori, o jis geriau nusišaus, nei bėgs iš Berlyno, ir pasiūlė paskutiniu lėktuvu pasinaudoti dviem savo sekretorėms, virėjai, nacių partijos sekretoriato vadovui Martinui Bormanui ir E. Braun, bet visi atsisakė. A. Hitleris pirmą kartą viešai į lūpas pabučiavo Evą. Po to jis visiems išdalijo kapsules su kalio cianidu.


Tą patį vakarą A. Hitlerio nuotaiką bent kiek pakėlė ištikimas švietimo ir propagandos ministras Jozefas Gebelsas su žmona Magda, atvedę į bunkerį šešis savo vaikus. Šie padainavo „dėdei Adolfui ir tetai Evai“ gražią dainelę. Ištikima nacistė M. Gebels aplinkiniams pareiškė, kad nuo šiol visa šeima su vaikais gyvens bunkeryje. Vėliau, jau po A. Hitlerio savižudybės, sutuoktiniai Gebelsai priėmė dramatišką sprendimą – nutarę, kad nei jiems, nei jų vaikams „nėra ką veikti pasaulyje be nacionalsocializmo“, nunuodijo kalio cianidu visus šešis savo vaikus, vėliau Jozefas nušovė Magdą ir nusišovė pats.

REKLAMA


Paskutinės Adolfo Hitlerio dienos


Vestuvės bunkeryje


Balandžio 24-ąją sovietai galutinai apsupo Berlyną, bet vis dar nepraradęs vilties sulaukti stebuklingo išsigelbėjimo A. Hitleris desperatiškai reikalavo „nedelsiant pradėti puolimą“. Tuo metu seko paskutinės gynybą vykdžiusių karių jėgos ir apie puolimą nebuvo ką ir kalbėti. Paskutines dienas fiurerio sąmonėje desperatiška išsigelbėjimo vizija maišėsi su tragiška realybe. Balandžio 29-osios naktį bunkeryje A. Hitleris ir E. Braun pagaliau oficialiai susituokė, o balandžio 30 d. įvyko atomazga. Pirmasis šį pasaulį paliko fiurerio šuo – vokiečių aviganė Blondi. Jai į nasrus buvo sukišta kapsulė su kalio cianidu. Padėkojęs savo personalui, artimiausios aplinkos žmonėms, A. Hitleris ir E. Braun užsidarė kambaryje.


Fiureris nusišovė, akimirksnį prieš tai perkandęs kalio cianido kapsulę – jis norėjo būti tikras, kad neliks gyvas. Eva nusinuodijo. Nusižudė ir kai kurie kiti bunkeryje buvę žmonės. Generolas H. Krebsas kartu su generolu Vilhelmu Burgdorfu nusišovė gegužės 1 d. Daugelis kitų pabandė ieškoti išsigelbėjimo liepsnų apimtame Berlyne. Jų likimai susiklostė įvairiai. Pavyzdžiui, M. Bormanas gegužės 2-ąją nusinuodijo, nesėkmingai bandydamas išsiveržti iš miesto (jo palaikai rasti tik 1972 m.). Fiurerio virėja Konstancė Manciarli dingo be žinios, o sekretorės Traudl Jungė ir Gerda Christian išgyveno karą ir sulaukė senatvės.


A. Hitlerio ir E. Braun palaikų likučius, taip pat bunkeryje ir greta jo nusižudžiusių žmonių, nunuodytų Gebelsų vaikų palaikus rado sovietų kariai. Vyko tyrimas, palaikų identifikacija. Po to A. Hitlerio palaikų fragmentai (žandikaulis ir kaukolės dalis) išvežti į Maskvą, o likę palaikai, taip pat kitų asmenų (įskaitant Gebelsų vaikus) kūnai net kelis kartus buvo perlaidojami vis kitoje sovietų okupuotos Rytų Vokietijos vietoje, kol galiausiai atsidūrė Magdeburge. 1970 m. jie buvo slapta iškasti, sudeginti, kaulų likučiai susmulkinti ir kartu su pelenais išpilti į vandenį atokioje vietoje. Fiurerio bunkeris Berlyne buvo susprogdintas pokario metais. Dabar toje vietoje yra daugiabučių namų kiemas, automobilių stovėjimo aikštelė ir informacinis stendas.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.