Turkmėnijos prezidentai: diktatorius mirė, tegyvuoja diktatorius!

Turkmėnijos prezidentai: diktatorius mirė, tegyvuoja diktatorius!


Pasaulio žemėlapyje iki šiol yra šalių, kurias valdo diktatoriai, bet iš visų šių valstybių išsiskiria Turkmėnija. Jai nuo nepriklausomybės paskelbimo 1991 m. vadovauja vos antras prezidentas, ir abu šalies vadovai išgarsėjo išskirtiniu ekscentriškumu.


Manvydas VITKŪNAS


Turkmėnija – pusdykumių ir dykumų šalis, plotu 7,5 karto didesnė už Lietuvą. Čia gyvena 5,8 mln. žmonių. Gamta pagailėjo šiam kraštui vandens, žalumos, tačiau su kaupu atseikėjo gelmių turtų, ypač dujų ir naftos. Prekyba šiais gamtos ištekliais ir medvilne yra pagrindinis šalies pajamų šaltinis. Turkmėnija – jauna, bet išskirtine istorija garsėjanti šalis. Čia gyvavo įvairios senovės kultūros, civilizacijos, valstybės, anksčiausiai paplito žemdirbystė Vidurinėje Azijoje. Mervas viduramžiais buvo vienas didingiausių regiono miestų. Būtent viduramžiais pradėjo formuotis turkmėnų tauta, bet ji buvo susiskirsčiusi į gentis, dažnai kovojusias tarpusavyje, ir nesugebėjo sukurti savo valstybės. XIX a. daugelis turkmėnų žemių tapo Rusijos imperijos dalimi. Po Spalio perversmo (1917 m.) bolševikų valdžia čia įsigalėjo ne iškart – jai priešinosi kovotojai, sovietų vadinti basmačiais (patys kovotojai save vadino modžahedais). Galiausiai 1924 m. buvo sudaryta Turkmėnijos Sovietų Socialistinė Respublika. Ji gyvavo iki Sovietų Sąjungos subyrėjimo 1991-aisiais. Tų metų spalio 27 d. Turkmėnija tapo viena iš paskutinių buvusių sovietų respublikų, paskelbusių nepriklausomybę.

REKLAMA


Komunistai tapo „demokratais“


Prie jaunos šalies vairo stojo Sapurmuradas Nijazovas, nuo 1985 m. vadovavęs Turkmėnijos komunistų partijai. Ji skubiai buvo pervadinta Turkmėnijos demokratų partija ir iki pat 2012-ųjų buvo vienintelė partija šalyje. Žodis „demokratai“ šios partijos pavadinime skamba lyg pasityčiojimas iš demokratijos sąvokos. Naudodamasis sudėtinga pereinamojo laikotarpio padėtimi, S. Nijazovas įtvirtino savo įtaką jėgos struktūroms, išsaugojo sovietmečiu nusistovėjusią valdymo sistemą, užgniaužė demokratines jėgas dar užuomazgos stadijoje. Įtvirtinti asmenybės kultą jam padėjo sovietmečiu Vidurinės Azijos respublikose nusistovėjusi partinės nomenklatūros visagalybė.


1992 m. prezidentu išrinktas S. Nijazovas (rinkimai buvo labai „demokratiški“, jis surinko 99,5 proc. balsų) 2000-aisiais buvo paskelbtas prezidentu iki gyvos galvos. Jau 1993 m. jis buvo paskelbtas Tiurkmenbaši („Visų turkmėnų tėvas“). Ir štai su šiuo žmogumi, labai greitai sutelkusiu savo rankose visą valdžią, nutiko tai, ką būtų galima pavadinti išprotėjimu nuo valdžios. Kita vertus, jis tiesiog sukūrė tipišką Rytų despotiją, maža to, savo ekscentriškumu galėjo varžytis su tokiomis figūromis kaip liūdnai pagarsėjęs Centrinės Afrikos imperatorius Žanas Bedelis Bokasa.

REKLAMA


S. Nijazovas gimė 1940 m. Ašchabade. Būdamas aštuonerių liko našlaitis ir užaugo vaikų namuose. Baigė vidurinę mokyklą, Leningrado politechnikos institutą, aukštąją partinę mokyklą. Dirbo fabrikuose ir elektrinėse, nuo 1970 m. pradėjo puikią karjerą komunistų partijoje. Tapęs nepriklausomos valstybės vadovu, parlamentą pavertė butaforine institucija, kuriai leidžiama tariamai svarstyti įstatymus, tačiau draudžiama priimti realius sprendimus. Visą valdžią jis sutelkė savo rankose.

Pakeitė kalendorių


S. Nijazovo asmens kulto išraiškos dažniausiai buvo tragikomiškos. Turkmėnijos aksakalų (senolių) taryba paskelbė sprendimą pastatyti Tiurkmenbaši paminklus visuose šalies miestuose ir didesnėse gyvenvietėse. S. Nijazovo atvaizdai taip pat puikavosi ant banknotų, monetų, pašto ženklų, valstybinių apdovanojimų. Rodant valstybinio televizijos kanalo laidas, Tiurkmenbaši atvaizdas buvo matomas ekranų kampe. Didžiuliai prezidento portretai miestuose kabėjo kone kiekvienoje sankryžoje. Beje, daugelį jų teko retušuoti po to, kai S. Nijazovas tamsiai nusidažė plaukus. Ašchabade buvo pastatytas didingas paminklas: ant aukšto postamento – paauksuota prezidento skulptūra, kurią specialus įrenginys iki paminklo perkėlimo į kitą vietą 2011 m., priklausomai nuo paros laiko, visada pasukdavo į saulę.


S. Nijazovo garbei Tiurkmenbaši buvo pavadinti trys šalies miestai (tarp jų – didžiausias Turkmėnijos uostamiestis prie Kaspijos jūros – buvęs Krasnovodskas), sostinės Ašchabado mikrorajonas, daugybė gatvių, aikščių, gamyklų, mokyklų, Karakumų kanalas (anksčiau vadintas Lenino vardu), žemės ūkio institutas – iš viso daugiau kaip tūkstantis įvairių objektų. Suteikiant kokiai nors gyvenvietei Tiurkmenbaši pavadinimą, oficialiai visada skelbta, esą tai daroma „vietos darbo žmonių prašymu“.



Ne mažiau už Tiurkmenbaši buvo garbinami ir jo tėvai. Jų vardais pavadintos dvi gatvės Ašchabade, koncertų salė, tekstilės fabrikas, jiems pastatyti didingi paminklai. S. Nijazovo gimimo diena šalyje buvo švenčiama kaip nacionalinė šventė. Savo valstybės piliečius ir pasaulio visuomenę Tiurkmenbaši galutinai pribloškė pakeitęs mėnesių ir savaitės dienų pavadinimus. Nuo tada Turkmėnijoje sausis buvo vadinamas Tiurkmenbaši, kovas – Gurbansoltan (prezidento motinos vardu), birželis – Ogūzchanu (viduramžių valdovo garbei), gruodis – Bitaraplyk („neutralumas“, turint omenyje Turkmėnijos nesijungimą į karinius blokus). Pakeisti ir kitų mėnesių, netgi savaitės dienų pavadinimai. Pavyzdžiui, pirmadienis tapo Bašgiun („svarbiausia diena“), trečiadienis – Hošgiun („palanki diena“). Kalendoriaus reforma nepalietė tik penktadienio – musulmonams šventos dienos.


Sau pačiam S. Nijazovas penkis kartus suteikė Turkmėnijos didvyrio vardą ir apsidovanojo ordinais. 2001 m. jis paskelbė savo parengtą turkmėnų tautos kultūrinį moralinį kodeksą „Ruhnama“. Šis veikalas buvo privalomai studijuojamas aukštosiose ir bendrojo lavinimo mokyklose, kariuomenėje, jo ištraukas privalėjo mokėti mintinai netgi darželinukai. Beje, šis kūrinys išspausdintas ir lietuvių kalba.


„Saugodamas tautos moralę“, S. Nijazovas uždarė filharmoniją, baletą ir cirką, uždraudė aukštosiose mokyklose studijuoti barzdas ir ilgus plaukus turintiems vaikinams, vairuojant klausytis radijo. Vykdydamas radikalią sveikatos apsaugos reformą, uždarė beveik visas šalies ligonines, išskyrus esančias sostinėje ir sričių centruose. „Jei kaimiečiai susirgs, jie galės atvažiuoti į Ašchabadą“, – paaiškino prezidentas. Daug Turkmėnijos gyvenviečių nuo sostinės skiria daugiau nei 500 kilometrų dykumos. S. Nijazovas taip pat įsakė uždaryti kaimo bibliotekas. „Kaimiečiai vis vien knygų neskaito“, – tvirtino šalies vadovas.

REKLAMA


Daug kas galėjo iš šalies atrodyti graudžiai juokinga, bet patiems turkmėnams nebuvo linksma. Itin uždaroje nuo pasaulio tapusioje šalyje buvo (ir yra) žiauriai susidorojama su politiniais oponentais, tūkstančiai žmonių įkalinti, dešimtys tūkstančių priversti vykti į darbo stovyklas. Turkmėnijos nacionalinio saugumo ministerijos pareigūnai įgavo didžiulius įgaliojimus.


Dirbo stomatologu


Kai S. Nijazovas netikėtai mirė 2006 m. pabaigoje, daug kam įsižiebė viltis, jog padėtis šalyje pagerės. Laikinuoju šalies vadovu tapo Gurbanguli Berdymuchamedovas. Jis buvo šalies vicepremjeras, o laikinuoju prezidentu pagal konstituciją turėjo tapti parlamento pirmininkas Ovezgeldis Atajevas, tačiau šiam operatyviai buvo iškelta baudžiamoji byla. Dėl gudraus politinio žaidimo jau 2007 m. vasarį G. Berdymuchamedovas tapo naujuoju prezidentu. Jis gimė 1957 m., jaunystėje daug sportavo. Baigė stomatologijos studijas, dirbo poliklinikose, vėliau tapo Turkmėnijos medicinos instituto Stomatologijos fakulteto dekanu. 1997-aisiais pradėjo politinę karjerą, kai buvo paskirtas šalies sveikatos apsaugos ministru. Nuo 2001 m. iki pat S. Nijazovo mirties ėjo vicepremjero pareigas. Sklandė gandai, kad G. Berdymuchamedovas yra nesantuokinis S. Nijazovo sūnus.


Atėjus į valdžią naujajam prezidentui, S. Nijazovo portretai buvo nukabinti nuo pastatų fasadų Ašchabade ir kituose šalies miestuose, bet greitai juos pakeitė nauji. Buvo atkurta Tiurkmenbaši nurodymu uždaryta Turkmėnijos mokslų akademija, vėl leista rengti ilgą laiką draustus baleto ir cirko pasirodymus, panaikintas buvusio šalies diktatoriaus sukurtas unikalus kalendorius, per kelerius metus įkurtos dvi naujos marionetinės partijos, taip imituojant daugpartinę sistemą. G. Berdymuchamedovas žadėjo visiems šalies piliečiams laisvą internetą, tačiau iš tiesų juo gali naudotis mažuma šalies gyventojų. Negana to, 2015 m. šalyje uždrausta naudoti palydovines antenas. Pagal spaudos laisvės indeksą, organizacijos „Reporteriai be sienų“ vertinimu, 2017-aisiais Turkmėnija pasaulyje užėmė 176 vietą (iš 178). Daugybė žadėtų stambių ir smulkių reformų, tokių kaip privalomo nacionalinių drabužių dėvėjimo aukštųjų mokyklų studentėms atšaukimas, nebuvo įgyvendinta. Šalis ir toliau lieka itin uždara, o naujasis prezidentas sukūrė savo asmens kultą, iš esmės pakeitusį S. Nijazovo kultą.

REKLAMA


Visur pirmas


G. Berdymuchamedovas paskelbtas Arkadagu („globėjas“). Jo portretų pilnos gatvės ir aikštės, nuo jo parodymo televizija pradeda transliaciją ir žinių laidas. Organizuojant viešą renginį, privaloma įrengti ekraną su prezidento portretu valstybės vėliavos fone. Santuoką registruojantys jaunavedžiai privalo nusifotografuoti greta šalies vadovo portreto. Pasižymėjusiems kariams ir valstybės tarnautojams teikiami apdovanojimai su prezidento atvaizdu, jis taip pat kaldinamas ant proginių monetų. Pareigūnai, bendraudami su prezidentu, priversti demonstruoti begalinį lojalumą, nuolankumą. Posėdžių metu jie stovi ir konspektuoja į knygeles prezidento nurodymus, o gaudami išskirtinę dovaną – prezidento knygą – privalo ją pabučiuoti. G. Berdymuchamedovas parašė knygas apie turkmėnų tautos sveikatą ir dvasingumą, apie žirgus, gydomąsias žoles, arbatą.


Televizijos laidose prezidentas rodomas kaip superherojus – puikus lenktynininkas (paskelbtas nacionalinio ralio nugalėtoju), raitelis (laimėjo varžybas, nors ir nukrito nuo žirgo), karininkus galintis pamokyti karys (nors niekada netarnavo kariuomenėje, suteikė sau generolo pulkininko laispnį). Tačiau bene didžiausia žvaigžde G. Berdymuchamedovas tapo muzikos srityje. Vaizdo klipai, kuriuose jis dainuoja, repuoja vienas ar su savo mylimu anūku, itin populiarūs internete, ir tikrai ne dėl muzikos bei vokalo kokybės. Beje, tuo metu, kai prezidentas linksminasi, kalėjimuose kali tūkstančiai politinių kalinių, o marmuru blizgantys Ašchabado pastatai slepia daugelio paprastų Turkmėnistano gyventojų skurdą.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.