Kur dingo iškilusis prancūzų keliautojas La Peruzas?

Kur dingo iškilusis prancūzų keliautojas La Peruzas?


1793 m. sausio 21 d. Paryžiaus Santarvės aikštėje, tuomet vadintoje Revoliucijos aikšte, kildamas ant ešafoto, kur stovėjo giljotina, nuverstas Prancūzijos karalius Liudvikas XVI paklausė budelio: „Ar vis dar nėra žinių apie La Peruzą?“ Netrukus buvusio monarcho galva nuriedėjo į krepšį, o žinių apie vieną iškiliausių prancūzų keliautojų išties nebuvo...


Manvydas VITKŪNAS


Grafas Žanas Fransua La Peruzas gimė 1741 m. rugpjūčio 22 d. Go pilyje netoli Albi miesto Pietų Prancūzijoje. Jo giminė nebuvo labai turtinga. Įdomu, kad būsimojo keliautojo protėviai buvo albigiečiai – vienos iš religinių srovių, Katalikų Bažnyčios laikytos erezine ir persekiotos inkvizicijos, – šalininkai.


Pakliuvo į nelaisvę


Žanas Fransua mokėsi vienoje iš jėzuitų kolegijų, o penkiolikos įstojo į Karališkąją jūrų karo akademiją Bresto mieste. Šis uostamiestis vakarinėje Prancūzijos pakrantėje, Bretanės pusiasalyje, nuolat yra gairinamas Atlanto vėjų. Su šiais vėjais atėjo ir karinė bei politinė audra: kai La Peruzui tebuvo 17 metų, prasidėjo kruvinas Septynerių metų karas tarp didelės grupės Europos valstybių. Vienos iš priešių buvo Prancūzija ir Didžioji Britanija. Kova tarp šių dviejų valstybių vyko ir jūroje bei įvairiose pasaulyje išsibarsčiusiose kolonijose, ypač Šiaurės Amerikoje.

REKLAMA


Kadetas La Peruzas kartu su kitais bendramoksliais buvo išsiųstas kovoti. Kibrono kautynėse netoli Bretanės pusiasalio krantų pergalę šventė britai, o La Peruzas buvo sužeistas ir pateko į priešų nelaisvę. Tiesa, gana greitai jis atgavo laisvę. Grįžęs į Brestą, vaikinas baigė karo mokyklą ir buvo išsiųstas į Indijos vandenyne esančią Mauricijaus salą, kur iš pradžių vykdė įvairius smulkius pavedimus, o galiausiai ėmė vadovauti karo laivui „Sena“.


Šiuo laivu jis surengė du karo žygius iki Indijos pakrančių ir gynė ten įkurtas prancūzų kolonijas nuo Malabaro kunigaikštystės valdovo surengtų antpuolių. Ypač reikšminga buvo Mahės tvirtovės gynyba. Tai pelnė šlovę jaunam karininkui, o karalius apdovanojo La Peruzą prestižiniu Šv. Liudviko ordinu.


Dar vienas svarbus dalykas, nutikęs La Peruzui tarnybos Mauricijuje metu, buvo pažintis su kreole Eleonora Brudu. Ši daili moteris turėjo ne tik europietiško kraujo, todėl jaunojo grafo šeima kategoriškai priešinosi vedyboms, bet Žanas Fransua, nepaisydamas pasipriešinimo, galiausiai ją vadė.

REKLAMA


Tačiau ilgai džiaugtis šeimine laime nebuvo kada. Kilus Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės karui, Prancūzija netrukus parėmė amerikiečius kovoje su britais. Vakarinėje Atlanto dalyje aktyviai veikė prancūzų karo laivynas, trukdęs Didžiosios Britanijos laivynui teikti paramą laisvės panorusius amerikiečius bandžiusioms malšinti britų sausumos pajėgoms. La Peruzui teko kovoti su britais įvairiose vietose – nuo Kanados pakrantės (čia jo vadovaujami jūrininkai užėmė du britų fortus) iki Mažųjų Antilų salų. Po šių žygių La Peruzas gavo jūrų kapitono karinį laipsnį ir pateko į Prancūzijos karinio laivyno elitą.


Kodėl verkė Napoleonas?


1783 m. Paryžiuje buvo pasirašyta Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos, Ispanijos bei Nyderlandų taikos sutartis. Kovos veiksmai baigėsi, šalių santykiai buvo normalizuoti. Atsirado galimybė daugiau dėmesio skirti ne karybai jūrose, o mokslinėms ekspedicijoms. Prancūzijos karalius Liudvikas XVI ir jūrų karo ministras markizas de Kastri planavo surengti didelę prancūzų tiriamąją ekspediciją Atlanto ir Ramiajame vandenynuose, kad būtų pagausintos geografinės žinios, surinktos didžiojo anglų keliautojo Džeimso Kuko.


Ekspedicija turėjo pakelti Prancūzijos prestižą. Buvo tikimasi aptikti naujų žemių, atlikti kartografavimo darbus, etnologinius, botaninius, zoologinius, geologinius ir kitus tyrimus, išžvalgyti naujus galimus banginių ir brangiakailių žvėrelių medžioklės plotus. Taip pat buvo viliamasi rasti teritorijų, kurias Prancūzija galėtų kolonizuoti viena ar kartu su savo sąjungininke Ispanija.



Ką parinkti tokios sudėtingos ir atsakingos ekspedicijos vadovu? Karaliaus ir ministro žvilgsniai nukrypo į La Peruzą – gabų, atsidavusį, jau išties didelę patirtį turėjusį karinio laivyno karininką. Karalius pusiau juokais, pusiau rimtai jam nurodė „atrasti viską, kas praslydo pro skvarbų Džeimso Kuko žvilgsnį“.


Daugeliui norinčiųjų dalyvauti prestižinėje ekspedicijoje teko įveikti rimtą konkursą. Vienas iš šio konkurso dalyvių buvo jaunasis Napoleonas Bonapartas. Jis nepateko į galutinius sąrašus ir graudžiai verkė. Jaunuolis dar nežinojo, kaip jam pasisekė. Napoleonas liko gyvas, skirtingai nei La Peruzo ekspedicijos dalyviai.


1785 m. rugpjūčio 1 d. iš La Peruzui taip gerai pažįstamo Bresto uosto išplaukė du jo vadovaujamos ekspedicijos laivai, abu pavadinti navigacijos prietaisų vardais – „Busolė“ ir „Astroliabija“. Ekspedicijoje dalyvavo daugiau nei 220 žmonių. Fregatų kajutėse glaudėsi ir specialistai – astronomas, gydytojas, trys gamtos mokslų žinovai, matematikas, trys dailininkai ir netgi keli kunigai, turėję techninių žinių.


Iš pradžių abu ekspedicijos laivai plaukiojo centrinėje ir pietinėje Atlanto dalyje, kur ieškojo dviejų kai kurių jūrininkų minėtų didelių salų, bet jų taip ir nerado. Sustoję Brazilijos pakrantėje, laivai papildė atsargas ir leidosi toliau į pietus, kur aplenkė atšiaurųjį Horno kyšulį ir įplaukė į Ramųjį vandenyną. Kita fregatų sustojimo vieta buvo Čilėje. Iš čia La Peruzas pasuko garsiosios Velykų salos link, vėliau aplankė Havajus ir galiausiai patraukė šiaurės rytinių Ramiojo vandenyno pakrančių kryptimi, pabuvojo Aliaskoje.

REKLAMA


Jūrininkai aptiko įlanką ir pavadino ją „Prancūzų uostu“ (dabar tai – Litujos įlanka Aliaskoje), bet ši vieta prancūzams nebuvo palanki: štormo metu buvo prarastos kelios valtys, žuvo 21 jūrininkas. Pasukęs piečiau, Kalifornijoje La Peruzas aplankė ten veikusias ispanų pranciškonų misijas, taip pat pabendravo su vietos indėnais, tačiau liko labai nepatenkintas šiuo susitikimu.


Nuo Aliaskos iki Australijos


Kur tik sustodavo pakrantėse (ypač Aliaskoje), prancūzai medžiojo ir laivuose sukaupė nemažas kailių atsargas. Perplaukęs Ramųjį vandenyną ir pasiekęs portugalų koloniją Makao Kinijos pakrantėje, La Peruzas nurodė parduoti kailius, o gautas lėšas išdalyti įgulų nariams. Tai smarkiai pakėlė jau gerokai pavargusių jūrininkų nuotaiką.


Vėliau laukė nemažai didelių ir mažų atradimų, tarp jų – Džedžudo salos (dabar priklausančios Pietų Korėjai). La Peruzas apsilankė Filipinuose, sustojo šios ispanų kolonijos centre Maniloje. Paskui pasuko į šiaurę ir pasiekė dabar Rusijai priklausančią Sachalino salą. Jis vos nepadarė didelio atradimo – kad tai yra sala, o ne pusiasalis, kaip manė. La Peruzui visiškai nedaug buvo likę iki sąsiaurio, vadinamo Totorių sąsiauriu ir skiriančio Sachalino salą nuo Azijos. Šio atradimo garbė vėliau atiteko rusų keliautojui Genadijui Nevelskojui. Tačiau La Peruzas atrado sąsiaurį, skiriantį Sachaliną nuo antros pagal dydį Japonijos salos Hokaido. Šis sąsiauris vadinamas La Peruzo vardu.


Dar vėliau ekspedicijos dalyviai lankėsi Kamčiatkoje, kur buvo šiltai priimti vietos rusų gyventojų. Čia iš laivo buvo išlaipintas Bartelemi de Lesepsas. Jam buvo įduotas paštas ir kai kurie ekspedicijos dokumentai. Per Tolimuosius Rytus, Sibirą ir visą Europą jis galiausiai pasiekė Paryžių.

REKLAMA


1787-ųjų rudenį laivai pasiekė Samoa salas. Susidūrimo su čiabuviais metu žuvo 12 jūrininkų, tarp jų – ir „Astroliabijos“ kapitonas Polis Antuanas Flerijo de Langlis. Iš čia prancūzai pasuko link Australijos – šalies, kurią ką tik buvo pradėję kolonizuoti britai, – ir 1788 m. sausį aplankė Botanikos įlanką (dabar patenkančią į Sidnėjaus miesto ribas). Britai prancūzus priėmė maloniai, bet sutiko suteikti La Peruzui tik dalį prašomų atsargų, mat šis neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti. La Peruzas informavo vietos britų valdžios atstovus, kad ketina toliau vykti Naujosios Kaledonijos, Šventojo Kryžiaus salų (dabar priklausančių Saliamono Salų valstybei) ir Saliamono salyno kryptimi, paskui tyrinėti Australijos pakrantes. Nuo tada La Peruzo ekspedicijos dalyviai dingo be žinios.


Čiabuvių liudijimai


Prancūzija nekantriai laukė žinių iš La Peruzo, bet jų nebuvo. 1791–1794 m. buvo surengta Antuano Bruni d’Antrkasto vadovaujama paieškos ekspedicija. Du laivai kelerius metus Ramiajame ir Indijos vandenynuose nesėkmingai ieškojo dingusių La Peruzo ekspedicijos fregatų. Jų aptikti taip ir nepavyko, bet d’Antrkasto ekspedicijos dalyviai (tarp jų buvo ir gausus būrys mokslininkų) padarė reikšmingų geografinių, botaninių bei kitų atradimų.


1826 m. britų kapitonas Piteris Dilonas Tikopijos saloje (vienoje iš Saliamono salų) iš vietos gyventojų nusipirko špagos gardą su La Peruzo herbu. Suintriguotas jis išklausinėjo čiabuvių, kur šie ją gavo. Salos gyventojai nurodė netolimą Vanikoro salą, kur jie esą taip pat rado kirvių, sidabrinių šaukštų, puodelių ir kitų europietiškų daiktų.


Vanikore P. Dilonas apklausė vietinius, ir šie papasakojo, kad „labai seniai“ prie Vanikoro salos nelaimę patyrė du europiečių laivai. Vienas iš jų užplaukė ant rifo. Europiečiai šaudė į čiabuvius, o kai baigėsi šoviniai, salos gyventojai visus baltuosius išžudė. Kitas laivas buvo išmestas į smėlingą paplūdimį, o jo jūreiviai elgėsi draugiškai.


Baltieji iš laivo likučių pasistatė naują mažą laivą ir juo išplaukė į jūrą. Taip pat kai kurie vietiniai liudijo, kad keli baltieji liko saloje ir iki mirties gyveno tarp čiabuvių. Salos pakrantėje pavyko rasti nuskendusius laivo pabūklus, varpą, o iš čiabuvių nupirkti žvakidę ir lentos gabalą su jame išdegintu Prancūzijos herbu. Taip La Peruzo ekspedicijos baigties paslaptis buvo atskleista. Manoma, kad iš salos savadarbiu laivu išplaukę likę gyvi ekspedicijos dalyviai pražuvo vandenyno platybėse.


Vėliau Vanikore buvo surengtos dar kelios ekspedicijos, jų metu irgi buvo rasta prancūzų jūrininkų daiktų ir užrašyta salos gyventojų pasakojimų. Pastaroji ekspedicija vyko gana neseniai, 2005 m.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.