Antanas A. Jonynas: „Laiko gyventi nesirenkame“

Antanas A. Jonynas: „Laiko gyventi nesirenkame“


Antanas A. Jonynas: „Laiko gyventi nesirenkame“


Bet kokia kūryba lengva atrodo tik iš pirmo žvilgsnio – neretai ji būna ir protestas prieš pilkoką ar nerimą keliančią kasdienybę, kartais gal ir prieš prisitaikymą ar norą kažkam įtikti. Kokia yra kūrėjo misija, kuri visais laikais buvo rizikinga ir ne visada sulaukdavo susižavėjimo liaupsių, kalbėjomės su antrai kadencijai išrinktu Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku Antanu A. JONYNU.


Miglė KAUNECKAITĖ


– Šiame turtingos istorijos ir tiesiog prabangiame kabinete, nes visas pastatas – XIX a. architektūros paminklas, dirbate bemaž penkerius metus... Kaip čia jaučiatės, ar jauku jums?


– Atmosfera – savita, o apie neįprastą architektūrinę prabangą nebegalvoju, nes jei galvočiau, nesijausčiau jaukiai, šiaip jau mėgstu kur kas paprastesnius interjerus. Tačiau ir šitos koklinės krosnys, ir židiniai, ir neįprastas Jono Šileikos tapytas Maironio portretas, kuriame poetas pavaizduotas su pasaulietiškais drabužiais, ir iš fotografijų žvelgiantys Nobelio premijos laureatai Giunteris Grasas, Česlovas Milošas ir Vislava Šymborska, lankęsi šiame kabinete, nebetrikdo. Pripratau. Pirmąją pirmininkavimo sąjungai kadenciją jaučiausi kiek drąsiau, neturėjau jokios administratoriaus patirties ir ne visai žinojau, kokie iššūkiai laukia. Dabar jau esu susipažinęs su ta virtuve, bet aiškiau matau, ko negaliu padaryti. Kartais tai ne vien nuo manęs priklauso, kartais asmeninės savybės trukdo.

REKLAMA


Antanas A. Jonynas: „Laiko gyventi nesirenkame“


– Namas, kaip sakoma, prasideda nuo stogo. Kiek žinau, prieš kelerius metus jis sukėlė rūpesčių. Ar dabar jau sutvarkytas?


– Deja, nesutvarkytas. Nemažai kainavęs projektas – parengtas, bet jam įgyvendinti pinigų neatsiranda. Tačiau gal ne ūkiniai reikalai yra svarbiausi. Svarbiau, ką po šiuo stogu veikiame, ką nuveikiame ir literatūrai, ir jos sklaidai, ir patiems rašytojams. Kažkaip iš inercijos Rašytojų sąjunga, taip pat ir kitos menininkų sąjungos vadinamos kūrybinėmis sąjungomis. Mano supratimu, tai ne visai tikslu – esame tapę kūrėjų sąjunga, asociacija, jungiančia profesionalius rašytojus. Profesionalius ne ta prasme, kad jie pragyvena iš šios profesijos, o todėl, kad yra pasiekę tam tikrą amato išmanymo profesionalumą. Manau, kad žodis „amatas“ šiuo atveju menininko neturėtų užgauti. O sąjungos narių šiuo metu yra 375. Kiekvienas iš jų – individualybė, asmenybė, turinti savą mąstymą, pažiūras, įsitikinimus, poreikius ir silpnybes. Atstovauti visų jų interesams ir jiems derinti prireikia nemažai diplomatijos, nors galiausiai pasirodo, kad jos vis tiek nepakako. Tiesą sakant, darbas – subtilus ir „nedėkingas“, be to, ir veiklos galimybės – ribotos.


– Gal kartais jaučiatės esąs vienišas ir nesuprastas?


– Į šį postą niekada nesiveržiau, tiesą sakant, ir labai norinčiųjų ne itin daug buvo. Buvau įkalbėtas, daugiausia jaunesnių kolegų – gal dėl jų palaikymo ir sutikau. Šioje srityje privalai gyventi ir veikti taip, kad nebūtum vienišas ir nesuprastas. Jei tavo nesuprantamų ir itin originalių idėjų niekas nenori palaikyti, vadinasi, jos nelabai reikalingos. Kiekvienas turi savo nuomonę įvairiais klausimais, net ir septyniolikos žmonių valdyboje visas jas sunku suderinti. Esi visų tarnas, o visiems neįtiksi, tad kartais atsiduri nepavydėtinoje situacijoje.


– Sovietmečiu rašytojai buvo gerbiami, juos vadindavome elito viršūne. Vėliau atėjo metas, kai tie kūrybos elito žmonės, tarp kurių buvo Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Vytautas Petkevičius, Arvydas Juozaitis ir kiti, susibūrė į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Koks rašytojo vaidmuo visuomenėje pastarąjį dešimtmetį?

REKLAMA


– Totalitarinėje, cenzūros varžomoje visuomenėje rašytojo žodis buvo svaresnis ir reikšmingesnis – tai tik iš pirmo žvilgsnio paradoksalu. Šūkių fone metafora galėjo būti išgirsta. Menininkai buvo kone vieninteliai, kurie netiesiogiai, užslėptomis formomis, vadinamąja ezopine kalba kartkartėmis pasakydavo tai, ką iš tikro galvojo ir norėjo išgirsti žmogus. Ir tai sukūrė jų autoritetą, kuris buvo puikiai išnaudotas Atgimimo metu. Šiandien visas savo tiesas ir netiesas gali viešai išsakyti bet kas, nors devalvuotų žodžių sraute geriausiai girdimi besiplūstantieji ar bent jau garsiausiai rėkiantieji. Tiesiog taip yra, ir rašytojo balsas čia tampa vienu iš daugelio balsų. Antra vertus, prasmingiau, kai aktualijas gvildena profesionalai, specialistai – ne rašytojo reikalas aiškinti politikos ar ekonomikos subtilybes. Rašytojai šiandien užsiima tuo, kuo ir turi užsiimti, – tiesioginiu savo darbu – literatūra. Aišku, jų intuicija, meninė nuovoka ir įžvalga kartais gali pasakyti daugiau nei kasdienybės žurnalistų ar politologijos analitikų samprotavimai. Kaip ir gali nuvesti baisiais klystkeliais. Šiuo požiūriu šiandien rašytojas – lygiai toks pat valstybės pilietis kaip ir bet kokios kitos profesijos žmogus. Gyvename laiku, kuris pasirinko mus. Galime su tuo susitaikyti, galime maištauti, galime pavydėti gyvenusiesiems kitu laiku, bet pasprukti neturime nei kur, nei kaip.


– Neseniai šventėme Valstybės dieną. Buvo puiki proga prisiminti mūsų tautos rašytojus patriotus Vincą Kudirką, Maironį, Bernardą Brazdžionį... Tačiau to pilietiškumo, aiškios rašytojų pozicijos, kai kuriems garsiems XX a. kūrėjams išėjus anapilin, šiandien, regis, stinga. Kodėl?



– Yra epochų, kurios vos ne iš kiekvieno pareikalauja pilietinio apsisprendimo ir viešo jo pareiškimo. Kita vertus, kiekviena vieša veikla savaime yra pilietiška. Juk kiekvienas kūrėjo darbas yra viešas, tai savotiškas pareiškimas pirmiausia lietuvių kultūrai. Nemanau, kad šiandieniams rašytojams iš tikrųjų stinga pilietiškumo, kad jie neišsako aiškių savo pilietinių pozicijų, politinių ar idėjinių įsitikinimų. Beje, labai skirtingų, labai įvairių. Tiesiog jų išsakomos pozicijos šiandien negali būti tokios vieningos ir aiškios, kokias girdėjome Sąjūdžio, Atgimimo laikais. Visuomenė – įvairialypė, susiskaidžiusi. Tokia pati polifoniška yra ir rašytojų bendruomenės kalbėsena. Kitas dalykas – kiek ji girdima ir norima girdėti. Banalėjančios žurnalistikos, „tabloidinių“ portalų išlepinta didelė dalis visuomenės linksta nesigilinti į metaforiškus išvedžiojimus, todėl analfabetiškas kokios nors šou pasaulio žvaigždutės pasamprotavimas ar tiesiog primityvus spygtelėjimas girdimas kur kas geriau nei argumentuotas žodis. Jokiu būdu neapibendrinu, tačiau, mano nuomone, kūrėjas verčiau tegu rašo ne apie vienadienius dalykus, o kūrinius, kurie paakintų žmones mąstyti apie pasaulį ir save, apie tai, kas esi, koks esi, kur gyveni ir kuo gali būti.


– Neseniai kilo triukšmas dėl poetės Salomėjos Nėries (1904–1945) mirties metinių minėjimo. Kaip jūs pats ir jūsų bendraminčiai vertinate jos genialią kūrybą ir asmenybės tragizmą?


– Tiesą sakant, nekelia didelės nuostabos kilęs triukšmas kaip ir nuolat kylantys analogiški. Nepaisant tam tikrų politinių grupių interesų, akivaizdu, kad nesame išsprendę dar daugelio problemų, kylančių iš mūsų santykio su praeitimi. Turbūt tos problemos žmogiškai niekada ir niekur iki galo ir negali būti išsprendžiamos. Aišku, kad S. Nėries likimas, jos asmenybė kelia ir kels daug kontroversijų. Tik akivaizdus neišmanėlis ginčys, kad ji buvo ir yra viena iš didžiausių mūsų poečių, neprilygstama savo meto poetine meistryste, jausmo grynumu, formos lengvumu ir muzikalumu. Ir sykiu tenka pripažinti, kad jos pilietinė laikysena Lietuvos okupacijos ir valstybingumo sunaikinimo akivaizdoje praauga klaidos sąvoką. Todėl tas mirties metinių minėjimas galėjo būti palanki proga pasvarstyti jos ir kitų panašaus likimo talentingų kūrėjų fenomeną, pažvelgti į tas kolizijas ne vien prokurorų ar moralistų akimis, bet ir platesniu, istoriškesniu žvilgsniu. Vienaip pasaulis atrodo žvelgiant iš istorinės perspektyvos, kitaip – esant įvykio epicentre. Atsigręžę į praėjusio amžiaus vidurį, greta smulkutės S. Nėries figūros regime ne vieną pasiklydusį Europos kultūros milžiną – Knutą Hamsuną, Bernardą Šo, Gabrielę D’Anuncijų, Herbertą Velsą, Maksimą Gorkį ir daugybę kitų humanistų intelektualų. Juk kaltinant būtina žinoti visas aplinkybes ir jas įvertinti, ir į jas atsižvelgti. Išgirsti atgailą. Galiausiai – jokia žmogiška kūrėjo menkystė neišgali sumenkinti talento darbų didybės.

REKLAMA


– Daugelis mūsų augome šeimose, pažymėtose tuo pačiu sovietiniu antspaudu. Jūsų tėvas buvo žinomas poetas Antanas Jonynas (1923–1976). Tad knygų ir poezijos pasaulis jums savas nuo pat mažens. Ar tėvo, aklojo poeto ir išskirtinės asmenybės, pavyzdys jus paakino rinktis literato kelią?


– Sovietinio patriotizmo dvasią kažkodėl prisimenu nebent iš pradžios mokyklos, vėliau tas vaizdas darėsi vis sudėtingesnis. Mokiausi Užupyje, tuometėje 16-ojoje vidurinėje. Ten, beje, būta mokytojų, gebėjusių netiesiogiai ir tautinius jausmus pakurstyti, ir šiokių tokių abejonių šviesiu komunizmo keliu pasėti. Bendraklasiai buvo iš įvairių šeimų, kiti ir tremtyje gimę, nors apie tai labai garsiai nesipasakojo. O namuose iš tiesų augau šeimoje, kur knyga buvo kasdienybė. Tėvas buvo ne tik rašytojas, bet ir labai aktyvus visuomenės žmogus, daugiausia laiko įsuktas į įvairiausias veiklas, be viso kito, turėjęs išlaikyti šeimą, kurioje augo šešetas vaikų, todėl namuose pagrindinis žmogus buvo mūsų mama (Stasė – aut. past.) – lituanistė, redaktorė. Namuose nestigdavo ir svečių, tėvų draugai daugiausia buvo rašytojai, kiti meno žmonės. Aišku, ne visada mus, vaikus, prileisdavo prie savo šnekų, bet neretą žodį nugirsdavome. Be to, gyvenome Antakalnyje, vadinamajame rašytojų name, ganėtinai draugiškame ir atvirame, taigi rašytojiška buitis ir būtis buvo matomos nuo mažumės.


Antanas A. Jonynas: „Laiko gyventi nesirenkame“

Tėčiui Antanui Jonynui ant kelių (1958 m.)


– Kokios knygos jums tada labiausiai patiko? Gal anksti pradėjote rašyti eilėraščius?


– Bent jau poezija vaikystėje ir paauglystėje ne itin domėjausi. Man, kaip ir daugumai paauglių, patiko nuotykių literatūra, fantastika, detektyvai, vėliau – rimtesnė proza, o ne poezija. Mano pomėgių horizontai tuomet buvo gana platūs: nuo sporto iki matematikos, nuo chemijos iki filatelijos. Gal todėl ir pasirinkau studijuoti literatūrą, juk ji aprėpia pačias įvairiausias gyvenimo sritis. O rimčiau eiliuoti ėmiau mokydamasis Vilniaus universitete. Manyčiau, kad tam daugiau įtakos turėjo aplinka, kurioje augau. Be to, tuo laiku labai geri poetai rašė geriausias savo knygas. Pamačiau, kad poezija gali būti labai įdomi ir intriguojanti. O filologijos studijos padėjo suvokti būtent kalboje atsiveriančias erdves ir įdomybes.


– Jūsų eilės jaudina ne tik nuoširdumu, bet ir muzikiniu skambesiu. Ne visi žino, kad populiariosios dainos „Ant kalėdinės eglutės“, kurią atlieka grupė „Kardiofonas“, žodžiai – irgi jūsų. Ar tų populiarių dainų tekstai atsiranda muzikų paprašyti, ar – atvirkščiai – kompozitoriai ir atlikėjai juos suranda?


– Apie poeziją ir muziką galima kalbėti įvairiai, galima sakyti, kad jos – dvynės, kitais aspektais jos atrodo priešingybės viena kitai, kartais – tiesiog susiliečiantys skirtingi indai. Lietuvių kalba, kaip ir kiekviena kita, turi savo melodiką ir ritmiką, unikalų tembrą, vadinasi, savą muzikalumą. Kiekvienas kalbėjimas savaime yra muzikalus, kitas dalykas – ko sieki tais garsais – harmonijos ar disonansų sąskambio. Man rašant dažnai kažkaip savaime žodžiai ima dėstytis harmoningais pasažais, kartais gal net per lengvais. Nors vis dėlto manau, kad eilėraštis turi būti nepriekaištinga ir ritminė, ir garsinė konstrukcija, tiesiog turi skambėti ir būti paprasčiausiai gražus. Poezija žmogų veikia kiek kitaip negu kiti tekstai. Žinoma, labai gražu ir netikėta mintis, ir paradoksas, ir aforizmas, bet eilėraštis išreiškia tai, kas negali būti išreikšta jokia kita forma, poezija yra tai, kas netgi sukeitus eilutėje žodžių tvarką išnyks. Ji veikia ne protą, net ne jausmus ar intuiciją, o kažkokiu ypatingu, savitu poetiniu suvokimu. O kaip ir kas ką atranda – muzikas poetą ar atvirkščiai, – būna visaip. Kaip ir daug kas gyvenime.

REKLAMA


– Jūsų pirmoji poezijos knyga „Metai kaip strazdas“ (1977) iš karto pelnė Zigmo Gėlės premiją už geriausią metų debiutą. Po trejų metų rinkinys „Atminties laivas“ tapo geriausia jaunojo autoriaus knyga, po to buvo jau rimtesnės premijos... Ką jums, tada jaunam poetui, reiškė tie apdovanojimai?


– Tuo metu gal to esmingai nesuvoki, tačiau iš tiesų pirmieji įvertinimai reiškia daug. Vargu ar kas rašo dėl premijų, gal ne pati premija svarbiausia, nors šiokia tokia tuštybė turbūt nesvetima nė vienam menininkui, tačiau ypač jaunam žmogui vis dėlto labai svarbus pojūtis, kad esi pastebėtas, suprastas, įvertintas. Svarbiausia, kad tas įvertinimas padeda atsitraukti nuo to, ką jau esi padaręs, ir ieškoti kažko naujo. Maža to, su didesniu pasitikėjimu.


– Ar lengva jaunam žmogui išleisti pirmąją knygą?


– Deja, nėra taip lengva. Sovietiniais laikais vienintelė grožinę literatūrą leidžianti „Vagos“ leidykla išleisdavo po keletą „Pirmosios knygos“ serijos knygelių, o prieš tai dar reikėdavo įveikti Rašytojų sąjungos komisijos filtrą. Pastaruoju metu Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleidžia tik po vieną tos tebetęsiamos serijos prozos ir poezijos debiutantų knygą. Aišku, šiandien jaunieji gali debiutuoti ir be jokių „Pirmosios knygos“ serijų ir įvairiose leidyklose. Reikia tik įtikinti leidėją, kad knyga – gera, o už savus pinigus gal ne pačioje prestižiškiausioje leidykloje ar spaustuvėje gali išsileisti bet ką. Aišku, be garantijos, kad tos knygelės pasieks knygynus, išskyrus autoriaus pažįstamus ir artimuosius. Tad ne tik talentams, bet ir saviraiškai keliai yra atviri. Atsitinka ir taip, kad populiarūs tampa kūriniai, kurie literatūriniu požiūriu nieko neverti ir netgi blogi.


– Pasižvalgę po knygynų lentynas pastebime, jog šiandien, ko gero, populiaresnės yra aktorių, dizainerių, psichologų, kulinarų knygos. Kas iš tiesų, jūsų nuomone, gali vadintis rašytoju?


– Atsakymas į šį klausimą – paprastas: rašytojas yra tas, kuris rašo ir parašo. Tik tiek pridursiu, kad ne kiekvienas rašantis turi ar gali tapti, tarkime, Rašytojų sąjungos nariu. Šiais laikais bet kurios profesijos žmogus gali už savo pinigus išleisti daug knygų, bet svarbu ne kiekybė, o jų meninė vertė, profesionalumo lygis – kaip ir kiekviename darbe. Tiesa, stojančiajam į Rašytojų sąjungą yra vienas kiekybinis reikalavimas: autorius turi būti išleidęs ne mažiau kaip dvi knygas. Kam lemta tapti sąjungos nariu, o kieno rašymas dar nevertas tokio statuso, sprendžia suvažiavime išrinkta sąjungos valdyba. Antra vertus, yra puikių ne po vieną knygą išleidusių rašytojų, kurie nėra Rašytojų sąjungos nariai. Kūrėjo pasirinkimas, nori ar nenori priklausyti kolegų sambūriui.


– Ar nenukenčia kūryba, jums dirbant administracinį darbą?


– Na, pirmininkaudamas per tuos daugiau nei ketverius metus parašiau tikrai nedaug. Tiesa, dar išverčiu kokį įdomesnį užsienio autoriaus kūrinį, nors ir šitam darbui, kurį tikrai mėgstu, laiko ir jėgų lieka ne kažkiek. Naujos eilėraščių knygos bent jau šiemet tikrai nebus. Nors retkarčiais šį bei tą parašau.


Antanas A. Jonynas: „Laiko gyventi nesirenkame“

Rašytojų sąjungos vadovas Antanas A. Jonynas apgailestauja, kad kūrybai laiko lieka mažai


– Tarp naujos knygos eilėraščių bus ir apie meilę?


– Tiesą pasakius, visos poezijos, gal net visos literatūros tema yra meilė. Jeigu meilę suprasime labai plačiai. Kažkas yra pasakęs, kad lyrikos temos yra trys: meilė, mirtis ir vynas. Aš drįsčiau sutalpinti į vieną, kurią galėčiau nusakyti taip: ką aš čia veikiu?


– Kritikė Janina Riškutė, man regis, yra taikliai pastebėjusi, kad jūsų poezijos socialumas „ne abstraktus, o išplaukiantis iš paties „aš“ – iš jo nerimo, baimių, kaltės, nuovargio, rezignacijos. [...] Jonyno poezijoje net Kristus abejojantis, ne tik Hamletas“. Ar ši kritikės pastaba teisinga?


– Kristus suabejoja ne tik Jonyno poezijoje, bet ir Mato evangelijoje, tardamas „mano Dieve, kodėl mane apleidai?“. Manau, kad neabejoja tik kvailiai. Jeigu abejojame, vadinasi, mums kas nors dar rūpi.


– Rašytojų gerbėjus ir šiaip smalsuolius stebina tai, kad pastaruoju metu, gal kokį penkmetį, negirdėti apie legenda tapusią Rašytojų sąjungos patalpose buvusią „Suokalbio“ užeigą, kur vykdavo šokiai iki paryčių ir alus liedavosi laisvai. Kur dingo rašytojų ir poetų bohema?


– Ne tik apie rašytojų, bet ir apie visų menininkų bohemą visada buvo kuriamos legendos. Visais laikais meno žmonės demonstruodavo laisvesnį gyvenimo būdą, galiausiai ir jų elgsena, jų iššūkiai oficialiai priimtoms normoms paprasčiausiai labiau stebimi ir pastebimi negu kitų žmonių. Šiandien pasaulis smarkiai keičiasi, postmodernios visuomenės tempai ir įtampos daro savo, rašytojų gyvenimo būdas ir pomėgiai taip pat kinta. Rašytojai sukasi tame pačiame verslumo rate, kuriame pats rašymas, beje, tampa ne vidinės būtinybės raiška ar gyvenimo būdu. Kūrėjas bent iš dalies turi taikytis prie to komercializuoto pasaulio. Kita vertus, nepasakysi, kad ta meninė bohema yra visiškai išblėsusi. Ir nereikėtų bohemos sąvokos susiaurinti iki narkotinio apsvaigimo. O per „Poezijos pavasario“, „Poetinio Druskininkų rudens“ festivalius, kitus sambūrius būna linksma ir rašytojams, ir skaitytojams... Visi mes tokie patys žmonės.


Antanas A. Jonynas: „Laiko gyventi nesirenkame“

„Poezijos pavasaris“ – palanki proga skaityti savus eilėraščius


– Ar rašytojų Jonynų dinastija turi sekėjų?


– Mano sūnus Ignas – teisininkas, dirba Europos Komisijoje Briuselyje, lyg ir tolokai nuo literatūros. Tačiau puiki literatė, vertėja yra mano sesuo Rūta, verčianti iš vokiečių kalbos. Beje, ir pora mano dukterėčių, tiesa, dar moksleivių, kiek žinau, bando plunksną.


Antanas A. Jonynas: „Laiko gyventi nesirenkame“

Gausi Jonynų šeima


* * *


Trumpai apie poetą ir vertėją


* Gimė 1953 m. Vilniuje.
* Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas.
* „Vagos“ leidykloje dirbo redaktoriumi, Baltijos televizijoje vedė kultūros laidą, nuo 2011 m. eina Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pareigas.
* Išleido poezijos rinkinius „Metai kaip strazdas“, „Atminties laivas“, „Parabolė“, „Tiltas ir kiti eilėraščiai“, „Nakties traukinys“, „Krioklys po ledu“, „Lapkričio atkrytis“, „Ošiantis peizažas“, „Sentimentalus romansas“, „Paskutinės dienos Itakėje“, „Kambarys“ ir kt.
* Išvertė poezijos, dramos, prozos kūrinių iš vokiečių, latvių, rusų kalbų, tarp jų – Johano Volfgango Gėtės „Faustą“. Paties A. A. Jonyno poezija yra išversta į anglų, prancūzų, vokiečių, ispanų, italų, latvių, lenkų, rusų, švedų, norvegų, gruzinų ir kitas kalbas.
* 1977 m. pelnė Z. Gėlės premiją už geriausią metų debiutą, 1991 m. – Rašytojų sąjungos premiją už geriausią metų knygą, 1997 m. – Jotvingių premiją, 2002 m. – Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno ir „Poezijos pavasario“ premijas, 2011 m. – Jono Aisčio premiją.


* * *


Vido Vaišvilo, „Eltos“ ir rašytojo asmeninio albumo nuotr.


„Savaitė" nr. 26, 2015 m. birželio 25 d.
Antanas A. Jonynas: „Laiko gyventi nesirenkame“
Projektui „Asmenybės“ gauta parama iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo.