Filosofas, rašytojas, politinis ir visuomenės veikėjas, vienas iš legendinio Sąjūdžio kūrėjų, praeityje – plaukikas, pelnęs Lietuvai olimpinį bronzos medalį, o dabar – Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) viceprezidentas, Klaipėdos universiteto dėstytojas, 20 knygų autorius. Artėjant Vilniaus knygų mugei, su Arvydu JUOZAIČIU kalbamės apie kūrybą ir naują knygą „Kraštai ir žmonės“.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

– Ilgas veiklos sąrašas rodo, kad esate įvairialypė asmenybė. Vieniems žmonėms jūs esate pavyzdys, o kitus erzinate. Ar toks požiūris į jūsų asmenybę jums daro kokią nors įtaką?
– Visiems niekada neįtiksi, aš to ir nenoriu. Apie gyvenimo reiškinius visada turėjau savo tvirtą nuomonę ir ją labai dažnai sakiau atvirai. Gal todėl turėjau ir iki šiol turiu priešų.
– Kai pamačiau dar vieną storą – tokią kaip „Gyvųjų teatras“, kur išspausdintos dramos, – jūsų knygą „Kraštai ir žmonės“, apėmė smalsumas, nuostaba ir susižavėjimas jūsų darbštumu. Vien pernai, atrodo, pasirodė trys knygos, o „Karalių miestas be karalių“ apie Karaliaučių sulaukė gal ketvirto leidimo. Kaip randate laiko kūrybai?
– Kad ir labai norėdamas negalėčiau pasakyti, kad „Kraštai ir žmonės“ – nauja knyga. Dauguma jos tekstų jau skelbti. Tiesa, radau ir nukištų į stalčius užrašų, jie išspausdinti pirmą kartą. Man pačiam buvo įdomu perskaityti kitados surašytus vaizdinius apie Rusiją, kokią ją mačiau 1991 ar 2002 metais, prisiminti, koks buvo Londonas 1993-iaisiais. Rašytojas, šiaip ar taip, „dirba“ su praeitimi, o čia, žiūriu, ji įgavo kažin kokią „tikrumo garantiją“. Nes buvo realiu laiku užrašyta, to nesuvaidinsi...
– Knygos pratarmėje rašote: „Mes nurimstame, kai atliekame būtiną darbą...“
– Žmogus padaro tik vieną tikrai garantuotą darbą – pagimdo panašų į save. Jeigu pagimdo, tai ir kraštas tampa jo. Mes pamilstame vardus, kuriuos mylėjo mūsų tėvai ir protėviai. O ką jau kalbėti apie žemes! Tačiau čia aš norėjau pabrėžti, kad liberalizmu susirgę lietuviai, „pasaulio piliečiai“, ir jų – vis daugiau, net savo žemės nebegali pavadinti sava. Tai labiausiai skaudina širdį.
– Trumpi pasakojimai apie anaiptol ne turistines išvykas po pasaulį, daugiausia Europą, taip pat pasikeitusios Rusijos miestus – Maskvą, Peterburgą, – paprastai baigiasi naujomis aktualiomis pastabomis apie globalizacijos pavojus. Ir visos tos pastabos šiandien aktualios tautai ir valstybei. Juntate pareigą, kaip ir tuomet, kai prasidėjo pirmieji persitvarkymo žingsniai, parašytu žodžiu apie tai kalbėti?
– Dabar turiu užuovėją ir laisvę kurti. Tai Klaipėda. Jokios aistros visuomeninei veiklai nebeliko. Išsemta. Tiesą sakant, „audringa“ veikla man buvo tik patirtis, teikianti ugnies rašyti. Dabar – viskas, baigta. Net publicistiką lioviausi rašęs – išsemtas šis žanras. Juntu pareigą suprasti, kas vyksta. Taip pat sutvarkyti ir savo pasaulį.
– Knygoje „Kraštai ir žmonės“ randame labai įdomių rašinių apie 29 jums svarbius gyvenime sutiktus žmones. Kas jums iš rašytojų ir visuomenės šviesulių darė didžiausią įtaką?
– Jau dvi knygos buvo skirtos pokalbiams su žmonėmis, su mano mokytojais ir vedliais. Tai knygos „Tarp žmonių“ ir „Prisilietimai“. Šį kartą prabilau darkart. Visi tie žmonės – šviesuliai. Manau, kad kiekvienas, peržvelgęs tą knygos skyrių, pažins naujus žmones, nors ir seniai žinojo jų vardus.
– Šį leidinį skiriate tėvui, kuris buvo jūsų plaukimo treneris tada, kai užlipote ant Monrealio olimpiados medalininkų pakylos, išmokė siekti tikslo. Tačiau, man regis, jis gal būtų labiau reikalingas jaunimui, dėl kurio savo rašiniuose išgyvenate, kad jis visiškai kitoks.
– Dievaži, nežinau, kokiam skaitytojui gali būti skiriama knyga, kurią rašai pirmiausia sau. Tiesa, žinau tik vienu atveju – kai rašai vaikams.
– Kad ir kur būtumėte – Lietuvoje, dirbtumėte Karaliaučiuje kultūros atašė, gyventumėte Rygoje ar lankytumėtės kitose šalyse, – jums rūpi pačiam semtis naujų literatūros ir istorijos žinių, o paskui tą šaltinį dalyti kitiems. Kaip pats teigiate, rašote apie pasaulį ir rašote jam laišką. Kodėl tuos laiškus jums svarbu rašyti? Ką jie gali pakeisti?
– Kol esi gyvas žmogus, tol kalbiesi. Juntu, kad pasaulis atsuka man nugarą, jeigu nekalbu su juo.
– Esate dar ir teatro žmogus, parašęs nemažai dramų, iš kurių bene aštuonios išvydo rampų šviesą įvairiose scenose. Klaipėdos dramos teatro scenoje po jo rekonstrukcijos dar šiemet atgims karalienė Luizė I. Kaip atsitiko, kad jus pakerėjo teatro mūza?
– Tiesą sakant, teatras, dialogiškumas – mano amžina aistra. Mama, kai stovėdavo prie puodų, balsu kalbėdavosi su jais. Žinojau, kad ji ginčijasi su tėvu ar mama, mano močiute Monika ir daro tai negalėdama atidėlioti pokalbio – žiūri į verdančius puodus ir aistringai kalba. Štai ir aš darau tą patį: kalbuosi su verdančiais puodais.
– Kaip vertinate šiandienį Lietuvos teatrą? Kokiais režisieriais pasitikite?
– Labiau myliu Latvijos teatrą – ten pagarbiau elgiamasi su tradicine auditorija. O Lietuvoje? Lenkiuosi tiems režisieriams, kurie nepalūžta net baisios „teatro kritikos“ nuodijami. Dabar nuodijami visi profesionalai, kurie gerbia klasikinę teatro kalbą. Nieko naujo po saule: jau Šekspyras „Hamlete“ aprašė, kaip išvyti iš sostinės teatro profesionalai priversti klajoti po šalį. Lietuvoje dabar labai panaši būtis.
– Sociologiniai tyrimai rodo, kad teatrą lanko gal tik 9 proc. gyventojų. Kaip jums atrodo, kodėl tik tiek?
– Taip, taip – teatro eksperimentuotojai nusieksperimentavo. Agresija ir išsigimimas nėra normali žmogaus būsena. Keiksmažodžiai nėra teatro kalba, kad ir ką sakytų „tikrovės“ adeptai. Štai žmonės ir neina, numoja ranka – eksperimentuokite sau, rodykite sau. Žinoma, ir žaliam, gyvenimo nepažįstančiam jaunimėliui.
– Esate vienas iš LTOK atkūrimo iniciatorių, šios organizacijos viceprezidentas. Mūsų šalis pasaulyje garsėja savo sportininkais ir menininkais. Sakoma, kad menas išgelbės pasaulį. O gal sportas ir sportininkai taip pat gali prie to prisidėti?
– Man regis, sportas – paskutinis Vakarų pasaulio „pasispardymas“ pasitinkant viso pasaulio problemas. Olimpinės žaidynės – neįkainojamas, vienintelis taikaus visų pasaulio šalių susitikimo modelis. Kito nebėra. O juk tai – mūsų Europos vaisius.
– Ar labai griežta jūsų dienotvarkė, kad tiek daug spėjate nuveikti?
– Atleiskite, tai paslaptis.
– Kuriantys žmonės paprastai vertina vienatvę. O jūs?
– Žinoma, aš – ne išimtis. Tik toje šventoje erdvėje – vienatvėje – kažką doro ir galima sukurti.
– Jau kuris laikas esate klaipėdietis. Kodėl savo gimtąjį Vilnių, apie kurį ne kartą esate šiltai pasakojęs, iškeitėte į uostamiestį?
– Aš atsisakiau viešo gyvenimo. Tai svarbiausia.
– Kokio žavesio turi Klaipėda?
– Tai stebuklinga erdvė. Savo susižavėjimą šiuo Lietuvos kampu, buvusia Rytprūsių Lietuva (ne „Mažąja Lietuva“) bandau įlieti į naują knygą. Tai bus trečioji istorija, kurią skiriu miestui (po Karaliaučiaus ir Rygos).
– Ką jums reiškia jūra? Ar dažnai joje nardote? Ar ji suteikia impulsų kurti?
– Oi, ne. Į jūrą žiūriu kaip į Andromedos ūką ar taip, kaip Donato Banionio herojus filme „Soliaris“ žiūrėjo į kosmoso vandenyną, regimą pro kosminės stoties iliuminatorių.
– Gal ketinate grįžti į Vilnių, kuriame jums tenka lankytis LTOK reikalais, tikriausiai spėjate nueiti ir į teatrą, užsukti pas bičiulius?
– Vilniuje – mano tėtis, brolis Aurimas. Pas juos nuolat lankausi. LTOK reikalai – taip pat priežastis nuvykti į sostinę. Teatrai? Taip, ir jie traukia, tiksliau – dar prieš porą metų traukė. Dabar kur kas svarbiau rašyti negu praverti teatro duris ir stebėti, kas ten ką sprogdina. Scenoje ir šalia jos.
– Visos jūsų dramos – apie praeitį, istorines asmenybes. Jose randame daug įdomių nežinomų faktų ir personažų poelgių aprašymų. Pavyzdžiui, nepaprastai įdomi drama apie Mindaugo sūnų Vaišvilką, taip ir likusi knygoje „Gyvųjų teatras“. Ar neskauda širdies, kad režisieriai mažokai dėmesio skiria mūsų tautos istorijai?
– Taip jau yra, kad mane stipriausiai užvaldžiusi istorinės asmenybės drama. Randu įdomiausių nepaliestų klodų ir tik stebiuosi, kiek daug dar galima pasakyti. Net apie gerai pažįstamas asmenybes. Štai ką tik baigiau redaguoti leidyklai „Alma littera“ dramą apie Napoleoną. Atrodytų, ką dar galima apie jį pasakyti? Sakoma, šioje biografijoje jau ir pakampės išlaižytos. Tai kad ne! Pasižvalgai po Napoleono epochą, pasidomi, ir ima persekioti klausimų virtinės. Ir žinios, ir interpretacijos pasipila kaip iš gausybės rago. Su Napoleonu „dirbau“ lygiai metus – tiek buvo ką paskaityti ir džiaugsmo, net sunku apsakyti. Išstudijavau ir jo testamentą, dviejų tomų „Šventosios Elenos memorialą“ (juo rėmėsi Levas Tolstojus, rašydamas „Karą ir taiką“)... Kodėl mūsų režisieriai retai imasi istorinių pjesių? Manau, dėl kelių priežasčių: ieško lengvesnės duonos ir neįkanda platesnių laukų. Be to, sceną yra apėmęs interpretacijų maras – net Šekspyro kūrinius galima statyti herojus pakabinus žemyn galva... Tad kam dirbti su tikra istorija?
– Gal šiandien žiūrovams to nereikia?
– Dievuliau, žiūrovų skoniai labiausiai priklauso nuo režisierių ir vadybininkų. Net keista, kad teatras labai panašus į madų industriją: kuo dažniau išvesi į sceną vienu fasonu aptaisytas mergeles, tuo daugiau bus kalbama apie „štai šitą paskutinę madą“. O kas tai? Verslo diktatas.
– Kodėl žmogaus kultūrai ir dvasiai neleistina tapti verslu?
– Verslo pasaulis baisus tuo, kad jis neturi „dugno“, gelmės. Vartojimas – tai instinktų dirginimas, žemiau instinktų ir „patogumų“ nieko nėra – ten tuštuma. „Verslo filosofijos“ nėra, o tie, kas bando „filosofuoti“ verslo temomis, yra instinktų makleriai. Jie atakuoja žmogaus piniginę ir laisvalaikį, žmogus kaip aukštesnė būtybė jų nedomina. Kultūra, ypač scenos menas, negali virsti vien verslu, nes tai jau reikštų, kad mūsų nebėra, kad mes – tik žaidimų automatai, kurie veikia daužant klavišus, sukant paveikslėlius...
– Ką galite pasakyti jauniems žmonėms, kurie, praradę viltį gimtinėje, traukia į užsienį? Ar įmanoma kaip tada, Sąjūdžio klestėjimo laikais, puoselėti sveiką patriotizmo jausmą?
– Viską galima – net patriotizmą – atgaivinti. Reikia tik savu pavyzdžiu šviesti, o ne paskaitas skaityti. Norite, nusakysiu pačią giliausią nusivylimo ir emigracijos priežastį? Ji – paprastutė, tačiau aplipdyta apnašomis, todėl paslėpta. Yra štai kaip: išsivadavimas iš SSRS imperijos turėjo savo kainą – ekonomikos nuosmukį, buities griūtį. Ši griūtis sakyte sakė: būsite laisvi, tačiau už laisvę teks užmokėti, sumenkinti poreikius, teks pakentėti, todėl nereikalaukite iš savos vyriausybės amerikas Lietuvoje sukurti per penkerius metus, ir dešimties, dvidešimties metų prireiks, kad pasijustumėte ūkiškai laisvesni. Tačiau reikėjo vienos sąlygos – nepjauti vienam kito ir nesprogdinti. Dėsnis ėmė veikti, o lietuviai – šaukti: „Ne tokios Lietuvos tikėjomės!“ Dar baisiau ėmė elgtis jaunimas, kuris, tiesą sakant, nieko neiškovojo. Jis tik pareikalavo: „Davėte laisvę, duokite ir gyvenimą kaip Vakaruose. Neduodate? Tada sudiev, Lietuvėle, kvietkeli tu varganas!“ Taip Lietuva ir neteko milijono gyventojų – daugiau negu per karą, trėmimus į Sibirą ir pokario miškuose.
– Jūsų knygos netrukus bus pristatytos artėjančioje XVI tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje. Ar pats ketinate dalyvauti tame šurmulyje?
– Ką gi, tai puikiausia, didžiausia Baltijos šalyse Knygos šventė. Ji kaip niekas kitas pasako, kad mes – knygnešių tauta ir kad, nepaisant jokių skaityklių ir interneto, tradicinės knygos neatsisakysime. Juk knyga – tai ne skaitmeniniai paveikslėliai ir raidės. Ji – neįkainojama, kaip ir geras paveikslas. Gimus televizijos epochai, gudručiai ir šiaip intelektualai pranašavo tradicinio teatro baigtį. Nieko panašaus neįvyko ir jau neįvyks. Kai kurias kultūros formas, kultūros indus žmonija žiedžia, pučia ar lydo kelis šimtmečius. Negalima jų daužyti, atsisakyti. Jeigu lieki žmogumi – neatsisakai. Šių metų Knygos šventėje leidykla „Alma littera“ pristatys tris mano knygas, išleistas per pastarąjį pusmetį.

Trumpa dosjė

Gimė 1956 metais Vilniuje.
1974 m. Lietuvos plaukimo čempionas.
1976 m. Monrealio olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojas.
1980 m. baigė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą.
1986 m. apgynė filosofijos mokslų daktaro disertaciją.
Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys.
1994–1998 m. „Santarvės“ fondo kūrėjas ir pirmininkas.
2004–2009 m. Kaliningrado generalinio konsulato kultūros atašė.
2009–2012 m. gyveno Rygoje, pastaruoju metu gyvena Klaipėdoje.
Vienas iš LTOK atkūrimo iniciatorių, nuo 2012 m. – viceprezidentas.
Kūryba: nuo 1996 m. Lietuvos teatrų scenose pastatytos A. Juozaičio pjesės „Veidas lange“, „Iliuzijų slėnis“, „Vien žingsniai“, „Vyras iš gatvės“, „Šuns metai“, „Salomėja“, „Širdis Vilniuje“ ir kt. Parašė libretą roko operai „Kalanta“ (muziką sukūrė kompozitorius Kęstutis Antanėlis). Įvairios leidyklos išleido daugiau kaip 20 A. Juozaičio publicistikos ir grožinės literatūros knygų.
Apdovanojimai: pelnė Vinco Kudirkos, Ievos Simonaitytės, Liudviko Rėzos, Juozo Keliuočio ir Baltijos asamblėjos literatūros premijas, taip pat jo veikla įvertinta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio, Estijos Respublikos Marijos žemės ordinais.

Iš A. Juozaičio dienoraščio:

„Laimė, kad pradžioje buvo Žodis, o ne vaizdas ar vaizdinys. Nūnai kone visos pasaulio jėgos verste verčia kuo mažiau skaityti, mažiau mąstyti – bruka vaizdinį ir liepia tik žiūrėti. Aš nepaklūstu. Aš rašau apie pasaulį. Rašau jam laišką. Juk pasaulis nėra toks kvailas, kad nepasiskaitytų apie save.
O ką aš darau, kai bandau aprašyti žmogų? Rašau apie jo veidą. Tiesą sakant, nieko daugiau ir negalima pasakyti apie žmogų: jo rankos, jo siela, jo darbai – tai jo veidas. Keisčiausia, kad jo veidas ima atspindėti krašto kontūrus. Arba kai kraštas atsispindi žmogaus veide – tarsi veidrodyje...“

Savaitė nr. 6, 2015 m. vasario 4 d.

Projektui „Asmenybės“ gauta parama iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo.