Senasis pasaulis ne šiaip keičiasi akyse – jis byra. Nyksta iliuzijos apie taisyklėmis grįstą prekybą, apie patikimas partnerystes, apie stabilius geopolitinius susitarimus.

Vidmantas Janulevičius

Birželio 11 d. JAV prezidentas Donaldas Trumpas vėl pakartojo, kad artimiausiomis savaitėmis planuoja vienašališkai paskelbti naujus tarifus prekybos partneriams. Tai dar vienas naujos pasaulio tvarkos liudijimas. Ne, pasaulis ir anksčiau nebuvo pagrįstas idealistinėmis kovos už gėrį taisyklėmis – tai visada buvo kova už būvį, už galią ir pinigus. Bet dabar tai vyksta visiškai atvirai, net tuo didžiuojantis.

Ir todėl ši kova nebeturi stabdžių. Tarptautinė prekyba tampa spaudimo įrankiu. Technologijų eksportas virsta geopolitine kontrole. Retųjų žemių elementai, lustai, AI infrastruktūra – viskas tampa konkurencinės kovos dalimi. JAV ir Kinijos susitarimai – ne stabilumo ženklas, o taktinė pauzė, kurios metu ieškoma pranašumo.

Tuo pat metu Kinija, netekusi rinkos JAV, savo perteklinius produktus nukreipia į Europą. Balandį-gegužę fiksuotas rekordinis Kinijos eksporto į ES augimas. Tai ne laisvosios prekybos sėkmė, o strateginis žingsnis: skandinami Europos gamintojai, destabilizuojamos rinkos, didinamas politinis spaudimas.

Kaip į tai reaguoja Europa? Reaguoja, bet liūdna tiesa ta, kad iš tikrųjų šis žaidimas vyksta ne Europoje. Tikrasis galių persigrupavimas vyksta tarp JAV, Kinijos ir Indijos. Ir jame Europos balsas beveik negirdimas. Donaldas Trumpas net nemato Europos tarp svarbiausių konkurentų – jis apie ją kalba kaip apie skolingą sąjungininkę, o ne geopolitinę jėgą. Jis ne kartą grasino ES 50 proc. tarifais, reikalavo, kad Vokietija „susimokėtų“ už saugumą, ir aiškiai yra pasakęs, kad JAV prioritetas yra santykiai su Kinija, Indija ir Artimųjų Rytų regionais. Europai svarbūs klausimai nėra jo prioritetų sąraše.

Tai veikia ir požiūrį į karą Ukrainoje, ir į prekybos politiką, ir į NATO vaidmenį. Europos galimybė būti savarankiška strategine jėga mažėja kiekvieną mėnesį. Gera žinia bent jau ta, kad Europa tai supranta, ir bando skubiai daryti tai, ką reikėjo pradėti mažų mažiausiai 2021 m. Vokietija kuria 500 mlrd. EUR transformacijos fondą. Prancūzija perrašo industrinės politikos apibrėžimą. Suomija mobilizuoja valstybės ir privataus sektoriaus lėšas gynybos pramonės pajėgumams. Lenkija stiprina technologinius fondus. Estija, po gilios recesijos, grįžta į augimo trajektoriją.

O Lietuva? Išdidžiai praneša apie mokesčių reformą, kuri tėra tik vienos partijos pasenusių programinių nuostatų įgyvendinimas. Pasaulis jau seniai taikosi su naujomis realybėmis, o ne varto pageltusius Marxo kūrinių puslapius. Niekas net neslepia, kad ši reforma – joks vystymosi planas. Tai bandymas balansuoti biudžetą neturint atsakymo, kokios ekonomikos siekiame, ką laikome nacionaliniu prioritetu, kaip pasieksime proveržį. Tai buhalterinis milžinas molinėmis kojomis ir labai ribotu galiojimo terminu.

Mokesčių sistema turi atsakyti į klausimą: ką mes, kaip valstybė, finansuosime? Gynybą? Inovacijas? Sumažintą socialinę nelygybę? Dauguma vakarų valstybių į mokesčių klausimą žiūri kaip į ekonominės galios instrumentą. Lietuvoje tai ir vėl liko buhalterine procedūra.

Kviečiamės Tarptautinį valiutos fondą (TVF), kad padėtų suvaldyti PVM atotrūkį ir peržiūrėti 90 rodiklių. 2008 m. tokios pagalbos vengėme kaip velnias kryžiaus, o šiandien jau darome be jokio diskomforto. Nesakau, kad tada gerai pasisekė, bet dabar vėl nebežinome, kaip gyventi rytoj. Telkiamės ekspertus biurokratijai tvarkyti, bet neturime nei bendro tikslo, nei krypties.

Lietuvai reikia net ne vienos, o kelių konkuruojančių vizijų, kurios žadėtų daugiau nei tik stabilumą. Arba bent jau jį. Nes turime ką saugoti. Nuo 2010 m. gamybos apimtys Lietuvoje augo 35 proc. IT ir verslo paslaugų eksportas išaugo nuo 400 mln. iki 8 mlrd. eurų. Mūsų BVP struktūroje pramonė užima 19 proc. – viena didžiausių ES. Mes nebuvome stebėtojai. Mes bėgome, rizikavome ir laimėjome.

Bet jei neapsibrėžime, ką tiksliai ginsime, ką kursime ir kaip augsime – tai už mus padarys kiti, kurie rinksis greičiau, augs efektyviau ir mūsų atžvilgiu neturės jokių sentimentų. Taip, strategija negarantuoja pergalės, o vizija sėkmės. Tačiau jos neturėjimas garantuoja pralaimėjimą.

Pasaulis keičiasi, galime tai keikti kiek norime, bet tai tiesiog faktas. Todėl Lietuvai, žinoma, reikia geros buhalterijos (dabartinė labai šlubuoja), bet jos tikrai negana. Buhalteriai – svarbūs vizionierių pagalbininkai, bet kai valstybės ekonomikos ateitis tik jų rankose – lauk bėdos. Nedarydami svarbių pasirinkimų ir aklai tikėdami akivaizdžiai per geromis prognozėmis, grįstomis mūsų senais rezultatais,  netrukus grįšime prie senos linksmos minties: o gal išsikelkime į Madagaskarą? Tik šį kartą tai nebebus metafora, o kelionė į pilkąją zoną kovos be taisyklių pasaulyje.

ELTA inf.