Dar prieš 7 val. ryto šiauriausiame Prancūzijos uoste - sambrūzdis. Organizatoriai laksto iš vienos būdelės į kitą ir dalinasi paskutiniais patarimais, kaip atlaikyti Dakaro dalyvių šturmą. Kai uoste pasigirsta pirmieji sportinių automobilių griausmai, prie vartų į angarą jau stovi kelios komandos, o tarp jų - ir lietuviškoji „Craft bearings“, iš minios išsiskirianti savo drabužių ir automobilio spalva.

„Nėra čia ko laukt - pirmi užregistruosim, pirmi važiuojam namo, juk dar daiktus reikia spėti susikrauti“, - humoro jausmo nestokoja net ir bene 7 val. šaltyje pralaukęs daugiausiai patirties Dakare turintis lietuvis Antanas Juknevičius. Viduje angaro jis zuja tarp skirtingas sritis kuruojančių „A.S.O.“ specialistų ir galiausiai demonstruoja knygutę, kurioje - visi reikiami antspaudai.

„Organizatoriai labai „faini“, net knygutes padarė panašios spalvos į mūsų komandą. Dabar jau įvykdėme viską, ką galėjome, techniniai patikrinimai laukia Limoje, automobilį jau pasiėmus iš saugomo uosto. Prieš palikdami automobilį paruošėme kelionei - apsaugojome pagrindinius mazgus nuo Atlanto vandenyno klimato - drėgmės, druskų. Tikėkimės, kad šiemet ir organizatorių personalas saugos mūsų sankabą ir priešingai nei pernai, išvengsim siurprizų atvažiavę pasiimti automobilio“, - sakė A.Juknevičius.

Po atsisveikinimo su Dakaro technika, dalyvių laukia 45 dienos laukimo, o sausio 6 dieną jie jau stovės prie starto linijos Peru sostinėje Limoje.