PASKLEISTAS GANDAS APIE DIDŽIOSIOS KINŲ SIENOS GRIOVIMĄ

1899 m. birželio 25 d. kelių Denverio (Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Kolorado valstijoje) laikraščių redakcijos susitarusios paskleidė vieną garsiausių pasaulio žurnalistikos istorijoje gandų – esą ketinama griauti Didžiąją kinų sieną. „Didžioji kinų siena – pasmerkta“ – tokiomis ir panašiomis antraštėmis pasipuošė tądien Denverio dienraščiai. Žinią, esą Kinijos vyriausybė nutarė nugriauti garsųjį architektūros paminklą ir vietoj jo nutiesti plentą, greitai persispausdino daugelis kitų JAV ir netgi Europos laikraščių. Verslininkus itin suintrigavo informacija, kad Kinijos vyriausybė skelbia konkursą sienai griauti ir tikisi užsienio kapitalo investicijų į magistralės tiesimą. Tuo metu kultūros paveldo puoselėtojai puolė rašyti peticijas ir reikalauti apsaugoti nuo barbariško sunaikinimo vieną garsiausių pasaulio architektūros paminklų. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad ši žinia tebuvo kelių laikraščių redaktorių pokštas.

Prieš 130 metų

MIRĖ ANA ACHMATOVA

1889 m. birželio 23 d. Odesoje (Ukrainoje) laivyno inžinieriaus šeimoje gimė rusų poetė ir literatūrologė Ana Achmatova. Netrukus šeima persikėlė į Carskoje Selo (šalia Sankt Peterburgo), vėliau gyveno Kryme, Kijeve. Ana jau vienuolikos rašė puikius eilėraščius, o septyniolikos susipyko su tėvu, mat jis priešinosi dukters literatūriniams polinkiams ir pareikalavo „neteršti jo pavardės“, pasirašant eilėraščius Gorenko pavarde. Tada poetė pasirinko prosenelės pavardę – Achmatova. Iš pradžių ji buvo pseudonimas, o nuo 1926 m. tapo oficialia pavarde. Pasirinkusi literatūros studijas, mergina mokėsi Kijeve ir Sankt Peterburge. 1910-aisiais ištekėjo už Nikolajaus Gumiliovo – rusų poeto, literatūros kritiko, vertėjo. Su juo keliavo po Europą, bendravo su žymiais Vakarų šalių literatais. 1912 m. pora susilaukė sūnaus Levo.

Jis tapo žymiu istoriku, etnologu, archeologu ir orientalistu. 1918-aisiais sutuoktiniai išsiskyrė (1921 m. N. Gumiliovą sušaudė bolševikai). Tais pačiais metais Ana ištekėjo už poeto ir orientalisto Vladimiro Šileikos, bet 1921-aisiais išsiskyrė (V. Šileika mirė 1930 m. nuo tuberkuliozės, sulaukęs vos 39-erių). 1922 m. sukūrė trečią šeimą – su menotyrininku Nikolajumi Puninu. Sovietų valdžia persekiojo ir jos sūnų Levą, ir trečiąjį vyrą Nikolajų, ir ją pačią. N. Puninas žuvo Abezės (Komijoje, Rusijoje) lageryje 1953 m., sūnus kalėjimuose ir lageriuose praleido 10 metų. A. Achmatovos eilėraščių publikavimas sovietmečiu buvo ribojamas. Dabar jos kūryba laikoma rusų poezijos klasika. Poetė mirė 1966 m. kovo 5 d. Domodedove (Maskvos sr., Rusijoje).

Prieš 1 940 metų

MIRĖ IMPERATORIUS VESPASIANAS

79 m. birželio 24 d. mirė Romos imperatorius Vespasianas (visas vardas – Titas Flavijus Vespasianas). Gimė 9 m. lapkričio 17 d. Čitarealėje (Vidurio Italijoje). Kilęs iš raitelių luomo, skirtingai nei daugelis kitų aristokratiškos kilmės imperatorių. Tarnavo Romos kariuomenėje, dalyvavo užkariaujant Britaniją, malšinant žydų sukilimą Judėjoje, kitose karinėse kampanijose, buvo Afrikos provincijos vietininku ir užėmė kitas atsakingas pareigas. Romoje kilus pilietiniam karui, kariuomenė 69 m. paskelbė Vespasianą imperatoriumi. Jo valdymas pasižymėjo santykiniu taikingumu, šalies finansų sistemos stabilizavimu, imperatoriaus galių didinimu, didesne provincijų gyventojų integracija į imperijos visuomenę. Vespasiano nurodymu Romoje pradėta statyti Koliziejų.

Prieš 190 metų

GIMĖ DŽERONIMAS

1829 m. birželio 26 d. stovykloje prie Hilos upės (tada – Meksikos teritorijoje, dabar – Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Naujosios Meksikos valstijoje) gimė vienas garsiausių indėnų vadų, apačių čirikahua genties lyderis Džeronimas. Tikrasis jo vardas buvo Gojatlajus – „tas, kuris žiovauja“, o Džeronimo vardo kilmė – ne visai aiški (manoma, kad jį davė europiečiai, nesugebėję ištarti indėniško vardo). 1851 m. užpuolę indėnų stovyklą, meksikiečiai nužudė Džeronimo motiną, žmoną ir tris vaikus. Džeronimas vadovavo savo genties kovai su meksikiečiais, vėliau – su amerikiečiais net 25 metus.

Sukilėliams pralaimint, 1885–1886 m. 5 tūkst. JAV karių persekiojo paskutinį Džeronimo vadovaujamą būrį, sudarytą vos iš 38 žmonių (įskaitant moteris ir vaikus). Galiausiai Džeronimas ir jo bendražygiai pasidavė. Amerikiečiai laikė indėnus belaisvių stovyklose Floridoje, Alabamoje, Oklahomoje. Ilgainiui Džeronimas atgavo laisvę (bet jam nebuvo leista grįžti į gimtuosius kraštus) ir tapo garsenybe – pasirodydavo viešuose renginiuose, fotografavosi. Pagal jo autobiografinį pasakojimą išleista knyga. 1909 m. vasario 17 d. Džeronimas mirė Fort Sile (JAV Oklahomos valstijoje), praėjus kelioms dienoms po to, kai nukrito nuo žirgo ir smarkiai susižeidė. Apie Džeronimą parašyta nemažai knygų, sukurta filmų, o šūkį „Geronimo!“ vartoja JAV oro desantininkai šuolių su parašiutais metu.

Prieš 50 metų

SUDUŽO IŠ LIETUVOS SKRIDĘS LĖKTUVAS

1969 m. birželio 23 d. Rusijos teritorijoje, Kalugos srities Juchnovo rajone, ore susidūrė du orlaiviai – karinis transporto lėktuvas „An-12BP“ ir keleivinis laineris „Il-14M“. Pirmasis orlaivis su penkių karo lakūnų įgula tądien pakilo iš Sovietų Sąjungos kariuomenės aerodromo Kėdainiuose ir atskrido į Kauno Aleksoto aerodromą, kur į lėktuvą įlipo 91 desantininkas iš tuomet Lietuvoje dislokuotos 7-osios oro desanto divizijos. Jis skrido į karines pratybas Rusijos Riazanės srityje. Keleivinis orlaivis skrido iš Maskvos į Simferopolį. Įgulą sudarė penki žmonės, salone buvo 19 keleivių. Dangų dengė labai tankūs debesys. Skrydžių valdymo dispečeriai buvo aiškiai nurodę, kokiame aukštyje turi skristi abu lėktuvai. Deja, abiejų orlaivių pilotai pažeidė instrukcijas: vienas skrido kiek žemiau, kitas – kiek aukščiau, nei buvo nurodyta. Orlaivių kursai susikirto. Lėktuvai susidūrė daugmaž 2 940 m aukštyje ir nukrito ant žemės. Žuvo 120 žmonių. Išgyvenusiųjų nebuvo.